| Paskelbtas
Popiežiaus dokumentas Ecclesia in Europa
|
Popiežius Jonas Paulius
II pasirašo dokumentą Ecclesia in Europa |
|
Kardinolai Janas Skotė
ir Antonijus Marija Roukas Varela |
|
Konstantinopolio stačiatikių
patriarchato delegacija, dalyvavusi paskelbiant Popiežiaus
dokumentą |
|
Arkivyskupai Vincentas
Džerardas Nikolsas ir Jozefas Miroslavas Zycinskis |
Dvasinio atgimimo vadovas
naujajai Europai
Popiežiaus Jono Pauliaus II naująjį
apaštalinį paraginimą Ecclesia in Europa (Bažnyčia Europoje)
galima vadinti dvasinio atgimimo vadovu mūsų žemynui, ieškančiam
tvirtos atramos vykstančiame integracijos procese. Krikščioniškosios
šaknys yra esminė ateities garantija Europai, - sakė Šventasis
Tėvas, birželio 28 dieną pasirašydamas dokumentą Vatikano Šv.Petro
bazilikoje per mišparus šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventės
išvakarėse.
Apaštalinis paraginimas Ecclesia in Europa yra oficialus dokumentas,
kuriame pateikiamos 2-osios Europai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos
išvados. Užbaigiant asamblėją, vykusią Vatikane 1999 m. spalio 1-23
d. (jos tema buvo Jėzus Kristus, gyvenantis savo Bažnyčioje, yra
vilties šaltinis Europai), joje dalyvavę 179 vyskupai perdavė Šventajam
Tėvui diskusijose suformuluotų 40-ies pasiūlymų sąrašą. Atsižvelgdamas
į šiuos pasiūlymus, popiežius Jonas Paulius II, pats aktyviai dalyvavęs
Sinodo posėdžiuose, parengė minėtą dokumentą Ecclesia in Europa.
Juo užbaigtas savotiškas kontinentinių Vyskupų Sinodų maratonas,
skirtas išsamiai aptarti Bažnyčios pastoraciniams uždaviniams pradedant
trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį. Ankstesni apaštaliniai paraginimai
- Ecclesia in Africa, Ecclesia in America, Ecclesia in Asia
ir Ecclesia in Oceania - buvo paskelbti po Vyskupų Sinodo asamblėjų,
vykusių 1994, 1997 ir 1998 metais.
Kalbėdamas Ecclesia in Europa pasirašymo ceremonijoje ir primindamas
Europai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos temą, Popiežius sakė:
Kristus gyvas savo Bažnyčioje, per visą dviejų tūkstančių metų
krikščionybės istoriją. Nuo Viduržemio jūros rytinės pakrantės Evangelijos
mokymas išplito visoje senovės Romos imperijoje, o vėliau tapo dalimi
daugelio etninių ir kultūrinių šakų Europos kontinente. Visoms joms
Bažnyčia - teisingai vadinama katalikiška - perdavė vieną ir visuotinį
Kristaus mokymą. Trumpai prisimindamas krikščionybės istoriją,
Jonas Paulius II pastebėjo, kad, pats būdamas grynas ir švarus,
Evangelijos mokymas per daugelį šimtmečių buvo suterštas kai kurių
Bažnyčios narių nuodėmių ir trūkumų.
Dėl šios priežasties aš jaučiau privaląs per Didįjį 2000 metų jubiliejų
tapti raginimo atsiprašyti tarpininku, - sakė Popiežius. Jis ypač
apgailestavo dėl būtent Europoje įvykusių skausmingų Bažnyčios pasidalijimų,
kurie sužeidė Kristaus mistinį kūną. (Prasminga, kad šiuos žodžius
Šventasis Tėvas pasakė dokumento Ecclesia in Europa pasirašymo
ceremonijoje kartu su katalikų kardinolais, arkivyskupais ir vyskupais,
dalyvaujant Konstantinopolio stačiatikių patriarchato delegacijai,
kuri buvo atvykusi į Romą pasveikinti Popiežiaus apaštalų Petro
ir Pauliaus šventės proga.)
