Atnaujintas 2003 m. liepos 18 d.
Nr.56
(1160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Liudijimai
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Ūkis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jubiliejaus atgarsiai

Nuskambėjo nuaidėjo paskutinieji Dainų šventės akordai. Skambios dainos, nuostabus spalvų margumynas, jausmingų šokių, šmaikščių žaidimų grožis tauria dvasios šiluma nuskaidrino daugelio kasdienybės monotonijos atbukintas širdis. Šiomis dienomis vėl pajutome, kad esame MES, kad dar ne visi užsikrėtę moralinio nuosmukio piktžaizdėmis. Tą dvasinį pakilimą galbūt labiausiai pajuto šventės dalyviai, nepagailėję triūso, entuziazmo, savim parodę, kad yra kita Lietuva. Lietuva be smurto ir melo, be klastos ir savanaudiškumo, be veidmainystės ir nusivylimo, be nepelnytų nuopelnų ir garbės pasisavinimo.
Juk apie tokią Lietuvą svajota, aukotasi ir kovota. Dėl jos tūkstančiai ėjo į mirtį, dėl jos, kaip rašė poetas A.Miškinis, „mes kruvinus kelius tęsėjom Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj“. Ir jeigu šios svajonės ir troškimai dar neišsipildė, susikurtos vizijos dar netapo tikrove, neleistina pasiduoti beviltiškumui, neapykantai, kaltinimui visų ir visko, net pačios laisvės. Tad kurgi pažadai ir pasiryžimai, kad ateitis – mūsų pačių rankose, kad Lietuvos likimas – mūsų likimas? Ar visada sugebėjome išvengti dvejonių, sutelktomis pastangomis atsiliepti į mūsų valstybės reikalus, ar bent kada prisiėmėme atsakomybę už netinkamus ir žalingus pačių pasirinkimus bei apsisprendimus, ypač už tai, kas valdys Lietuvą, kas nukreips tautą doros, tiesos ir viltingo tikėjimo keliu? Gero ir sotaus gyvenimo, kietos tvarkos pažadai, būsimojo rojaus vilionės (kažkodėl jau girdėta), burtai ar pranašystės painiu voratinkliu apraizgė daugelio sąmonę ir valią.
Tačiau tokioje būsenoje visuomenė negali ilgai gyventi, nes tai vestų į visišką depresiją, nusivylimą ir netikėjimą. Todėl gyvybiškai svarbios įvairiais laikotarpiais iškylančios visuotinio dvasinio atsinaujinimo bangos, išsklaidančios nerimo ir netikrumo ūkanas. Tai buvo Baltijos kelias, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, Gegužės 11-oji ir pagaliau mūsų valstybės 750-osios metinės su karaliaus Mindaugo pagerbimu bei nuostabiąja Dainų švente.
Visi šie dvasinio ir patriotinio pakilimo momentai atspindėjo daugelio pasiryžimą būti kartu, kartu siekti sau ir tautai šviesesnės ateities. Nuskambėjusios senosios, gal tik išeivijos lietuvių bedainuojamos, dainos lyg šilta motinos ranka paglostė sugrudusias širdis. Tą pajuto ir dainuojantis jaunimas, kuris, rodos, sakyte sakė, kad jie galėtų tapti dvasinio bei patriotinio atsinaujinimo garantu, jei tik, žinoma, kas nors abejotinos vertės sprendimais nenuslopins šio polėkio. Be svaigalų ir kvaišalų jaunimo akys ir veidai švietė džiaugsmu ir pasididžiavimu, kad galėjo būti reikšmingo įvykio dalyviai, kad savo jaunatvišku įnašu praturtino daugelį renginių ir išsklaidė abejingumo šešėlius žiūrovų širdyse.
Tačiau esama ir skeptiškų nuomonių. Vieniems ši šventė – nereikalinga pompastika, kitiems – verslininkų ir prekybininkų pasipelnymo šaltinis, valstybės pinigų švaistymas, kai kam – mitų garbinimas, kai kas skundėsi, kad ne visi galėjo švęsti. Suprantama, dalis tiesos yra, nes materialine prasme nėra absoliučios lygybės. O juk jos niekada nebuvo ir niekur niekada nebus.
Tačiau kas galėjo sutrukdyti švęsti širdimi, bendru pasididžiavimu, kad prieš daugelį amžių atsirado mūsų valstybė, atsivėrė kelias į krikščioniškąjį pasaulį, kad Lietuva tapo neįveikiama tvirtove visoms priešų užmačioms. Istorijos verpetuose ugnimi, krauju, išdavystėmis, padalijimais, okupacijomis, Sibiro gulagais ir visomis mūsų neprietelių piktadarybėmis bandyta išliko gyva tauta, išliko Lietuva, išlikome MES.
Viso to pradžia – karalius Mindaugas, kuris jau 1240 metais padėjo pagrindą būsimai Lietuvos valstybei. Ir tai visai ne mitas, kaip kalbėjo radijo laidoje „Tarp rytų ir vakarų“ kai kurie filosofai ar politologai, kad, girdi, ne iš mitų šiandien reikia mokytis. O iš ko, gerbiamieji, reikia mokytis? Gal iš tų, kurie viešai ir atvirai tyčiojasi ir derglioja Lietuvos vardą bei valstybę, kuriems „patriotas – tai idiotas“, kuriems krikščioniškųjų vertybių nuostatos, Mindaugo pradėtos įgyvendinti, šiandien sugrūdamos į dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlius, į lyčių pakeitimo operacijas? Kažkodėl net valstybės vyrams mažai terūpi, kad viešai būtų apginta Lietuvos garbė nuo įvairiausio plauko nepraustaburniškų šoumenų, dergliotojų ir šmeižikų. Beje, juk ir atkuriant nepriklausomybę kai kas tebesapnavo ekonominius suverenitetus, federacijas ar pan. Gal ir šiandien kai kam nepriklausomybė tebėra „tartum dyglys šone“, kaip savo laiku sakė šv. Paulius.
Dar ir dabar ne vienas ir ne du istorikai, išaukštinti poetai bei kritikai Mindaugą tebevadina klastūnu, žudiku ir tironu, krauju paskandinusį valstybės kuriamąjį darbą. Vaizduojama, kad net pats nusivylė ir pasidygėjo savo idėjos kūriniu ir sudaužė jį. Gal tuo norėta įteigti mintį – štai kokia ji, ta jūsų garbinta ir nuo visų priešų ginta tėvynė ir valstybė. Kraujas, smurtas ir prakeiksmai sudėti jos pamatuose, o jūs didžiuojatės ir tebebranginate ją. Gal tai tebuvo tik pasmilkymas ant svetimųjų aukuro? Gal?.. Kas žino. Tačiau abejonė pasėta.
Kažin ar ne toks pats pasmilkymas pasireiškė ir priiminėjant bei pristatant užsienio svečius? Ar tai vadinamasis protokolinis neišprusimas, ar sąmoningas veiksmas? Valstybės galva pirmiausia pristatė ne karališkųjų šeimų narius (jie atvyko pagerbti buvusios Lietuvos karalystės), o Rusijos atstovus, lyg mes tebūtume „broliškame“ jų glėbyje. Galėjo juk ir istorikai priminti, kad kai kurie Švedijos ir Lietuvos valdovai buvo susieti karališkos giminystės ryšiais. O gal vėl tas nelemtas „dyglys“?
Dar vienas „dyglys“ pakišo koją demonstruojant filmų ištraukas ant Katedros sienos. (Tuo klausimu kardinolas jau pareiškė savo nuomonę.) Sumanyta parodyti XX ir XXI amžių Lietuvos valstybės vadovų rikiuotę. Parodyti 1918-ųjų metų mūsų nepriklausomybės atkūrėjai ir signatarai A.Smetona, A.Stulginskis - Mindaugo darbo tęsėjai. Tai gerai! Tačiau kur pradingo 1990 metų atkurtos mūsų valstybės vadovas Vytautas Landsbergis? Ar jau nustojo egzistavęs vien dėl to, kad LR Seimas nenorėjo pripažinti jo faktiškuoju prezidentu? Kokių burtų pagalba pranyksta šitaip žmogus? Pademonstruotas tikrai meistriškai surežisuotas akrobatinis šuolis – nuo A.Smetonos ligi dabartinio prezidento S.Daukanto aikštės rūmų. Atrodo, kad Kovo 11-oji visiškai pradingo istorijos labirintuose. Negi vėl perrašoma istorija?
Ir dar. Ne vienam kilo įvairių minčių dėl kai kurių atrakcijų turinio. Suabejota, ar oratorija „Mūsų Lietuva“ nebuvo parašyta vienam asmeniui ir atlikėjui? Ar kuris ne kuris žiūrovas bei kitatautis nepagalvojo, kad lietuviai nuo Mindaugo iki šiol tik ir tedainavo apie gerves, strazdus ar bijūnėlius arba temokėjo žaisti piemenų žaidimus bei švęsti pagoniškas šventes? Užsibuvome praeityje ir pamiršome dabartį, o paskui verkšlename, kad Lietuva pasauliui tebėra nežinoma žemė.
Žinoma, pasigirs priekaištų: štai ir vėl kritika, vėl priekabių ieškojimas. Čia ne kritika, bet atviri pastebėjimai (gal ir klaidingi), kad ne viskas yra balta, kaip mums dažnai atrodo.
Pagarbą ir dėkingumą reikia pareikšti kardinolui A.J.Bačkiui, kuris, vertindamas karaliaus Mindaugo asmenį ir jo veiksmus, sudėliojo visiškai kitokius akcentus. Mindaugas – juk ne vien politinė asmenybė, padėjusi tapti Lietuvai neįveikiama atsparos tvirtove rytų, vakarų, šiaurės ir pietų užkariautojams. Jis suprato, kad Lietuva per ilgai išliko uždara krikščioniškajai Europai. Todėl krikštą ir Evangelijos šviesą Mindaugas priėmė sąmoningai, niekieno neverčiamas. Tik per krikščionybę jis galėjo padaryti Lietuvą atvirą dvasiniams, kultūriniams ir tikėjimo lobiams. Tačiau kainiškoji pavydo ir keršto dvasia neleido baigti pradėto iškilaus darbo, kurį po 134 metų sėkmingai užbaigė Vytautas ir Jogaila. Apie tokį Mindaugą buvo kalbama kardinolo rengiamoje konferencijoje, ir tik toks Mindaugas turi išlikti mūsų krikščioniškoje sampratoje.

Kazimieras KRYŽEVIČIUS
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija