Atnaujintas 2003 m. liepos 16 d.
Nr.55
(1159)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Susitikimai
Kultūra
Gimtas kraštas
Darbai

Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kūryba kyla iš sielos gelmės

Dailininkė Aspazija Surgailienė su vyru Leopoldu ir sūnumi Andriumi

Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka

Utenos kraštotyros muziejuje veikia jubiliejinė šalyje ir užsienyje gerai žinomos dailininkės, daugelio knygų iliustratorės, grafikės Aspazijos Surgailienės kūrybos paroda. Šios menininkės knygų iliustracijų ar estampų niekada nesupainiosi su kitų dailininkų darbais. A.Surgailienės kūryba pasižymi tik jai vienai būdinga ir savitai interpretuojama lietuvių liaudies meno tradicija, dekoratyvumu, lakoniškumu ir ryškiomis spalvomis. Piešinyje ar lino raižinyje prasminga net menkiausia detalė, net balta, jokia spalva, jokia linija neužpildyta erdvė.
Apie gyvenimą, paskirtą kūrybai, uteniškė žurnalistė Rūta Jonuškienė kalbėjosi su dailininke Aspazija Surgailiene, daug laiko praleidžiančia savo vyro tapytojo Leopoldo Surgailio gimtuosiuose namuose Utenoje, Užpalių gatvėje.

Geriausias mokytojas - vyras

Žiūrėdamas įsavo gyvenimą, žmogus visada prisimena tuos, kurie padėjo jam apsispręsti ar net nulėmė vienokį ar kitokį pasirinkimą. Ar buvo tokių lemtingų žmonių jūsų gyvenime?
Visas mano gyvenimas buvo ir yra paskirtas kūrybai. Iš mažens neabejojau, kad būsiu dailininkė. Augau tarnautojų šeimoje, pinigų popieriui ir dažams nestigo. Mama nuolat skatino mane paišyti ir vis sakydavo, kad būsiu menininkė. Aš tuo irgi tikėjau. Joniškio gimnazijoje buvau pirma klasės dailininkė. Atsimenu, buvo toks mokytojas Vainauskas.Tikrina jis namų užduotis, o mokiniai vis neša ir neša jam mano pieštus piešinius. Nunešiau ir aš. Mokytojas pažiūrėjo ir sako: “O tau koks berniukas taip nupaišė?” Aš taip giliai į širdį paėmiau jo žodžius, kad ruošdama tėveliui pietus net pirštą persipjoviau...
Vėliau mokytojas, žinoma, mane pastebėjo, ir aš tapau jo padėjėja - piešiau inscenizacijas, kūriau kostiumus vaidinimams.
Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus dailės institutą. Norėjau būti tapytoja portretistė, bet mano dėdė, tėvelio brolis Petras Vaivada, kuris buvo žymus skulptorius, dėl silpnos mano sveikatos patarė rinktis grafiką... Buvo pats stalinmečio bjaurumas. Bet mane mokė puikūs profesoriai Jonas Kuzmickis, Antanas Kučas ir kiti. Jau pirmajame kurse susipažinau su Leopoldu Surgailiu. Abu vis kalbėdavom apie meną, perversdavom krūvas knygų ir albumų. Teisybę pasakius, jis buvo pagrindinis mano mokytojas.

Norėjo tęsti liaudies tradicijas

Vaikystėje ne vienas mažas žmogiukas yra iki visiško suskaitymo sklaidė jūsų iliustruotas dailias ir spalvingas mažutes lietuvių liaudies pasakų knygeles. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo pasaka?
Užėjus liaudies meno naikinimo vajui, daugelis menininkų norėjo daug ką išsaugoti. Tai ir buvo mano kelio pradžia. Norėjau kurti ne akademiškai, o tęsti liaudies tradiciją.
Mano pasaulėjauta ir pasaulėžiūra buvo ir liko liaudiška. Didelės reikšmės turėjo vasaros atostogos, kurias praleisdavau pas senelę vienkiemyje Joniškio rajone, prie pat Latvijos sienos. Sodas, gyvuliai, padargai, keista kaimo dvasia, vėliau radusi atgarsį mano sieloje...
Mėgau pasakas. Maža jas skaičiau kaip pasakas, suaugusi - kaip rimtus dalykus... Domėjausi tautosaka - dainomis, legendomis, padavimais. Raižymo technika man buvo priimtina, artima liaudies menui...Taip ir ėjau tolyn.
Dėl ligos teko nutraukti mokslus, kai buvau jau ketvirtajame kurse. Gimus sūnui Andriui, vėl stojau mokytis, bet mokslų nebaigiau. Nieko dėl to nepraradau. Mano vyras sako, kad ilgai mokytis meno negalima, nes kūrėjas tarsi praranda pats save, atsiranda štampų, iš kurių nebeįmanoma išsivaduoti...
Bet dėl diplomo buvo skaudu - lyg ir niekas esi be jo. Gerai, kad atsirado gerų žmonių. Priėmė mane į “Vagos” leidyklą - tuomet ten dirbo Jurgis Tornau ir Aldona Liobytė. Jie davė sukurti viršelį vaikiškai knygai. Padariau gal šimtą įvairiausių eskizų, o į leidyklą nunešiau apie keturiasdešimt. Kaip nudžiugau, kai redaktorius iš jų atrinko tą, kuris ir man atrodė geriausias... Taip apie 1960 metus išėjo “Pasakų skrynelės” serijos knygos. Jos iškart sulaukė pasisekimo ir įvertinimo įvairiose parodose. Maskvoje vykusioje liaudies ūkio pasiekimų parodoje už jas net gavau diplomą ir tranzistorių.

Prisitaikyti nereikėjo

Kur glūdėjo jūsų kūrybos sėkmės priežastis? Jūs kūrėte ir iki šiol kuriate, remdamasi liaudies tradicija. Net tais sunkiais kūrėjams sovietiniais laikais jums neteko ir gal net nereikėjo piešti visokių sovietinės santvarkos atributų...
Maskvai buvo paranku rodyti liaudies tautų meną - “socialistinį turiniu ir nacionalinį forma”. Mano kuriamas menas buvo spalvingas, neagresyvus. Man niekada nereikėjo prie nieko taikytis - toji kūryba glūdėjo pačioje manyje, mano gyvenime ir jutimuose.
Berlyne vykusiose SSRS kultūros dienose buvo Lietuvos savaitės renginiai, į kuriuos kvietė mano plakatas - žydinčiame fone stilizuota lietuvaitė su grėbliu rankose.
1967 metais Monrealio pasaulinėje parodoje tarp SSRS meno buvo visų trijų mūsų - mano, Leopoldo ir sūnaus Andriaus, tada dar vaiko, darbai. Tai iki šiol vienintelė paroda, kurioj dalyvavome visi.
Gyvenau vien iš dailininkės darbo. Esu iliustravusi apie 60 knygų, sukūrusi estampų ciklus lietuvių liaudies dainų temomis, pasakų motyvais. Buvau gerai susipažinusi su lietuvių ir kitų pasaulio tautų liaudies menu.

Kūrėjui būtinas tikėjimas

Kas jums svarbiausia kūryboje? Kaip kūrybinė mintis tampa realybe - vienu ypu ar per ilgą laiką?
Abu su vyru esame romantinio ankstyvųjų viduramžių meno entuziastai.Tuomet kūrėjai tikėjo tuo, ką daro.Tada ir meno kūrinys turi keistus slaptus burtus, kurie traukia ir pakeri. Prisimenu jausmą Metropoliteno muziejuje, kai žiūri į madonas su kūdikėliais ir tarsi panyri į dangaus ir Dievo buvimą.
Man atrodo, kad tikėjimas kūrėjui yra būtinas. Be jo menas yra paviršutiniškas. Piešinyje man ypač svarbu žmogaus veidas - akys, lūpos, nuotaika. Man kalba net niekuo neužpildyta balta erdvė. Gero raižinio per dieną nepadarysi. Raižinys reikalauja ypatingos išraiškos, o jo piešinys - ir įtampos, ir jėgų. Kartais aplinkiniams atrodo, kad tu nieko ir nedarai. Tik vaikštai, ir tiek. Bet dirba galva...Visada turiu pasidėjusi popieriaus krūvelę. Ateina mintis - piešiu vieną, kitą, trečią piešinį. Vis ne tas ir ne tas...Galų gale toji plona linija tampa tuo, ko tu nori. Ir tada jau įsipaišo, sutelpa viskas, ko norėjai ir kas gyvena tavy... Piešinys prakalba, nes jį ilgai nešiojaisi ir jautei...
Domitės skiautinių menu. Anksčiau dažnoje kaimo sodyboje galėdavai rasti iš įvairiaspalvių skepetėlių pasiūtų užtiesalų, pagalvėlių užvalkalų. Dabar tai tarsi sugrįžta į mūsų buitį...
Skiautiniai dabar ypač populiarūs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jie ten išplito per emigrantų - vokiečių, šveicarų ir kitų tautų meną. Ši meno rūšis, kadaise išėjusi iš Europos, dabar vėl į ją grįžta. Juk ir į Lietuvą sugrįžta daug dalykų, kurie čia buvo, bet, laikui bėgant, lyg išsitrynė ir pasimiršo...Aš siuvu klasikinius skiautinius - sugalvoju, darau projektą, paskui ieškau medžiagų, susikarpau jas ir siuvu...
Kad ir ką darytum, visa turi eiti iš pačios tavo gelmės. Tik tada net mažas augalėlis stiepiasi į dangų ir pražysta. Taip ir su kūrėju. Gali tikėtis būti įvertintas, jei esi pats savimi, nes tuomet esi vienas, vienintelis ir nepakartojamas. Juk kiekvienas grojam melodiją, kurią mums davė Dievas.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu jums sveikatos ir amžino kūrybinio nerimo.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija