| Pasakyk,
mamute
 |
Aktorė Dalia Jankauskaitė
poezijos
spektaklyje, skirtame Salomėjai Nėriai
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka |
Koks yra aktoriaus pasaulis? Kaip
kuriamas vaidmuo? O kaip galima išgirsti vidinį lyrikos balsą, suvokti
jos autoriaus mąstyseną?!
Poezija, kaip ir muzika, - neapčiuopiamos, gali tik pajusti, jausmais
patikrinti, ar širdim, krauju rašyta, ar tik meistriškai sukonstruota.
Pasirinkdamas Poezijos teatro kelią, jau privalai turėti didžiulę
patirtį, kad suprastum, ir svarbiausia, - klausytojui perduotum,
kas slepiasi tarp eilučių, kas užkoduota Žodyje. Žodis - poeto pagrindinis
instrumentas, kuris sukrečia ir skaitantįjį, ir klausytoją. Tas
stebuklingas Žodis atveria mums nuostabiausius sielos pasaulius,
perduoda jos virpesius, muziką. Ir vaizdai tokie neįtikėtini!
Šiandien, kai viskas vertinama pinigu, kai norima išstumti gerą
knygą šou triukais ir kompiuteriniais paistalais (tam skiriamos
didžiulės lėšos, - kas kurį perspjaus) ir tuo būdu žmogus nužmoginamas,
tai kurti Poezijos teatrą yra tarsi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios
knygnešių žygdarbis, įskeliantis Viltį, Šviesą, atsargiai nuvalantis
Gyvasties stiklą.
Tokios mintys kilo dėliojant aktorės Dalios Jankauskaitės Poezijos
vakarų ar spektaklių programas ir plakatus. Aktorė pasiūlė ir Kultūros
ministerijai, ir Kultūros ir sporto rėmimo fondui konkretų, vertą
didžiulio dėmesio ir įsiklausymo projektą - Gyvoji literatūros
antologija teatro scenoje. Kasmet norima parengti po keturias programas
ir su jomis aplankyti visą Lietuvą, ir ne tik ją. Tiesą pasakius,
su poezijos vakarais Dalia jau seniai laukiama ir mokyklose, ir
muziejuose, ir įvairiose šventėse. Ji nori sugrąžinti mums Salomėją
Nėrį, Janiną Degutytę, kurių dabartinis jaunimas, galima teigti,
visai nepažįsta. Taip, D.Jankauskaitės žodžiais tariant, pavardes
žino, bet tik tiek, o kartais ir labai supurvintas. Ir iš mokyklų
programų jau išnyksta Maironis, K.Donelaitis
D.Jankauskaitė yra mums žinoma kaip talentinga Kauno lėlių teatro
aktorė, per 32-ejus darbo teatre metus dalyvavusi daugelyje pastatymų.
Artimiausi sielai vaidmenys - Ragana ir Klounas. Tačiau
jos širdyje
gyvena taurioji ne tik lietuvių lyrika (V.Mykolaitis-Putinas, S.Nėris,
P.Širvys, J.Marcinkevičius, J.Strielkūnas, H.Radauskas), bet ir
A.Blokas, V.Tušnova, S.Jeseninas, M.Cvetajeva, V.Šekspyras, R.M.Rilkė,
Ž.Preveras ir kt.
Man kilo mintis pasiteirauti aktorės, kada ją užkerėjo eilėraštis,
scena.
Dalia pokario metais su mama ir mažuoju broliuku Edmundu (jis dingo
be žinios tremtyje) buvo ištremta į Sibirą. Laukdama iš darbų grįžtančios
mamos ir tikėdama, kad ji parneš ką nors užvalgyti, apsitūlojusi
kuo tik rasdama, kad nesušaltų, svajodavo ir improvizuodavo jos
žinomos pasakos Pelenė tema. Ji kūrė stebuklą ir patirdama stebuklą
Aišku, mergaitė savo svajonėse būdavo Pelenė, sutikusi nepaprasto
grožio ir gerumo princą
Visą laiką troškau scenos, viešumos, - pasakoja Dalia. - Mama,
kai buvome tremtyje, ir siuvo. Ateina, būdavo, moterys pasimatuoti,
tai aš ruošiuosi už širmos ir laukiu, kada galėsiu parodyti savo
programą. Dainuoju, šoku. Skaityti nemoku, bet eilėraštį kaipmat
įsimenu. Praveri, būdavo, duris į gatvę, o ten - dideli turgūs.
Aš išbėgdavau, vaikščiodavau, stebėdavau viskas buvo nepaprastai
įdomu. Juk po karo aklų ir be kojų žmonių pilna, ir kiekvienas kitoks
(savotiškas teatras, medžiagos būsimai profesijai kaupimas - M.M.).
Paskui pradėjau lankyti mokyklą, pirmą klasę. Mokytoja buvo Liudmila
Aleksandrovna. Jei ką reikia pasakyti, tai vis keliu ir keliu ranką.
Atsimenu, pirmą kartą už pasakytą eilėraštį mane užrašė į biblioteką.
Pasiėmiau K.Bianki knygą Sledy na sniegu. Toks įvykis! Perskaičiau
kaipmat, ir vėl einu knygos, o mokytoja sako, kad tik po trijų dienų
galėsiu gauti kitą. Tai buvo Pelenė.
Aš veržte veržiausi deklamuoti scenoje. Ir štai už Pavliką Morozovą
tapau laureate. Buvo surengtas skaitovų konkursas. Aš laiminga.
Šešis iš mūsų krašto, iš Abakano, turėjo siųsti į Krasnojarską.
Išmokau ir deklamavau Legendą apie Jenisiejų. Nežmoniškai patiko
ta poezija!
Dalia laimi vieną po kito laurus įvairiuose mokykliniuose konkursuose
ir tvirtai nusprendžia stoti į Abakano teatro institutą, tapti aktore.
Stodama buvo pasiryžusi skaityti Katiušos Maslovos monologą.
Pagaliau grįžta į Lietuvą. Stoja į Ąžuolų Būdos mokyklos 7-ąją klasę
(juk mokėsi Rusijoje), bet
lietuvių kalbos ir literatūros nemoka.
Ir čia sutiko pirmąją nuostabią mokytoją. Mokytoja kviečia: Kas
pasakys Salomėjos Nėries eilėraštį Pasakyk, mamute, kodėl tyli
žemė!? Dalia nekantriai pakėlė ranką. O čia konkursas Kazlų Rūdoje.
Ir vėl išbandymas. Bet reikėjo vytis savo klasės draugus, tad ir
Ąžuolų Būdos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Grėbliauskaitė, ir
vėliau Kapsuko (Marijampolės) mokyklos-internato mokytoja Viliūnienė
be jokio užmokesčio kasdien mokė ją ir rašyti, ir taisyklingai reikšti
mintis lietuviškai. Jas aktorė, kaip ir Konservatorijos Teatrinio
fakulteto kurso vadovą V.Čibirą ir sceninės kalbos dėstytoją S.Nosevičiūtę,
mini su meile, sakydama, kad tai ypatingai nuostabūs žmonės.
Ar atkreipėte dėmesį, kad D.Jankauskaitės kelyje nuolat sutinkame
S.Nėrį? Net brandos atestato egzaminui pasirinko temą Salomėjos
Nėries karys - herojus ir žmogus.
Atsimenu tą nepaprastą jausmą, - pasakoja, - buvo taip gera
neišpasakytai.
Budinti mokytoja ragino baigti, nes nespėsianti perrašyti. Juk šešios
valandos rašiniui skirtos
Bet grįžkim prie S.Nėries ir aktorės D.Jankauskaitės. Kodėl aktorės
biografijoje vis ši rašytoja? Tai lemtis?! Man rodos, kad S.Nėries
eilėraštis Pasakyk, mamute, kodėl tyli žemė! yra tarsi parašytas
Dalios charakteriui apibūdinti. Jau pastebėjote, kad jos gyvenimo
smalsumas nepaprastas, ir taip kruopelę po kruopelės ji kaupė ir
kaupia, rinko ir renka aktoriniam darbui, skaitovo pasirodymui,
autoriaus perskaitymui spalvas. Ji sugeba įskelti Stebuklą. Atrasti
jį kaip deimanto krislelį pelenuos. Ji moka džiaugtis ir gamtoje,
ir knygoje, ir žmonėse atrastuoju stebuklu. Nes tikrą pažinimą dovanoja
tik Meilė. Šitai ir yra aktorės D.Jankauskaitės esmė!
Ak, kiek dar norėčiau jums papasakoti apie didžiaakę aktorę D. Jankauskaitę,
neseniai atšventusią (su šeima) savo jubiliejų (tarp kitko, ji su
motina gimusios tą pačią dieną
Bet ir motina, ir antroji motina,
anyta, po sunkios ligos išėjusios pas Viešpatį
).
Dabar D.Jankauskaitė rengia naują Poezijos šventę: skaitys tragiško
likimo ir nepaprasto talento poečių S.Nėries ir M.Cvetajevos kūrybą,
solistė Rita Preikšaitė dainuos rusų romansus, dalyvaus ir gitaristas
Artūras Kelpša.
Rūpėjo paklausti, kas nulemia renkantis poetą tam ar anam vakarui.
Jų poezijos vertybė, nežiūrint tautybės, paklydimų, apkalbų
svarbi
pati lyrika. Juk Poetas - šauklys, jis - pranašas. Toks tyras ir
tyras lyrikos atskleidimas. Tas darbas šventas.
Dalia, kai sveikinau ją, sakė: Labai nemėgstu jubiliejų, jų sureikšminimo.
Juk svarbu, ką padarei ar padarai. Kiek aš dar norėčiau nuveikti!
Svarbu suspėti, suspėti, ką esi sumanęs
Juk mūsų gyvenimas - tik
akimirka.
Ak, nepasakiau jums, kad D.Jankauskaitė turi labai gražią šeimą
- vyrą Vilimą Anskaitį, su kuriuo sieja draugystė nuo vidurinės
mokyklos laikų, dukrą Moniką (vardas aktorės Monikos Mironaitės
garbei. Juk į M.Mironaitės pasirodymus lėkdavo be kvapo, ir M.Mironaitė
Dalios poezijos spektaklius gastroliuojant Vilniuje lankydavusi)
ir sūnų Antaną. Ji turi ir ne vieną mokinį dar iš tų laikų, kai
dėstė Oratorinio meno fakultete retoriką ar V.Šinkariuko ir S.Padegimo
kurse - sceninę kalbą.
Dalios visur pilna, ji laukiama ir mylima ne tik publikos, kolegų,
bet ir
poetų. Pamenu, kaip ji džiaugėsi, kai vieno vakaro metu
J.Marcinkevičiaus duktė Ramunė perdavė jai naujausią savo tėvo knygą
Dienos drobulė su dedikacija (poetas tada sirgo ir negalėjo dalyvauti).
Mokėkime džiaugtis taip, kaip moka džiaugtis kitų darbais aktorė
D.Jankauskaitė, ir būsime laimingi.
Marija MACIJAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|