| Du
apsakymai
 |
Pranciška Regina Liubertaitė
Algimanto Žižiūno nuotrauka
|
Vaikeli tu mano
Atšlepsėdavo ji po nakties pavargusi,
kas rytą vis labiau susenusi ir sudribdavo prie virtuvės stalo.
Parėmusi rankomis galvą, nugrimzdavo į savo gelmes. Ėmus slinkti
sunkioms mintims, kančia iškreipdavo veidą. Ašarų nebebuvo: ilgainiui
jos išseko kaip iš karščio deginamos žemės gelmių išsenka vanduo.
Kančia alino vis labiau menkstantį kūną.
Pasaulis buvo pilnas tik jos mažų vaikų, kuriuos mintyse mylavo
ir glostė, šnabždėdama gražiausius vardus. Ji matė tą patį šviesiausią
metą, kai, susisodinusi juos į senelio padirbtus medinius ratukus,
patraukdavo per kaimą pas savo motiną. Tuose girgždančiuose rateliuose
vis dar sėdėjo ir ta, kuri jau keletą metų ilsėjosi žemėje. Iškelta
ir pastatyta ant žemės, ji mažomis kojytėmis lakstė po atminties
pievą, apiplyšusiais bateliais draskydama skausmo išsekintą motinos
širdį
Kodėl mane palikai, vaikeli, tu mano vaikeli? sudejuodavo
atsidusdama.
Moteris nepajėgė susitaikyti su tuo, kad nebėra jos išnešioto, išauginto
ir į gyvenimą išleisto vaiko. Nebėra ir niekada nesugrįš, bet
eidavo
į kelią ir ilgai stovėdavo įtempusi žvilgsnį
Tolumoje įžvelgusi
žmogaus pavidalą įgaunantį taškelį, apgaubdavo jį viltimi pareina
Nelaimės atminimas kaskart sukeldavo tarsi replėmis plėšiantį skausmą.
Jis trumpam atlėgdavo, kai ji nugrimzdavo dar giliau ir vienas po
kito išplaukdavo vaizdai: iš molio puodynės šaukštu kabina senelės
virtą tirštą vyšnių uogienę ir tepa ant trupiniais pasišiaušusių
pyrago riekių
juodo sirupo lašai tįsta tarp mažų pirštelių ir kapsi
nesuspėję patekti tarp nevikrių mažų lūpų
viena kita uoga ritasi
į sterblytes ir išsilieja tarsi kraujo dėmelės
šluosto lipnias
lūpytes ir panoses suspausdama saujoje pirštelius, kišamus į nejučia
iš po kojyčių išvingiavusią balutę
Iki gyvenimo pabaigos moters
atminties gelmėse jie išliko maži tuose jau apklypusiuose ratukuose,
susodinti ant plataus suolo palangėje, žaidžiantys ant kambario
viduryje patiestų kailinių
Tik visada ryškiau matė žeme jau nebevaikštančią
vis tokią pat guvią judrių ir gyvų akių mergaitę: Vaikeli, tu
mano vaikeli
vėl sunkiai atsidusdavo grįžusi į tikrovę. Ko
tau trūko?.. Dėl netekties kankinosi ir kaltino save, kad nesugebėjo
apsaugoti nuo baisios nevilties. Kas gi daugiau galėjo pastūmėti
tokiam šiurpiam žingsniui?! Ar tu kada suprasi, ką padarei?
slysdavo nuolatiniai priekaištai. Jie kasdien buvo sakomi gyvai,
o ne mirusiai, tarsi velionė būtų tylėdama sėdėjusi šalia. Motinos
vis neapleido viltis, kad kada nors ryškus drabužis, dabar jau visam
laikui kabantis spintoje, šmėstelėjęs ant kelio pavirs susitikimo
tikruma
Kad tu būtum žinojusi, kaip man sunku laidoti savo vaiką,
gal būtum taip nedariusi. Vaikeli, tu mano vaikeli
Dejonė virsdavo
į deginančią žaizdą, kurią ji nešiojosi per dienas ir kuri tarsi
ugnies kamuolys tvilkė vartantis nuo šono ant šono bemiegėmis naktimis.
Ji tiek draskė krūtinę, kad pašėlusiu ritmu plakusi širdis imdavo
daužytis kaip netyčia kambarin įskridęs į šviesų langą besiblaškantis
paukštis trūkdavo oro
Seniai prislopo atsisveikinimo vaizdai
Vožiant karsto dangtį, visam laikui atmintyje sustingo baltu nuometu
kaip jaunamartė papuošta, rūtomis apkaišyta jos jaunėlė, su išdidžiu
užsispyrimu kietai suspaudusi lūpas
Kam tu taip padarei?..
veržėsi aimana. Kaip nebijojai Dievo?.. Gal klajodama neranda
vietos tavo siela ir aš prieš Aukščiausiąjį neišmelsiu jai atleidimo?
Gal ji klaidžioja naktimis aplink namus ir negali įeiti? Gal tupi
medyje ir burkuoja verkiančiu laukinio balandžio balsu? Kas pasakys,
kur ji ir kokias kančias jai dar teks iškentėti?! Gal taip amžinai
ir klaidžios po pasaulį?.. Tėve mūsų, kodėl neapsaugojai nuo staigios
ir netikėtos mirties?! Kam leidai prieš save pakelti ranką?! Kodėl
palikai mane baisioje kančioje, vaikeli, tu mano vaikeli?.. Oi
nebeištversiu
pasigailėk, Viešpatie
Pasmerktis
Ir vėl prisilakei
Vos ant kojų
pastovi
Tu taip motiną senatvėje guodi?!
Ko tyli? Gyvenimą pragėrei, o tyli!
Kal-tas, ma-ma
Žmona paliko
Išvarė
Kal-tas
Tik tu nepyk
Kas liko iš tavo gyvenimo?
Nieko
Pas mane sugrįžai
Aš turėsiu jauną vyrą maitinti sena
būdama.
Kur man dė-tis, ma-ma?
Tėvų namai yra namai, vaikeli
Jie visados priima, jeigu nors
kas gyvas
dar juose yra
Ačiū, ma-ma
Kokia kalba su girtu
Eik miegoti
Jis nuslinko ir įgriuvo į savo vaikystės lovą
Pasigirdo šniokštimas,
o paskui ir kriokimas. Matyt, atsigulė ant nugaros.
Kur jis vėl prisirovė. Kiek galima šitaip?!. murmėjo senoji.
Visas gyvenimas baigia praeiti su tais girtuokliais. Pirma vyras,
dabar sūnus. Nuėjo tėvo keliais šunims šėko pjauti. Nei darbo,
nei namų pastumdėlis. O vyras metuose! Ir gražus pažiūrėti! Ko
trūko?! Gal tik gulbės pieno?.. Vis per gerą gyvenimą
Kur matyta,
kad taip savęs nežiūrėtų! Nešvarus, išsivoliojęs
Kaip koks paskutinis
pasturlaka
Prasilakėlis
Valkata, ir tiek
mano sūnus
Ir ką tu
jam padarysi
Rytą jis vos praplėšė akis
Pagirios kaip anądien sunkios
Iš
burnos tarsi išdžiūvusioj dykynėj tvokstelėjo karščiu
Atsirūgo
tvartu
Pakėlė galvą ir, neišlaikęs pusiausvyros, vėl smigo atgal
į patalą. Lubos ėmė linguoti.
Kad kas atneštų nors alaus, smilktelėjo mintis. Nebėra kam
Pats nebepaeinu
Šiandien skauda krūtinę
Liga turbūt vėl atsinaujina.
Reikėtų mesti
Tik kaip?.. Išeisiu susitiksiu Jaską, jis man pastatys
to rublinio. Sako, ten paplavos
išplautų statinių... Ale pigu
Už tai ir sukrapštom
Šiandien jis mane, rytoj aš jį vaišinu
Nei galo, nei krašto
O kaip sustot?.. Atsisakyt nepatogu, atsiteist
irgi reikia
Gulėjo įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Skausmas pervėrė nugarą. Atsisėdo
lovoje: ėmė drebėti rankos. Pamėlęs veidas liudijo jau pasmerktas,
beviltiškas ligonis
Girtuoklis
Išgirdusi krebždėjimą ir švokštelėjimą, motina suprato atsibudo
jos laidokas.
Vėl slinks į miestelį, vėl pareis sudribęs kaip maišas, baisėjosi.
Nuvirs ant lovos ir krioks prisisprogęs. Kam toks gyvenimas? Ko
jis vertas?Nė sudilusio grašio
Akys užpiltos ir užpiltos šviesos
nemato
Šlitinėjimas patamsyje: su vištom kelia, su vištom gula prisisiurbęs
tos smarvės. Kas suturės? Kunkuliuoja ūžia ta peklynė diena dienon
Dūmų ir alaus tvaikas siurbia sveikatą
Kada nors galą gaus
O dar
televizija alų reklamuoja
Alaus šventes organizuoja naują girtuoklių
pamainą rengia
Tik gerk ir norėk
Už tai būsi pagirtas, kokia dovanėle
pamalonintas
O kad visai prasigers prastuomenė, ar kam nors rūpi?!
Svarbu kišenes prisipildyti iš apmulkintų kvailelių paskutinių pinigų
Sugirgždėjo lova. Springdamas ėmė kosėti.
Vieną kartą taip ir uždus neatgavęs kvapo, dingtelėjo motinai.
Kaipsunku su tokiu
Greičiau nusibaigtų kokia džiova suriestų
Ramiaua tsikvėpčiau
Kam man senatvėje toks vargas?! Nė mašina nesuvažinėja.
Kosėti nustojo, bet, traukiant orą, krūtinėje gargė ir cypė tokia
mjaunam.
Apsaugok, Dieve, nuo piktų minčių
subarė save. Vyrą išvariau
Visai prasilakė
Vaikas yra vaikas neišvarysi savo kūno ir kraujo.
Sąžinė kirbėdama grauš
Anądien Aneliukė, ta kur už Martyno išėjus,
sakė, kad gydyti vežčiau. Buvau išvežus
Jokios rodos
Pabuvo tris
mėnesius
Grįžęs iš pradžių negėrė
Paskui pamažu pamažu, po stiklinę,
po kitą ir vėl pradėjo
Kai įklimpsta, nebegali sustoti
Į žmogų
nebepanašus
Nežinia, kokiu jovalu virsta
Toks vyras, o visai be
valios kaip mazgotė
Toj peklynėj išsunkia, išgręžia ir išmeta
lauk, kai pradeda kabinėtis prie sugėrovų
Alutis kišenes iškrato
besiurbiant ir draugus vaišinant
Taip visą invalido pensijėlę per
kelias dienas
Kaip į kiaurą maišą
O paskuidraugai vaišina
Taip
ir sukasi ratas lyg pragare jau ne vienerius metus
Jau atsikėlė. Valgyti neprašė. Kažko spintelėje ieškojo. Gal motinos
spirito, padėto trynimams. Kiek laiko nesiskutęs? Akys užgriuvusios,
į kiaulę panašus, neapleido motinos įkyrios mintys. Iš kur toks
nevalyvumas? Ožiu ima smirdėti
Nė vieno tokio giminėj nebuvo
Į
ką jis atsigimė? Nei senelis Adomas, nei vyro tėvas negėrė iki sąmonės
netekimo. Išgerdavo, negali sakyti, kad visai sausai gyveno, tik
stiklinės dažnai nekilnojo. Bet kad šitaip
be saiko kasdien, tai
jau ne
Nė minties tokios nebuvo
Sutrinksėjo durys. Išėjo
vėl į tą peklynę.
Ar ir vėl akis apsipylęs? Kiek prašiau negerk!
Ar tu mane girdi, nevidone?! Kad tu prasmegtum su tuo gėrimu!
Ne iš ge-ro geriu
Širdį skauda
Sveikatą padėsi. Kai bus blogai, pagalbos ieškosi
Visi taip
Už savus geriu, ne už svetimus
Sakiau, save pribaigsi
Save paskiau mane
Nepyk, mamut
Išvažiuoju pas dukterį, žinokis
Raktų nepaliksiu
Namų galiu nerasti per girtuoklius
Miegosi
priemenėj, pamečiau skudurą.
Gerai, mamut, gerai
Rytais dar šalvena. Priemenėje naktį labai šalta. Prabudęs užsikosėjo.
Kažkas šiltas kliūstelėjo iš burnos.
Nepaliko kuo užsiklot
Ant cemento susirgsiu ir nusibaigsiu
Gal
taip ir geriau
Kam aš reikalingas?.. giliai dar ruseno mintis.
Perbraukė ranka lūpas kraujas: Artinasi galas
Kosėsiu, kosėsiu
ir vieną kartą bus amen
Atsikėlė. Pravėręs duris, stojosi ant laiptelio ir
griuvo
***
Žinai, kaimynėle, kur tai matyta, tikra motina priemenėj nusibaigti
paliko
Kai jau numirė, į kambarį įnešė, gėlių pripirko, glosto
ir verkia
Ir aš nesuprantu
Gyvam lovos gailėjo
Lemtį nuskyrė
savam vaikui
Taigi
motinos valia tokia pasmerktis
Kažin, ar tos ašaros tikros?..
Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
© 2003 "XXI amžius"
|