Atnaujintas 2003 m. liepos 11 d.
Nr.54
(1158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaip žirniai nuo uolos...

Sėdžiu Arkikatedroje Bazilikoje, vyksta vakarinės Mišios. Senutis baltagalvis kunigas iškilmingai, su intonacija kartoja Kristaus žodžius: “Štai mano kūnas – imkite ir valgykite jį...” Žvelgiu į susikaupusius žmones, jie nuolankiai vorele artėja prie Paskutinės vakarienės stalo, su meile priima iš Dievo tarno rankų Jo Sūnaus auką ir grįžta į savo vietas.
Sėdžiu su visais, kartoju maldos žodžius ir taip viskas atrodo amžina bei tikra – ir kunigo rūbai – paslaptingi – ne pasaulietiški, ir Dievo stalas - altorius, tabernakulis, ir visa kita, atėję pas mus kaip Dievo buvimo ženklai. Laikai keičiasi, keičiasi santvarkos, keičiasi gubernatoriai ir ciesoriai, keičiasi prezidentai... O Bažnyčia stovi – pergyvena karus, deginta nesudeginta, niekinta – nepaniekinta...
Mintys šios byra perskaičius „Lietuvos ryto“ – „Komjaunimo tiesos“ (geriau jau taip ir toliau vadintųsi - žmonių neklaidintų) straipsnį – paklodę per kelis puslapius apie kunigų nuodėmes (ir kam ten įdėtos kardinolo ir arkivyskupo nuotraukos?).
Nesakau, kad absoliučiai nesutinku su visomis mintimis. Jei nebūtų kritikos – tai nebūtų augimo, tobulėjimo. Tik nereikia kritikos ar norimų parodyti negerovių paversti šou. Aš nesakau, kad visi kunigai šventi – jie iš mūsų tarpo! Apžvelkim visuomenę, pažvelkim į mūsų būsimas mamas, kurios vaikšto nuogomis bambomis, į jas įsivėrusios auksinius auskariukus, tarp kitko, veria ir kitur... Jos gal ir rūko, gal net alkoholį vartoja dažniau, ir meilę supranta daug kūniškiau negu reikėtų... Gimdys vaikus, o gal kurios sūnus ir kunigu būti užsigeis? Koks jis bus – toks bus atėjęs iš aplinkos, kurioje augo. (Juk tos mergaitės moralė ne vien nuoga bamba ir auskariukai – šaknys daug giliau.) Štai ir dabartiniai klierikai. Jie laisvai vaikščioja mieste, kalbasi... Kaip jie kalbasi? Ne kiekvieno klieriko žodžius galėtume čia parašyti... Na, bet pasiklausykime, kaip kalba jų bendraamžiai gatvėje, net autobuse... Ir ar jie leidžiasi sustabdomi? Tai ir dabartiniams tariamiems ar tikriems iškrypėliams dvasininkams, – jei jie tokie yra, – nėra ko užsigauti (o jei nėra – garbė Aukščiausiajam)... Taigi iš mūsų atėjo... Tai mūsų broliai, draugai, vaikai, kaimynai. Jei mes juokiamės iš jų – juokiamės ir iš savęs. Ar nuo to nukentės Bažnyčia? Ne, ji kaip stovėjo, taip stovės – ant Uolos...
Buvo didysis skilimas – schizma 1054 m. liepos 16 d., kai Rytų Bažnyčia atsiskyrė nuo Vakarų. Buvo 1229 metais Tulūzos sinode įsteigta komisija – inkvizicija... Atskyrimas klaidatikių. Buvo simonija – perkamos vyskupų ir kitos aukštų Bažnyčios dignitorių vietos... Daug kas buvo negera ir nuplaukė pro šalį, o pati Bažnyčia liko tokia pat švari, nors ją lietė suteptos rankos. Sutepti tarnai – jie ir liko tokie, bet ne pati Bažnyčia. Manau, kad tie akmenys, dideli ir aštrūs, sumesti į Bažnyčios kiemą, kai kokį tikslą ir pasiekė – kritika visada reikalinga. Tačiau kai tą kritiką beskaitant ima skaudėti galvą ir nesupranti, kaip čia gale sakinio tuos klaustukus suprasti: ar kunigą kaltinti, kad turėjo meilužę, ar kad jį rado tokios būsenos? Gerai, mes šito nežinojom, tai ačiū – sužinojom. Negražu? Taip. Tik ne dabar laikas “viščiukus skaičiuoti”... Tai reikėjo daryti, kai dar nebuvo per vėlu. Vieniems ir kitiems. Mes, pasauliečiai, ne už kunigų glostymą ir jų ydų slėpimą. Tačiau ir ne už jų niekinimą, išjuokimą.
Tai skaudina mus. O jums? Jums linksma?
Bažnyčia priešų visada turėjo ir viduje. Ir nėra ko stebėtis, kad jų Bažnyčios viduje yra ir dabar. Bažnyčią vienyti reikia. O ne skaldyti. Kaip ir tautą. Tai kiekvieno krikščionio, kiekvieno lietuvio pareiga.
Iš to straipsnio dar kartą pamatome, kokia susiskaldžiusi mūsų tauta. Kad ji visai ne katalikiškas kraštas, o marksistinis su pedofilinėmis apraiškomis, nesvarbu, kad ir sutanose. Ar tikrai taip, gerbiamieji “rytiečiai”?

Julė KILČIAUSKIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija