Atnaujintas 2003 m. liepos 18 d.
Nr.56
(1160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Liudijimai
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Ūkis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Turim, ką turim

Visiems žinoma, jog kuo didesnis pučiamas muilo burbulas, tuo jis greičiau sprogsta. Panašiai yra ir valstybės gyvenime. Kaip pastebėjo žinomas Lietuvos mokslininkas A.Žukauskas, kalbant apie Lietuvos ekonomikos augimą, jis gali jau dabar prognozuoti, kad dabartinis vadinamasis Lietuvos ekonominis stebuklas po kelerių metų subliūkš. Pasak mokslininko, eidami jau daugelio panašaus likimo valstybių keliu, pradėjome nuo modernių degalinių, o dabar statome didžiulius prekybos centrus, viešbučius, lyg ir geriname mokesčių administravimą bei tarsi jaučiame ekonominį pagyvėjimą. Tačiau vieną dieną tariamo augimo veiksniai išseks ir prasidės stagnacija. Todėl jeigu nesiremsime mokslu ir neplėtosime technologijų, liksime vargšai, kaip ir buvę. Mokslininkas taip pat pabrėžė, kad valstybės biudžeto pinigai pirmiausia turėtų būti naudojami ne rinkai deformuoti (pavyzdžiui, skiriant per 100 mln. nepaklausiai pieno gamybai) bei atskirų grupuočių ambicijoms tenkinti, o technologijų plėtrai, žmonių išsilavinimui kelti. Tačiau Premjeras, iškėlęs savo ir jo vadovaujamos Vyriausybės neregėtus nuopelnus per dvejus jo vadovavimo metus, dėl „vis dar pasitaikančių“ nesklandumų, ypač žemės ūkyje, nerado nieko kita, kaip apkaltinti tuos nenaudėlius konservatorius, sugriovusius klestėjusius kolūkius… Stebėtinai nuoseklus tos kolchozinės baudžiavos ilgesys. Tačiau kas iš tiesų griovė tuos kolūkius? Ogi visai ne V.Landsbergis, o tas pats žemės ūkio „specialistų“ aktyvas – pirmiausia tų pačių kolūkių pirmininkai, pasinaudodami proga, pasigrobė techniką ir viską, kas tik buvo vertingiausia. (Jiems tas kolchozų panaikinimas ir buvo naudingiausias.) Ką gi, Premjerą suprasti galima. Užsiprogramavęs visam gyvenimui nuo pat „išvystyto socializmo“ laikų. Tačiau kai kolūkių gailisi Žemės ūkio rūmų vadovas, darosi visai jau nejuokinga.
Kol Premjeras giriasi savo laimėjimais, pasiektais per dvejus Lietuvos gelbėjimo metus, kad net visa Europa Lietuvai pavydi, jam pritaria vienas valdančiosios partijos ruporų Seimo vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis, leidęs suprasti, jog tik Premjerui išmintingai vadovaujant Lietuva pasiekė savo pagrindinius strateginius tikslus – buvo pakviesta į Europos Sąjungą ir NATO. Duota suprasti, jog be A.Brazausko ES ir NATO matytumėm kaip savo ausis. Nuo Premjero stengiasi neatsilikti ir Prezidentas. Tiesa, kitame fronte. Nuvykęs į Raseinius, sukvietė policijos ir kitus teisėsaugos pareigūnus, netgi vidaus reikalų ministrą nusivežė, ir aiškiai planavo paskelbti apie Prezidento labai nemėgstamo policijos generalinio komisaro V.Grigaravičiaus išvarymą. Tiesa, dabar Prezidentūros klerkai aiškina, jog tokių planų nebuvo, tačiau dar prieš kelionę į Raseinius visa sostinė jau žinojo šią „paslaptį“. Tačiau V.Grigaravičius padarė tikrai meistrišką „ėjimą žirgu“ ir paskelbė netikėtą pareiškimą apie prasidedantį karą su Kauno mafija. Todėl nepasitikėjimo policijos generaliniu komisaru paskelbimas tokioje situacijoje visuomenėje būtų sutiktas labai priešiškai. Anot vienos žinomos žurnalistės, jeigu kalbėtume Premjero žargonu, tai policijos generalinis komisaras „išdūrė“ Prezidentą. Tačiau, sprendžiant iš Prezidento spaudos atstovo ir kitų jo patarėjų, ypač patarėjo teisėtvarkos klausimais Visvaldo Račkausko ironiškų užuominų, planų nuversti V.Grigaravičių neatsisakoma. Ir visai nesvarbu, kad generalinis komisaras turi didžiulį autoritetą ne tik policijoje, bet ir visuomenėje. Tam tikslui ir buvo išpūstas dar vienas muilo burbulas – apie baisų nusikalstamumą Raseiniuose, taip bandant sukompromituoti V.Grigaravičių. Kol kas abu bandymai tai padaryti nepavyko. Komisaro ginti stojo Lietuvos visuomenė. Tačiau, žinant Prezidento ir jo patarėjų napoleoniškas ambicijas turėti, ypač policijoje ir valstybės saugume, savus žmones, galima neabejoti, kad generaliniam komisarui ramybės nebus. Kaip pareiškė Liberalų ir centro sąjungos vicepirmininkas Eugenijus Gentvilas, Prezidentūra ieškos būdų, pretekstų, kaip prikibti, kad V.Grigaravičius dirba blogai. Labai įtartinai atrodo, kad Prezidentūros nuomonė labai jau sutampa su savo ryšių su nusikalstamu pasauliu neslepiančio V.Šustausko nuomone. Todėl pačiu laiku Seimo narys Arvydas Vidžiūnas paragino Premjerą neleisti susiformuoti V.Šustausko, Prezidento ir dar kitų jėgų koalicijai prieš policijos generalinį komisarą. Ar atsilaikys Premjeras tuo klausimu – sunku pasakyti. Juk nežinia, kokie vyksta užkulisiniai žaidimai. Sprendžiant iš Premjero kalbų, jis bent jau kol kas nenori atsikratyti policijos vadovu. Premjeras priminė, kaip ir kokiu būdu gali būti atleistas generalinis komisaras. Pirmiausia turi būti vidaus reikalų ministro teikimas Premjerui, o šis savo ruožtu turi teikti tokį pasiūlymą Prezidentui. Kol kas to daryti Premjeras nežada.
Na, o nesibaigiantis skandalas su visiškai nebesiskaitančiu nei žodžiais, nei veiksmais Seimo nariu V.Šustausku - irgi iš to paties arsenalo. V.Šustauskas be paliovos vis plūsta policijos, saugumo, STT vadovus ir netgi pareiškė apie galimybę emigruoti į… Rusiją! Taigi „ubagų karalius“ pagaliau pasirodė visu gražumu ir atskleidė, kam iš tiesų tarnauja. Dėl šio skandalo apie atskleistus V.Šustausko ryšius su nusikaltėliais tyli Prezidentūra, kai tuo tarpu visos institucijos, netgi Seimo Pirmininkas prakalbo apie apkaltos procesą V.Šustauskui. Neabejojama, jog tam reikalui nebus jokių sunkumų, surenkant reikiamą skaičių Seimo narių parašų. Tačiau kaip elgsis valdančioji partija tuo galimos V.Šustausko apkaltos klausimu, labai sunku pasakyti. Juk ne be reikalo šis rėksmingas vyriškosios giminės atstovas buvo maloniai kooptuotas į moteriškąją K.Prunskienės frakciją. Prezidentas tyli ne tik dėl V.Šustausko išdaigų ir akibrokštų. Kol kas nesigirdėjo ir jo vertinimų, kaip jis žiūri į tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno skyriaus pareigūnai atskleidė nusikaltėlius, kurie sugebėjo parengti fiktyvios įmonės dokumentus gauti iš SAPARD programos apie 200 tūkst. litų. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius Evaldas Čijauskas ir jo pavaldiniai „nepastebėjo“, kad du sukčiai, įsigiję apgriuvusiais fermas, paskelbė jas „Šilų paukštynu“, nors ten nebuvo nė vienos vištos ar kokio kito paukščio, todėl „paukštynas“ jokios veiklos absoliučiai nevykdė. Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovams nekilo net abejonių, jog, prisistatęs net nesančio „Žemės ūkio ir kaimo plėtros centro“ direktoriumi, vienas sukčius ketino gauti milijoną litų. Vargu ar šiame reikale agentūra buvo apgauta. Na, o Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius E.Čijauskas dabar, išaiškėjus skandalui su SAPARD lėšų skirstymu, visiškai susipainiojo ir apsimelavo. Jis teigė, kad, skirstant SAPARD lėšas, buvo kreiptasi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą pasidomėti bendrovėmis ir asmenimis, siekiančiais gauti SAPARD pinigus. Tačiau, pasirodo, jokio kreipimosi nebuvo, o, kaip paaiškėjo, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tik dabar per didelį vargą gavo sutikimą gauti tokius duomenis. Kiek jau SAPARD lėšų nuplaukė į tokius ir panašius „paukštynus“, niekas nežino. Ir vargu ar kada nors sužinos. Be to, ar kas nors rimtai užsiims tuo klausimu. Mat gali paaiškėti gana įtakingi asmenys – SAPARD lėšų gavėjai. Po šio skandalo gali netekti šiltos kėdės vienas ar kitas valdininkas. Tačiau, svarbiausia, ką Briuselyje SAPARD lėšų skirstytojai pagalvos apie Lietuvą, kur dedasi tokie dalykai. Juk ne kartą ES pareigūnai nedviprasmiškai užsiminė, jog SAPARD pagalba gali būti nutraukta, jeigu paaiškės, kad lėšos skiriamos neskaidriai. O laukti skaidrumo iš aukšto rango valdininkų, ką parodė žemės sklypų dalybos, neverta. Ir visai nesvarbu, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A.Salamakinas užsimojo apsvarstyti tuos kolegas, kurie supainiojo privačius ir valstybinius interesus. Gal ir apsvarstys, tik kas iš to. Šios komisijos sprendimai neturi jokios juridinės galios, o Seimo nariai, supainioję tuos interesus, sėdės ten, kur dabar sėdi, ir tik pasišaipys. Be to, A.Salamakino uolumu neslepia savo nepasitenkinimo labai įtakingi Seimo nariai. Visų pirma irgi SAPARD pinigų gavėjas V.Uspaskich. Todėl Seimo kuluaruose jau beveik atvirai kalbama, jog Etikos ir procedūrų komisijai vadovauti bus paskirtas kitas, sukalbamas žmogus, kuris nekeltų bereikalingo triukšmo.
Taigi, anot vieno televizijos humoristo, „turim, ką turim“. O turime patį blogiausią Seimą per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir niekas negarantuotas, jog kitas Seimas, kurį išrinksime kitų metų rudenį, bus geresnis. Kaip pažymi ne vienas politologas, vagys ir nusikaltėliai, pajutę, kad nuo gresiančių nemalonumų juos gali išgelbėti parlamentaro neliečiamumas, visais būdais bandys prasmukti į valdžią. Tą jau parodė praėjusieji savivaldybių rinkimai. Kad į Lietuvos Seimą gali būti išrinktas bet kas, pripažino ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jo žodžiais tariant, Lietuvoje renkamiems Seimo nariams nekeliama jokių ypatingų reikalavimų. Jie neprivalo net būti baigę aukštųjų mokyklų, mat tai jau būtų nedemokratiškas reikalavimas. Į Seimą, anot Z.Vaigausko, gali būti renkami politikai net nebyliai. Gal todėl paskutiniai apklausų duomenys rodo, jog Seimu nepasitiki net 74 proc. gyventojų. Todėl nereikia Seimo nariams piktintis, kai vienas žinomas Lietuvos žmogus pareiškė, jog tokiam parlamentarui kaip V.Šustauskas jis patikėtų tik plauti savo automobilį ir jokiu būdu neprileistų jo ir panašių prie vairo. Tačiau tokių kaip V.Šustauskas Seime ne vienas ir ne du.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija