Atnaujintas 2003 m. liepos 11 d.
Nr.54
(1158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ramybė ir tyla B.Brazdžionio poezijoje

Ramybė užlieja žmogaus sielą ypatinga paslaptimi, gėrio ilgesiu ir šviesa. Kasdieniame pilkume kartais pasigendame nuoširdaus paprastumo, žmogiškojo artumo. Visi kažkur skuba ir nejučia paskęsta beribio laiko tėkmėje. Bernardo Brazdžionio poezijos žmogus – klajūnas vaikšto po žemę, ieškodamas gėrio ir palikdamas jo krislelius tiems, kurie dar tik ateis. „Eina žilas, kaip pakluonės topolis, senelis, eina per visas šalis“, - sakoma kupinais meilės žodžiais, kuriuose jaučiama, kaip bandoma nusilenkti senolių išminčiai, lietuviškoms gyvoms tradicijoms, pačiai žmogiškajai esmei.
B.Brazdžionio poezijos žmogus nepavargsta, jis keliauja į kiekvieno lietuvio širdį ir tarsi „žilas pranašas“ byloja apie skausmo ir kančios prasmę, apie apsivalymo nuo pragaištingos nuodėmės džiaugsmą. Šiandienos pasaulyje daug kelių veda į tamsias kryžkeles ir neaiškius takelius. Žmogus jaučiasi vienišas ir pasmerktas vidinei kančiai. Jis nėra toks stiprus, kad galėtų eiti vien tiesiai. Išbandymai dažnai parklupdo ir ilgai neleidžia atsitiesti.
Laikas neša gyvenimo akimirkas ir mes artėjame prie kelio pabaigos. „Visam pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai“,- liūdnai atsidūsta pavargęs didžiojo poeto lyrinis subjektas, bandydamas atidžiai įsižiūrėti į vidinę žmogaus savastį ir trokšdamas pajusti gyvenimo pilnatvės džiaugsmą. Ne tik džiaugdamasis žmogus gali būti laimingas. Kartais laimingesnis būna tas, kuris išverkia visas ašaras ir švarus atsistoja iš savo nuodėmių klano.
Skaitydama B.Brazdžionio eilėraščius dažnai susimąstau apie vienatvėje patiriamą kančią. Suvokiu, kad poeto eilėraščių žmogus stengiasi įkvėpti pasaulio klajūnui stiprybės ir drąsos, einant gyvenimo keliais ir takeliais. Dvasia yra tas svarbiausias žmogaus gyvenimo stimulas, ta didžioji jėga, kuri neleis suklupti taip, kad žmogus visiškai nepasikeltų. Žmogui stiprybės duoda tautos gyvastis, tikėjimas Dievo malonėmis ir savo širdies atgaila. „Pakilo daigas iš po sniego, upelis veržias pro ledus“,- tokia nerimo ir ryžto kupina žmogaus širdis. Ji veržiasi pirmyn – į nepatirtus tolius, pasaulio platumas ir savęs pažinimo erdves.
Balta spalva simbolizuoja ramybę, tylą, gėrį ir vidinį grožį. Nekaltas vaikelių krykštavimas toje erdvėje leidžia plazdėti vilčiai, kad žemėje taps jauku ir šilta. Žmogus eina į šviesą, ją taurindamas pirmiausia savo viduje. Pasaulio priešiškumas grūdina žmogų – klajūną. B.Brazdžionio poezijoje pasakyta: „pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies“. Toks gyvenimas – nuolatinė kova, ėjimas, laukimas, grumtynės ir troškimas poilsio valandėlės. Dienos – šėlsmas, gyvenimo kelio vingrybės. Eis ir eis žmogus, „kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė“. Ji rusena, gerai įsidega ir vėl tik blankiai lėtai plazdena šilta ugnele.
Jau nebegirdime poeto balso, jo aidas tik pasiekia mūsų širdis ir kviečia kurti meilę bei nuoširdumą vieni kitiems, ramybę ir tylą savo namams, tikėjimą ir pagarbą senolių išminčiai ir tautos tradicijoms. Dievas, tėvynė, žmogus buvo svarbiausi B.Brazdžionio poezijos išeities taškai. Tikėjimas žmogaus širdies gerumu ir sielos šviesa bei stiprybe per amžius bus žmogaus devizas, gyvenimo prasmės šaltinis.
Eis ir eis žmogus per gyvenimą kaip vienišas klajūnas, ieškodamas gyvasties ir taurumo, kad žemė žydėtų baltais gėrio žiedais, kad saulė šviestų meilės ir atjautos spindesiu. Pakėlęs akis į dangų gaus stiprybės ir vilties. „Kai praraja prasiveria po kojų, ir nebūtis, kaip liepsnos, ima širdį siaust, jis vienas tau aukštoj viršūnėj moja“,- drąsina B.Brazdžionio poezijos žmogus, pats tvirtai tikėdamas amžinu Dievo gerumu ir tą tikėjimą perduodamas mums, tiems, kurie dar eina...

Marytė GUSTAINIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija