Atnaujintas 2003 m. liepos 18 d.
Nr.56
(1160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Liudijimai
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Ūkis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Marijos Paslaptingosios Rožės apsireiškimai (2)

Ateinu, kad įvyktų daug atsivertimų

1947 m. lapkričio 22 d., šeštadienį, Montichiario ligoninėje Pjierina išgyveno penktąjį apsireiškimą. Ji buvo visa pasinėrusi į darbą, kai vidinis balsas paragino ją eiti į parapijos katedrą. Nuėjusi ten prieš 16.00 val., ji kartu su keliomis seserimis pradėjo kalbėti rožinį. Madona pasirodė kaip Paslaptingoji Rožė, apsupta dieviškos šviesos. Ji nusileido iš pastato viršaus į katedros vidurį. Pjierina paskendo ekstazėje, ir Madona tarė jai: “Atgailos ir apsivalymo ženklan liežuviu pažymėk ant šių sujungtų akmeninių plokščių keturis kryžius” (ten pat, kur ir praėjusį kartą).
Atlikusi šį atgailos aktą, regėtoja paėjėjo du metrus į šalį. Tuomet Madona, nužengusi ant šių keturių plokščių, prabilo: “Aš atsistoju į šią vietą, nes čia bus daug atsivertimų. Patariu jums aptverti šias plokštes, kad ant jų niekas neužliptų!” Po to Dievo Motina patikėjo Pjierinai asmeniškai vieną paslaptį ir pranešimą popiežiui Pijui XII. Tai buvo susiję su Marijos pasirodymu Vatikane: “Jis taip pat pamatys mane Vatikane”. Ir iš tiesų tai įvyko, apie tai pranešė spauda. Po šių žodžių Paslaptingosios Rožės veidas apniuko ir ji pasakė: “Šiais laikais italų krikščionys mūsų Viešpatį, mano Dieviškąjį Sūnų, labiausiai įžeidžia nuodėmėmis prieš skaistybę. Todėl Viešpats prašo tave melstis ir didžiadvasiškai aukotis bei atsiteisti”.
Pjierina paklausė, ką reikia daryti, kad šis prašymas melstis ir atgailauti būtų įvykdytas.
Dievo Motina lėtai ir švelniai jai atsakė: “Melstis… (valandėlę ji stabtelėjo) atgailauti… Tai reiškia, kad kiekvieną dieną visus mažus kryželius ir darbus reikia aukoti atgailos dvasia”.

Malonės valanda

Paskui Pjierina paprašė paaiškinti liepos 13 dienos pranešimą apie pašaukimo išdavystę. Madona jai paaiškino, kaip prie to galima prieiti prieš ir po pašaukimo, kaip palengva taip atsitiko ir Judui. Marija dar kalbėjo apie “Malonės valandą”. Pjierina paklausė, ką ji turinti omenyje. Marija atsakė: “Malonės valanda – tai labai daug atsivertimų, kurie įvyks gruodžio 8-ąją. Tą dieną sielas, šaltesnes už akmenį, sušildys ir paveiks Dievo malonė, ir jos jaus vis glaudesnį ryšį su dieviškąja meile”.
Tai buvo vienintelis kartas, kada Dievo Motina paskelbė apie kitą apsireiškimą. Paprastai ji visada pasirodydavo netikėtai. Šio pažadėto apsireiškimo išvakarėse, 1947 m. gruodžio 7 d., Madona pasirodė šeštąjį kartą. Pjierina dvasioje buvo paraginta nueiti į katedrą. Ten ji sutiko savo nuodėmklausį, ligoninės viršininkę ir dar kitą asmenį. Jie pradėjo kartu melstis. Paskui Pjierina, palytėta šviesos spindulio, klūpėdama nusilenkė. Ji išvydo Mariją, lydimą baltai apsirengusių mažo berniuko ir mergaitės, kurie laikė baltą Madonos apsiaustą. Abiejų galvas juosė baltas kaspinas. Marija Paslaptingoji Rožė vėl prašė garbinti Jos nekalčiausiąją širdį ir pageidavo, kad kongregacijos ir institutai pagilintų šį garbinimą. Pjierina paklausė, kas tie abu maži vaikai. “Tai Jacinta ir Pranukas, kurie, nepaisant jauno amžiaus, tiek daug iškentėjo”, - atsakė Marija ir pridūrė, kad tiedu jai padėsią. Susirinkusiesiems ji dar davė patarimą, paragindama juos gyventi šių paprastumo ir gerumo dvasia. Pagaliau Madona išskleidė rankas ir, žvelgdama į dangų, šūktelėjo: “Garbė Viešpačiui!”

Tegul ši malonės valanda būna paskleista ir pagarsinta visame pasaulyje

Gruodžio 8 dienos apsireiškimas yra pats svarbiausias. Visur, pirmiausia Brešijos provincijoje, pasklido žinia apie netrukus įvyksiantį apsireiškimą Montichiario katedroje. Apie tai paskelbė spauda. Vyresnybė buvo įsitempusi ir nusistačiusi neigiamai. O Pjierina nebūtų galėjusi laikytis dar ramiau. Miestas buvo prisigrūdęs iš visur suplūdusių maldininkų ir smalsuolių. Erdvi ir didinga katedra buvo perpildyta: žmonės užsilipo netgi iki atbrailų. Pjierina nuėjo į tą vietą, kur Marija apsireikšdavo anksčiau, į navos vidurį. Atsiklaupusi ji nusilenkė ir kartu su tikinčiaisiais pradėjo kalbėti rožinį ir “Miserere”. Lygiai dvyliktą valandą Pjierina šūktelėjo: “O Madona!” Po to ji pasinėrė į ekstazę. Marija jai pasirodė apsupta labai gyvos šviesos aureole, baltomis, raudonomis ir geltonomis rožėmis išpuoštų laiptų viršuje. Nuostabūs penkiolikos metrų ilgio ir penkių metrų pločio laiptai leidosi iš viršaus iki tos vietos, kur stovėjo Pjierina. Marija pasirodė išskleistomis rankomis kaip Paslaptingoji Rožė. Pakėlusi akis į dangų, ji tarė: “Aš - Nekaltas Prasidėjimas”. Nusileidusi keliais laipteliais žemyn, ji tęsė: “Aš esu didingesnė negu kada nors anksčiau malonės pilnoji, savo Dieviškojo Sūnaus Jėzaus Kristaus Motina”. Palypėjusi dar žemėliau, ji pareiškė: “Atėjusi į Montichiarį norėčiau būti vadinama Paslaptingąja Rože, aš pageidauju, kad kiekvienais metais gruodžio 8-osios vidurdienis būtų malonės valanda visam pasauliui. Šitaip bus laimėta daugybė malonių sielai ir kūnui”. Pjierina, matydama, kad Madona nusileido laiptais dar žemiau ir pagaliau sustojo viduryje, paklausė: “Argi tu nesidžiaugi šiuo tikinčiųjų liudijimu?”
Dangiškai šypsodamasi Marija atsakė: “Taip, mūsų Viešpats, mano Dieviškasis Sūnus Jėzus, parodys savo didžiausią gailestingumą, kad gerieji ir toliau melstųsi už nusidėjusius savo brolius. Reikėtų kuo greičiau pranešti Katalikų Bažnyčios Tėvui popiežiui Pijui XII, kad aš pageidauju, jog ši malonės valanda būtų paskelbta ir paskleista visame pasaulyje”.
Pjierina atsakė: “Mes jam pasakysime, - ir paklausė: O kaip bus su tais, kurie negalės ateiti į bažnyčią?” Marija paaiškino: “Tie, kurie negalės ateiti į bažnyčią, tegul meldžiasi vidurdienį namuose: jie gaus malonių. Aš pageidauju, kad šios keturios plokštės būtų apjuostos metaline tvorele su votomis; reikia padaryti statulą (…), kuri panėšėtų į Paslaptingąją Rožę, – ji šypsodamasi palenkė galvą, – ir su procesija būtų nešama per šalį. Eidama gatvėmis aš apibersiu žmones dvasinėmis malonėmis ir pagijimais. Galiausiai statula turi būti pastatyta ant keturių plokščių”.

Patikimi laiptai, kuriais pasiekiama mano Motiniškos Širdies globa ir malonės

Pjierina paklausė, ką reiškia laiptai. Madona tarė: “Kas melsis ant šių akmeninių plokščių, aplaistydamas jas gailesčio ašaromis, atras patikimus laiptus, kuriais pasiekiama mano Motiniškos Širdies globa ir malonės. Tuomet… aš nusileisiu ir ateisiu pas jį”. Po to gražioji Ponia parodė regėtojai rojaus kampelį, šitaip išpildydama vakarykštį pažadą. Dievo Motina išskleidė rankas ir parodė nuostabią Širdį, apgaubtą šviesos, kuri regėtoją pripildė džiaugsmo. Neištvėrusi ji sušuko: “O Nekalčiausioji Marijos Širdis!” Vėliau ji pasakojo, kad ta Širdis buvusi tokios spalvos kaip gyva rožė; ant jos buvo trys rožės, spindėjusios tokia skaisčia šviesa, kad Pjierina nebegalėjo įžvelgti Madonos veido. Širdis taip spinduliavo, jog neįmanoma to nupasakoti.
Paskui Marija, Paslaptingoji Rožė, tarė: Štai Širdis, kuri taip labai myli žmones, kai tuo tarpu daugelis ją tik įžeidinėja…
Regėtoja labai susijaudino: “O brangioji Madona, mes pasižadame mylėti tave (…), daugiau nebenusidėti”.
Madona atsakė: “Jei gerieji ir blogieji susijungtų maldoje, jie iš šios Širdies sulauktų gailestingumo ir ramybės. Man tarpininkaujant, gerieji šią valandą patyrė Viešpaties gailestingumą, kuris atitolina didelę rykštę, - čia Marija nusišypsojo ir tęsė: - jau netrukus suprasite šios “malonės valandos” didybę”.
Pjierina paklausė Madonos, ar ji dar pamatys ją šioje žemėje, ir Marija atsakė, kad tai paskutinis apsireiškimas, bet ji dar kartą pasirodysianti jai prieš mirtį. Paskui ji ėmė tolti. Pjierina suskubo sakyti: “Gražioji Madona, dėkoju Tau, palaimink mane, mano tėvynę Italiją, visą pasaulį… ir ypač Šventąjį Tėvą, kunigus, vienuolius. Aš iš visos širdies pavedu tau nusidėjėlius!”
Dievo Motina atsakė: “Aš jau paruošiau visiems sūnums, klausantiems mano balso ir priimantiems į širdį mano troškimus!”
Šiais meilės žodžiais baigėsi vizija, o kartu ir pirmasis Pjierinos daliai tekusių apsireiškimų ciklas – Montichiario ciklas.

Apsireiškimo vaisiai

Netrukus paaiškėjo, ką Madona turėjo omenyje kalbėdama apie savo apsireiškimo Montichiaryje vaisius. Jau per gruodžio 8-osios apsireiškimą įvyko daug stebuklų. Tarp susirinkusiųjų kartu su savo tėvais buvo ir penkiametis berniukas iš Lumezzane (Brešija) Ugo Seneci, kuris sirgo poliomielitu ir apskritai negalėjo judėti. Tuoj po apsireiškimo jis visų žmonių akivaizdoje ėmė bėgioti. Atvedus jį prieš baziliką kilo visuotinis sujudimas, o jis tarsi savaime suprantamą dalyką pareiškė: “Aš mačiau Madoną, ir ji man nusišypsojo”. Nuo to laiko vaikas visada džiaugėsi gera sveikata, o užaugęs sukūrė šeimą.
Teresina Magli, jauna 25-erių metų moteris, gyvenusi Malpaga di Calvisano (Brešija), jau dvylika metų sirgusi keletu ligų, tarp jų ir tuberkulioze, buvo tapusi nebyle. Per apsireiškimą ji taip pat buvo katedroje. Staiga ji pasveiko ir paskelbė stebuklą ją džiaugsmingai apsupusiai susijaudinusių žmonių miniai. Ši jauna moteris tapo vienuole.
Trisdešimtmetė moteris Laurina Zambori iš Montichiario niekuomet nebuvo visiškai normali. Nuo aštuoniolikos metų ji buvo nebylė ir debili. Jos brolienė pasiliko namuose ją prižiūrėti, o tėvas išėjo į katedrą. Apsireiškimo metu brolienė meldėsi į Madoną: “O šventoji Dievo Motina, jei tu dabar iš tikrųjų apsireiški Montichiario katedroje, meldžiu tave, išgydyk šią vargšę ligonę!” Tą pačią akimirką ligonė visiškai pasveiko. Ji pradėjo su savo broliene kalbėti rožinį: garsiai, su neapsakomu atsidavimu ir džiaugsmu, iki galo, tarsi nieko nebūtų buvę. Įsivaizduokite sugrįžusio tėvo nuostabą ir džiaugsmą!
Įvyko dar daug kitų moksliškai nepaaiškinamų pagijimų, o taip pat atsivertimų. Ir tai tęsiasi iki šiol…

Prieš įvykius Montichiaryje priešiškai nusistačiusi komisija

Po gruodžio 8 dienos apsireiškimo, laukiant Bažnyčios tyrimo, regėtoja buvo nuvežta į vieną Toskanos miestelį (Avezo provincija), kur ji dirbo slaugytoja. Vietovės pavadinimas buvo laikomas paslaptyje. 1948 metų pabaigoje autoritetingi Brešijos dvasininkai apklausė Pjieriną apie apsireiškimus. Ji turėjo iškęsti arogantišką ir nemalonų elgesį tyrimo komisijos, kurios dauguma buvo priešiškai nusiteikusi minėtų įvykių atžvilgiu. Buvo bandyta jai daryti spaudimą, kad ji atšauktų visą, ką buvo sakiusi. Veltui. Susitikimas praėjo korektiškiau tik tuomet, kai Pjierina prisiekė Biblija.
Dėl šio priešiškumo vyskupas Tredičis atsisakė priimti sprendimą, vildamasis, jog laikas parodys įvykius tikroje šviesoje. Jis įpareigojo abatą Rosį imtis kai kurių permainų Bažnyčioje, Pjierinai patarė įstoti į vienuolyną ir pasitraukti iš viešojo gyvenimo. Regėtoja nusprendė įstoti į Brešijos pranciškonių vienuolyną. Dvidešimt metų Pjierina gyveno atsiskyrusi ir pasiaukojusi, dvasiškai vadovaujama savo nuodėmklausio tėvo Džiustino Karpino. Šiuo laikotarpiu ji turėjo keletą Madonos vizijų, tačiau jos buvo labai asmeniškos.

Iš vokiečių kalba leidžiamo žurnalo
„Maria heute“ („Marija šiandien“) vertė
Sigita ŠVITRIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija