| Svarbu
suderinti darbą ir poilsį
Šventasis Raštas jau pirmuoju sakiniu
prabyla apie Dievą kaip Kūrėją, kuris iš nebūties pašaukia į buvimą
dangų ir žemę (plg. Pr 1, 1). Vėliau Jis sukuria ir žmogų, tobuliausią
žemės kūrinį, turintį daug panašumų į patį Kūrėją. Pagaliau po visų
kūrimo darbų, kaip byloja Biblija, Viešpats ilsėjosi (plg. Pr 2,
3). Peršasi išvada, kad jei pačiam Dievui, gerai paplušėjus, reikėjo
ilsėtis, tai tuo labiau žmonėms būtina laikytis atitinkamo darbo
ir poilsio santykio.
Šio sekmadienio Evangelija mini apaštalus ir Jėzų, kurie susitikinėdavo
su daugybe žmonių ir dėl to pristigdavę laiko net pavalgyti. Kad
apaštalai galėtų kažkiek atsikvėpti, Išganytojas jiems paliepė nuvykti
į negyvenamą vietą ir ten truputį pailsėti (plg. Mk 6, 31). Ir nors
tą kartą Kristui ir Jo mokiniams nepavyko pasprukti nuo įkandin
juos sekiojančių žmonių, tačiau Jėzaus pamokymas, kad po darbų žmogui
reikia atokvėpio valandėlių, visuomet išlieka aktualus. Nes kai
žmogus, be saiko dirbdamas, pasiekia kraštutinę pervargimo ribą,
tada jis gali sunkiai susirgti... Kitas kraštutinumas - žmogus tinginiauja.
Įsidėmėtini didžiojo italų menininko Leonardo da Vinči žodžiai,
padedantys išlaikyti balansą tarp darbo ir poilsio. Jis rašė: Kartkartėmis
reikalingas poilsis. Tik tada, grįžus prie darbo, jūsų protas vėl
bus skaidrus juk, nuolat dirbdami, prarandate sugebėjimą blaiviai
mąstyti
Šiek tiek atsitraukite tada darbai atrodys mažesni ir vienu žvilgsniu
aprėpę bendrą vaizdą matysite, kur stinga harmonijos ir tobulų proporcijų.
Taigi laikydamiesi krikščioniškos gyvenimo tvarkos mes savo gyvenimu
liudijame, jog kasdien artėjame prie harmonijos versmės Viešpaties
Dievo. Jis mums padeda ir padės sumaniai derinti savo atliekamus
darbus su būtino atokvėpio intervalais.
Tinkamai (pagal krikščioniškus principus) subalansuotos gyvenimo
programos vykdymas ugdo vidinį žmogaus gyvenimą ir teikia jėgų kūnui,
kad, atėjus didesnės malonės metui, galėtume (dėl Jėzaus Kristaus
garbės ir sielų gerovės) užmiršti savo asmeninius poreikius ir suteikti
vienokią ar kitokią paramą ar pagalbą tiems, kurie jos prašo. Taip
besielgdami vis labiau panašėsime į mūsų Mokytoją, kuris, matydamas
didžiulę minią tarsi avis be piemens, ją mylėjo bei jos gailėjo
ir dėl to, užmiršęs savo nuovargį, vėl pradėjo žmones mokyti daugelio
dalykų (plg. Mk 6, 34).
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|