Apie dabartį Jonas Paulius II taip kalbėjo: Geroji Naujiena buvo
ir lieka gyvybės šaltiniu Europai. Krikščionybė nepriklauso kuriai
nors vienai etninei kultūrai, bet veda dialogą su visomis, suteikdama
reikalingą moralinį pagrindą kiekvienai žmogiškojo pažinimo ir veiklos
sričiai. Pažymėdamas visos Europos civilizacijos krikščioniškųjų
šaknų reikšmę, Šventasis Tėvas sakė: Ar gali medis be šaknų išlikti
ir augti? Europa, nepamiršk savo istorijos. Simboliškai įteikdamas
savo posinodinį apaštalinį paraginimą Europos vyskupams, kunigams,
diakonams, vienuolėms ir visiems katalikams pasauliečiams, Popiežius
pabrėžė, kad šis dokumentas pirmiausia yra kvietimas atnaujinti,
be jokių išlygų, savo artumą Kristui ir jo Evangelijai. Tik tu,
Kristau, gyvenantis savo Bažnyčioje, esi vilties šaltinis!
Pagrindinė tema - eschatologinė
viltis
Tą pačią birželio 28 dieną Vatikane
surengtoje spaudos konferencijoje dokumentą Ecclesia in Europa
žurnalistams pristatė ir aptarė Europai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos
dalyviai: Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius belgų kardinolas
Janas Skotė, pagrindinis pranešėjas (generalinis relatorius) Madrido
(Ispanija) arkivyskupas kardinolas Antonijus Marija Roukas Varela,
Birmingemo (Anglija) arkivyskupas Vincentas Džerardas Nikolsas ir
Liublino (Lenkija) arkivyskupas Jozefas Miroslavas Zycinskis.
Pirmiausia kardinolas J.Skotė priminė, kad 1999 metų spalį vykusi
Vyskupų Sinodo asamblėja buvo jau antrasis Europai skirtas tokio
pobūdžio ganytojų susitikimas. Pirmasis įvyko 1991 metais, netrukus
po Berlyno sienos griuvimo, ir jame buvo aptartos Bažnyčios gyvenimo
perspektyvos, kurias sąlygojo tuometiniai didieji politiniai pokyčiai.
Kaip vėliau ne kartą buvo pastebėta, praėjusio dešimtmečio pradžioje
žlugus komunizmui Rytų Europoje, buvo daug optimizmo dėl spartaus
dvasinio atgimimo ir Bažnyčios pozicijų sustiprėjimo tame regione,
tačiau tai tik iš dalies pasitvirtino. Galbūt todėl Šventajam Tėvui
prireikė beveik ketverių metų parengti antrosios Europai skirtos
Vyskupų Sinodo asamblėjos baigiamąjį dokumentą Ecclesia in Europa.
Esamas gana prieštaringas dvasingumo požiūriu tendencijas Europoje
reikėjo gerai apsvarstyti, kad būtų galima siūlyti tinkamas pastoracines
priemones. Juk, kaip taikliai pastebėjo vienas vokiečių teologas,
iš esmės čia kalbama apie senėjančią Bažnyčią senėjančioje Europos
visuomenėje. Tenka pastebėti, kad, per XX amžiaus paskutinius dešimtmečius
vykstant sparčiai individualizmo, pliuralizmo ir praktinio materializmo
plėtrai, Bažnyčiai iki šiol nepavyko Vakarų Europoje išlaikyti stabilios
tikėjimo praktikos, kuri toliau menkėja: kaip rodo sociologiniai
tyrimai, 80-85 proc. jaunų žmonių į bažnyčią iš viso neina. Kitas
ne mažesnis rūpestis yra Bažnyčios teisinės padėties patvirtinimas
naujose Europos Sąjungos struktūrose bei krikščionybės paveldo pripažinimas
rengiamoje Europos konstitucijoje, kam dokumente Ecclesia in Europa
skiriamas nemažas dėmesys.
Kardinolas A.Roukas Varela pabrėžė, kad pagrindinė naujojo apaštalinio
paraginimo tema yra viltis. Nepaisant visų šešėlių ir problemų,
Europoje pastebimi ryškūs atsinaujinimo vilties ženklai. Bažnyčia
taip pat yra įsitikinusi, kad ji turi didįjį turtą, kurį gali pasiūlyti
Europai, ir šis turtas, kartu ir viltis yra Jėzus Kristus. Bažnyčia
yra įsitikinusi, kad ji gali daug prisidėti prie Europos vienijimo
ir vystymo eigos, siūlydama ne techninius sprendimus, bet vertybinius
pagrindus, kurie remiasi Dievo Sūnaus mokymu, - kalbėjo Madrido
kardinolas. Krikščioniškosios vertybės, kaip patvirtina istorinė
patirtis, harmonizavo, vienijo ir skatino Europos humanistinės kultūros
kūrimą.
Vilties temą savo pasisakyme pabrėžė ir arkivyskupas V.Nikolsas,
kuris sakė, kad Apreiškime pateikta eschatologinė viltis turi likti
vadovu ir mūsų dabartiniame kelyje. Kitas svarbus dokumento Ecclesia
in Europa aspektas yra kvietimas atsiversti ir atsinaujinti Bažnyčiai
Europoje, naujai vykdyti jos misiją. Bažnyčia Vakarų Europoje turi
realiai pažvelgti į savo pačios gyvenimą, jeigu nori vaidinti svarbų
vaidmenį gaivinant Europos sielą,- sakė Birmingemo arkivyskupas.
- Todėl kvietimas atsiversti pačioje Bažnyčioje yra visiškai tinkamas.
Šis raginimas tuo labiau neatidėliotinas žinant tą faktą, kad Europa,
ypač Vakarų Europa, yra vienintelis pasaulio žemynas, kuriame taip
plačiai paplito sekuliarizacija. Dėl to Bažnyčia Vakarų Europoje
susiduria su tikrai unikaliu iššūkiu. Šio atsivertimo centru turėtų
būti šventumas, kurį galima pasiekti tik būnant arti Kristaus.
Arkivyskupas V.Nikolsas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniame
paraginime dar kartą aiškiai nurodytą kreipimąsi į naujosios Europos
konstitucijos rengėjus, kad joje būtų paminėtas krikščioniškojo
paveldo vaidmuo. Joks Europos pristatymas negali būti garbingas,
jeigu jame nėra pripažįstamas tas vaidmuo, kurį krikščionybė suvaidino
ir toliau vaidina kuriant Europą. Tokių dalykų praleidimas reikštų
ideologinį veiksmą, nevertą minėto istorinio dokumento (Europos
Konstitucijos) rengėjų vardo, - sakė arkivyskupas V.Nikolsas. Jis
pabrėžė esąs įsitikinęs, kad negalima įgyvendinti daugiakultūrės
ir daugiatautės Europos projekto vien tik sekuliariomis priemonėmis.
Posinodinis apaštalinis paraginimas kviečia pripažinti tą faktą,
kad tikėjimas Dievu tebėra svarbus daugumai Europos žmonių, net
jeigu jie jo ir nebepraktikuoja. Todėl svarbu remtis tikėjimu siekiant
europiečių bendradarbiavimo ir entuziazmo, kai kuriama naujoji Europa.
Naujosios Europos kūrimas negali vykti atsisakant tikėjimo Europos
Sąjungos institucijose, įstatymuose bei administracinėse direktyvose,
- aiškino Didžiosios Britanijos katalikų ganytojas. - Nėra jokios
abejonės, kad jeigu europinės institucijos kreips didesnį dėmesį
tikėjimo vaidmeniui Europoje, tada ir tas tikėjimas turės tapti
aktyvesnis, išraiškingesnis, labiau sutelktas į skelbimą Evangelijos,
kaip tiesos apie žmogaus asmenį ir sveiką visuomenę.
Arkivyskupas J.Zycinskis irgi pavadino naująjį Popiežiaus dokumentą
vilties pagrindu Rytų Europos katalikams, kurie dar taip neseniai
kentėjo ir buvo išnaudojami komunistinio režimo. Todėl šiam iš totalitarizmo
išsivadavusiam regionui Šventojo Tėvo skelbiama naujoji evangelizacija
yra labai aktuali, kurios mūsų broliai stačiatikiai (ypač Rusijoje)
neturėtų laikyti prozelitizmu. Liublino arkivyskupas apgailestavo,
kad naujosios Europos Konstitucijos projekto preambulėje nenurodyta
krikščionybė, kaip konkretus Europos vertybių šaltinis.
Krikščioniškojo paveldo
pripažinimo reikšmė
Trumpai aptariant patį posinodinį
apaštalinį paraginimą Eccelesia in Europa, gana išsamų 130 puslapių
dokumentą, paskelbtą italų, anglų, prancūzų, ispanų ir portugalų
kalbomis, pirmiausia reikia pastebėti, kad popiežius Jonas Paulius
II atvirai ir be jokių užuolankų kalba apie Europoje pastebimus
neigiamus sekuliarizmo simptomus. Dėl to iškilo daug problemų kultūros,
antropologijos, etikos ir dvasingumo srityse. Popiežius kalba ir
apie tam tikrų jėgų atkaklias pastangas sukurti tokią Europos viziją,
kuri ignoruotų jos religinį paveldą ir ypač jos gilią krikščionišką
sielą
Dokumente teigiama, kad tokį krikščioniškos atminties ir paveldo
praradimą lydi stiprėjantis praktinis agnosticizmas ir religinis
abejingumas, kartu ir išryškėjusi baimė dėl ateities. Šio egzistencinio
netikrumo ženklais ir pasekmėmis galima vadinti gimstamumo, pašaukimų
į kunigystę ir vienuolišką gyvenimą mažėjimą, nenorą prisiimti įsipareigojimų
visam gyvenimui, tarp jų ir santuokai. Padėtis, kada užmirštama,
jog ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas žmogų, sąlygojo nihilizmo
išplitimą filosofijoje, moralinį ir vertybinį reliatyvizmą, perdėtą
pragmatizmą ar net cinišką hedonizmą kasdieniniame gyvenime.
Bet kartu Europos visuomeniniame bei religiniame gyvenime pastebima
ir kai kurių vilties ženklų, tokių kaip didėjantis tautų atvirumas,
šalių susitaikymas, europietiško sąmoningumo stiprėjimas, ištikimo
krikščioniško liudijimo pavyzdžiai tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje.
Evangelijos mokymas toliau duoda savo vaisių parapijų bendruomenėse,
vienuolijose ir katalikiškose pasauliečių organizacijose, maldos
ir apaštalavimo grupėse, naujuosiuose bažnytiniuose sąjūdžiuose,
kurie ypač populiarūs tarp jaunimo ir yra gera atspara plintančioms
sektoms. Todėl Bažnyčia gali pasiūlyti Europai brangią dovaną, -
ji siūlo tikėti Jėzų Kristų, vilties šaltinį, kuris niekada nenuvilia.
Ši dovana yra Europos tautų dvasinės ir kultūrinės vienybės ištakose
ir gali tiek dabar, tiek ateityje iš esmės prisidėti prie žemyno
pažangos bei vienijimosi.
Šventasis Tėvas pabrėžia, kad krikščionybė yra plačiai ir giliai
persmelkusi visą sudėtingą Europos tautų istoriją. Juk iš tiesų
krikščioniško tikėjimo pagrindu buvo kuriama ir brendo europietiška
kultūra, tikėjimo įtaka buvo esminė tiek pirmame didžiosios evangelizacijos
tūkstantmetyje, tiek vėlesniais šimtmečiais, kai, nepaisant skausmingų
pasidalijimų tarp Rytų ir Vakarų, jis buvo tapęs ir liko Europos
tautų religija. Biblijos žmogaus koncepcija įkvėpė didžiuosius meno
ir intelektualinės srities kūrėjus, sąlygojo formavimą teisinės
sistemos, kuri pripažįsta žmogaus asmens orumą ir neatimamas jo
teises.
Žinant, kad krikščioniškasis tikėjimas yra Europos kultūros pagrindas
ir kad šiuolaikinės Europos demokratinės santvarkos idealai yra
grindžiami krikščioniškomis vertybėmis, būtų visiškai klaidinga
dabartinę Europos Sąjungos plėtrą apriboti tik geografiniu arba
ekumeniniu aspektais. Šitai ypač svarbu suprasti žinant, kokia yra
trapi taika, jeigu ji nėra paremta atleidimo, susitaikymo ir solidarumo
tarp individų ir tautų nuostatomis, kurias skelbia Evangelijos mokslas.
Popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, kad Europos vienybė turi būti
kuriama ant tvirto pagrindo, kurį gali suteikti autentiškos vertybės,
įrašytos kiekvieno žmogaus širdyje.
Būtent tai sąlygojo ir posinodiniame apaštaliniame paraginime Ecclesia
in Europa pateiktą Šventojo Tėvo raginimą Europos Sąjungos konstitucijos
rengėjams, kad jie joje aiškiai paminėtų krikščioniškąjį žemyno
paveldą. Taip pat, nors ir gerbiamas europinių institucijų neginčytinas
sekuliarumas, visgi pageidautina, kad naujojoje ES konstitucinėje
sutartyje būtų užfiksuotos trys svarbios nuostatos: Bažnyčių teisė
savarankiškai tvarkytis pagal savo kanoninius principus, pagarba
jų turimam identitetui ir galimybė palaikyti dialogą su Europos
Sąjungos institucijomis, pripažinimas Bažnyčių juridinio statuso,
kurį pripažįsta atskirų valstybių įstatymai. Šie teisėti siekiai
nereiškia noro sugrįžti į konfesinės valstybinės santvarkos laikus.
Tačiau Katalikų Bažnyčia atmeta masoniškojo laicisizmo skelbiamą
priešišką civilinių institucijų ir religinių konfesijų atskyrimą,
kviesdama jas darniai bendradarbiauti.
Svarbiausi pastoraciniai
uždaviniai
Europos kultūros krikščioniškos
šaknys, savaime suprantama, turi būti pripažintos ir įtvirtintos
ne tik naujojoje ES Konstitucijoje, bet pirmiausia pačių europiečių
pavyzdingu krikščionišku gyvenimu, aktyvia bažnytine veikla. Savo
paraginime Ecclesia in Europa popiežius Jonas Paulius II pripažįsta,
kad praėjusio dešimtmečio pradžioje jo iškelta naujosios evangelizacijos
iniciatyva tebėra aktuali, ypač žinant, kad daugelyje Europos vietų
daugėja nekrikštytų žmonių. Be to, ir patys pakrikštytieji ne taip
uoliai laikosi tikėjimo praktikos ir prasčiau moka krikščioniškojo
tikėjimo tiesas, jie yra veikiami paplitusio agnosticizmo ir praktinio
ateizmo, o kartais ir visai apleidžia savo tikėjimą.
Todėl šių dienų Europai labai reikia patikimų ir gerai parengtų
evangelizuotojų, kurie savo religine veikla ir asmeniniu gyvenimo
liudijimu prasmingai spinduliuotų Evangelijos grožį. Šventasis Tėvas
ragina Europos vyskupijas ir parapijas stiprinti visokeriopą švietėjišką
veiklą: padėti tikintiesiems iš naujo atrasti sakramentų reikšmę,
rengti juos būti tikrus tikėjimo vertybių perteikėjus savo šeimose,
darbe ir visuomeninėje veikloje. Toks krikščioniškojo tapatumo stiprinimas
padėtų Europos katalikams labiau solidarizuotis su pasaulio vargšais,
būti tvirtais gyvybės šventumo gynėjais, nuolat prisiminti savo
misiją ir pašaukimą skleisti tikėjimo šviesą savo gyvenamoje aplinkoje.
Popiežius Jonas Paulius II minėjo dalinių arba vietinių Bažnyčių
vaidmenį Europoje ir pabrėžė, kad jos nėra nei Vatikano agentūros,
nei privačios organizacijos, bet rūpinasi sielovada, būdamos teisiškai
pripažintos ir prisitaikydamos prie nacionalinės įstatymų leidybos
sistemos, kiek ji gerbia religinį bendruomenių tapatumą. Ecclesia
in Europa taip pat primena, kad dalinės Bažnyčios turi palaikyti
glaudžius ryšius su apaštalo šv. Petro įpėdiniu, nes taip jos išvengs
galimų prieštaravimų ir pasidalijimų, taip pat garantuos visos Dievo
tautos vieningumą. Šiandien, iškilus daugybei iššūkių, yra skatintinas
dalinių Bažnyčių bendradarbiavimas, tarpusavio parama ir keitimasis
patirtimi, nes tai irgi yra savotiška bendrystės išraiška. Popiežius
atskirai pamini europines bažnytines organizacijas - Europos vyskupų
konferencijų tarybą (CCEE) ir Europos bendrijos vyskupų konferencijų
komisiją (COMECE) kurios, esant dabartiniams Europos Sąjungos
plėtros ir konsolidavimo procesui, labai naudingai prisideda informacijos
pasidalijimu ir sielovados iniciatyvų koordinavimu.
Aptardamas atskirų bažnytinių luomų uždavinius, Jonas Paulius II
primena vyrų ir moterų vienuolijų fundamentalų istorinį vaidmenį
evangelizuojant Europą ir kuriant jos krikščioniškąjį identitetą.
Dabartinėje sekuliarizmo apnuodytoje ir vartojimu persmelktoje aplinkoje
Dievui visiškai paskirto gyvenimo liudijimas tampa reikšmingu vilties
ženklu, patvirtinančiu būties transcendentinę plotmę. Pastebėdamas
nerimą keliančią dvasinių pašaukimų stoką Vakarų Europoje, - tai
nėra izoliuotas reiškinys, bet bendras moralinės ir demografinės
krizės žemyne vienas požymių, - Popiežius ragina atkakliai ieškoti
efektyvių sielovados būdų, kurie skatintų jaunimą rinktis vienuolišką
arba kunigystės pašaukimus.
Jis vėl pabrėžė kunigų celibato vertę. Tai pirmiausia yra ne tiek
privalomas bažnytinės disciplinos reikalas, kiek neįkainojama Dievo
dovana savajai Bažnyčiai. Kunigų celibatas yra ir vilties ženklas,
nes jis liudija pasauliui, kad visiškai įmanoma gyventi nepadalytą
gyvenimą, visiškai atsiduodant Dievo ir tikinčiųjų bendruomenės
tarnystei. Celibato disciplinos peržiūra, kitaip nei kai kas tvirtina,
nesumažintų pašaukimų į kunigystę krizės, nes jos ištakos yra ne
celibatas, bet dabartinis laicistinės kultūros kontekstas.
Dokumente Ecclesia in Europa patvirtinamas pasauliečių tikinčiųjų
esminis indėlis į Bažnyčios gyvenimą, nepakeičiamas jų vaidmuo skelbiant
Evangelijos viltį. Bažnyčia Europoje ir toliau turi skatinti pasauliečius
skleisti Kristaus mokslą visose politinio, socialinio, ekonominio
ir kultūrinio gyvenimo srityse. Šiuo atžvilgiu Šventasis Tėvas ypač
atkreipia dėmesį į jaunimo, socialinės komunikacijos ir šeimos sielovados
uždavinius. Rūpinantis Bažnyčios ir visuomenės ateitimi, pirmiausia
privalu ugdyti jaunų žmonių tikėjimą, ieškoti kelio į jų protą ir
širdį. Žinant didelę ir įvairiopą žiniasklaidos įtaką, reikia adekvačiai
ugdyti ir skatinti socialinės komunikacijos priemonėse dirbančių
krikščionių saviraišką. Būtina taip lavinti gausios informacijos
vartotojus, kad jie geriau supratų ir atsakingiau vertintų pateikiamos
medžiagos moralinį ir etinį lygį.
Šiuo metu, kai agresyviojo feminizmo šėlsmas, įskaitant norą gauti
kunigystės šventimus, Europoje yra atlėgęs, reikia ieškoti būdų,
kaip Bažnyčioje panaudoti specifines moterų savybes ir talentus
pasauliečiams skirtiems darbams atlikti. Popiežius primena, kad
Bažnyčia smerkia bet kokį moterų išnaudojimą bei jų orumo niekinimą
ir reiškia viltį, kad atsidėjimas motinos, namų šeimininkės pareigoms
bus reikiamai pripažintas visuomenėje ir atitinkamai finansiškai
įvertintas. Taip pat Bažnyčia, ištikimai skelbdama tiesą apie šeimą
ir apie santuokos neišardomumą, griežtai pasisako prieš pastangas
suteikti teisinį pripažinimą be santuokos gyvenančioms poroms, ypač
tos pačios lyties asmenims. Katalikai, kurie yra išsiskyrę ir sudarę
naują civilinę santuoką, nors negali priimti sakramentų, tačiau
nėra pašalinti iš religinės bendruomenės ir raginami joje aktyviai
dalyvauti.
Šventasis Tėvas yra labai susirūpinęs dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo
Europos valstybėse, kas neigiamai atsiliepia visos visuomenės gyvenimui.
Tarp veiksnių, skatinančių šį procesą, ypač gimimų skaičiaus mažėjimą,
yra abortų išplitimas, tarp jų ir cheminių preparatų vartojimas,
kurie leidžia atlikti abortą be mediko įsikišimo, taip sumažinant
atsakomybę visuomenei. Liūdniausia tai, kad negimusių kūdikių žudymas,
šis baisus nusikaltimas, yra įteisintas įstatymais, kas rodo esamą
didelę moralinę netvarką. Be to, daugėja eksperimentų su žmogaus
embrionais, atvirai taikoma eutanazija. Visa tai turi skatinti Bažnyčią
toliau ryžtingai skelbti gyvybės kultūrą, mobilizuoti tikinčiųjų
bei visų geros valios žmonių sąžinę ir kartu etines pastangas gyvybei
ginti.
Popiežius linki, kad šiuolaikinių europiečių džiaugsmai ir viltys,
liūdesys ir nerimas, ypač vargšų, kenčiančiųjų, turi būti taip pat
ir Bažnyčios viltimis, liūdesiu bei nerimu. Visos tikrai žmogiškos
problemos turi rasti atgarsį Bažnyčios širdyje.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|
