Atnaujintas 2003 m. liepos 11 d.
Nr.54
(1158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ramybė ir tyla B.Brazdžionio poezijoje

Ramybė užlieja žmogaus sielą ypatinga paslaptimi, gėrio ilgesiu ir šviesa. Kasdieniame pilkume kartais pasigendame nuoširdaus paprastumo, žmogiškojo artumo. Visi kažkur skuba ir nejučia paskęsta beribio laiko tėkmėje. Bernardo Brazdžionio poezijos žmogus – klajūnas vaikšto po žemę, ieškodamas gėrio ir palikdamas jo krislelius tiems, kurie dar tik ateis. „Eina žilas, kaip pakluonės topolis, senelis, eina per visas šalis“, - sakoma kupinais meilės žodžiais, kuriuose jaučiama, kaip bandoma nusilenkti senolių išminčiai, lietuviškoms gyvoms tradicijoms, pačiai žmogiškajai esmei.


Kodėl tada rūpėjo

Jaunutis poetas ir jaunas žuvęs Vytautas Mačernis rašė (tas posmelis jau buvo “XXI amžiuje” viename rašinyje cituotas):

Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus
Ir daug matei jau rudenų.
Kas pasakys tautos likimą?
Kas išskaitys kelius žvaigždžių?

Mus stebina, kodėl jaunam poetui rūpėjo tautos likimas, nes dabar jaunimo poezijoje tokių rūpesčių lyg ir nematyti. O tada, ko gero, nieko tai nestebino, nes Lietuva rūpėjo seniems ir jauniems.
Dabar, atrodo, ji tik kai kam rūpi. Tikriausiai rūpi Sąjūdžiui, nes jis tik tol ir yra, kol jam ji rūpi, tokia jo prasmė ir esmė ir kitaip jis savo buvimo nepateisintų, kitaip gal pasiliktų tik pavadinimas arba nė to nereikėtų. Taigi V.Mačernis savo dvasia buvo sąjūdininkas.


Kaip žirniai nuo uolos...

Sėdžiu Arkikatedroje Bazilikoje, vyksta vakarinės Mišios. Senutis baltagalvis kunigas iškilmingai, su intonacija kartoja Kristaus žodžius: “Štai mano kūnas – imkite ir valgykite jį...” Žvelgiu į susikaupusius žmones, jie nuolankiai vorele artėja prie Paskutinės vakarienės stalo, su meile priima iš Dievo tarno rankų Jo Sūnaus auką ir grįžta į savo vietas.
Sėdžiu su visais, kartoju maldos žodžius ir taip viskas atrodo amžina bei tikra – ir kunigo rūbai – paslaptingi – ne pasaulietiški, ir Dievo stalas - altorius, tabernakulis, ir visa kita, atėję pas mus kaip Dievo buvimo ženklai. Laikai keičiasi, keičiasi santvarkos, keičiasi gubernatoriai ir ciesoriai, keičiasi prezidentai... O Bažnyčia stovi – pergyvena karus, deginta nesudeginta, niekinta – nepaniekinta...


Sunkus vienijimosi kelias

Siekis susijungti bendrai politinei veiklai neaplenkė ir Tėvynės sąjungos (TS) bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) narių. Šiuo klausimu visoje Lietuvoje LPKTS skyriuose ir poskyriuose vyksta pasitarimai ir konferencijos, kuriuose aptarinėjamas abiejų sąjungų vadovybių Susitarimo projektas – siekti bendros veiklos vieningoje politinėje organizacijoje. Tėvynės sąjunga VI suvažiavime priėmė deklaraciją “Dėl vienijimosi su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga”. LPKTS šiuo klausimu paskutinį savo žodį rengiasi pareikšti rytoj Kaune įvyksiančiame šios IX sąjungos suvažiavime. Susivienijimo procesą turėtų įteisinti jungiamasis Tėvynės sąjungos suvažiavimas. Politinių partijų susijungimas – natūralus ir būtinas procesas stabilizuojant demokratinę santvarką šalyje. Vykstant LPKTS susivienijimo procesui su Tėvynės sąjunga, būtina atsižvelgti į nuomones ir vertinimus, kurie atsiranda svarstant Susitarimo projektą.