| Pranciškonų
gimnazijai Kretingoje 70 metų
 |
Pranciškonų gimnazijos
Kretingoje 70-mečio šventėje (iš kairės): direktoriaus pavaduotojas
Algirdas Slušnys ir buvęs direktoriaus pavaduotojas Juozas
Kojelis,
kun. Astijus Kungys, OFM, dr. Juozas Aleksandravičius |
1932 m. gegužės 26 d. kun. Antanas
Dirvelė, OFM, pašventino statomos pranciškonų gimnazijos Kretingoje
kertinį akmenį, o 2003 m. gegužės 14 d. Lietuva paminėjo gimnazijos
70-ąjį gimtadienį. Per tą laiką tik 20 metų gimnazija buvo kuriama
ir ugdoma, o 50 metų dviejų okupantų nacių ir bolševikų plėšoma
ir naikinama. Tačiau, gimnazijos direktorės Astos Radikienės žodžiais
tariant, Pranciškonų gimnazija išliko sena savo išore ir labai
jauna, kasdien atsijauninanti savo dvasia, nes pastatai subyra,
o dvasinės vertybės išlieka.
Jubiliejinė šventė vyko Kretingos pranciškonų gimnazijos patalpose,
dalyvaujant gimnazijos bendruomenei, miesto valdžios atstovams,
kviestiems svečiams ir gausioms kitų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių
mokyklų delegacijoms.
Šventės programa labai turtinga menine dalimi. Čia pasirodė patys
jauniausieji ir vyresnieji dainininkai, instrumentalistai, skaitovai,
tautinių ir šiuolaikinių šokių šokėjai. Mokinius parengė ir patys
dalyvavo mokytojai L.Šiaulienė, S.Buivydas, A.Lubienė, D.Rimkutė,
S.Šimkus, A.Žilys, B.Jašinskienė, Ž.Adomienė, S.Garbaliauskienė,
R.Valytė, A.Paulauskienė, A.Mačėnas.
Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Viešpaties Apreiškimo Švč. M.Marijai
bažnyčioje. Jas aukojo kun. Linas Vodopjanovas, OFM, pamokslą sakė
gimnazijos kapelionas kun. Gediminas Numgaudis, OFM. Minėjimui-koncertui
gimnazijos salėje vadovavo mokytoja Virginija Rudavičienė ir kun.
Evaldas Darulis, OFM. Kalbėjo dr. Juozas Aleksandravičius, lituanistas,
buvęs šios mokyklos auklėtinis, dabar Vilniaus pedagoginio universiteto
dėstytojas; kun. Bernardas Talaišis, šią gimnaziją baigęs 1948 metais,
televizoriaus ekrane iš 1993 metų minėjimo pasirodė JAV neseniai
miręs kun. Placidas Barius, OFM (Kretingos kunigai pranciškonai
dabar save vadina ne tėvais, bet broliais). Pranciškonų nuopelnus
aptarė gimnazijos direktorė A.Radikienė. Buvęs mokytojas vokiečių
okupacijos metais Juozas Kojelis pabandė pažvelgti į mokyklos ateitį
kosmopolitizmo grėsmės ir globalizacijos tikrovės sąlygomis.
Vakare Kretingos verslo žmonės ir mokinių tėvai mokytojams ir kviestiesiems
svečiams surengė puikų priėmimą. Kretingos miesto mero pavaduotojas
Virginijus Domarkas sveikinimo žodyje akcentavo gimnazijos reikšmę
ir pažadėjo savo talką. Svarbų vaidmenį Pranciškonų ordino Lietuvoje
atkūrimo ir gimnazijos įkūrimo darbuose suvaidinęs kun. Astijus
Kungys, OFM, pabrėžė, kad Pranciškonų gimnazija su kitomis Kretingos
mokyklomis turi bendrauti ne konkurencijos, bet savitarpio talkos
dvasia.
Vakaro programai vadovavo mokytoja Zita Skarienė, sumaniai pindama
kalbų, dainų ir prisiminimų pynę, o šokiais ir tradiciniais bei
naujoviškais žaidimais išjudino visus dalyvius.
Pratęsiant istoriją į ateitį
Prieš 62-ejus metus šioje mokykloje
ėjau tam tikras pareigas. Manau, kad esu iš tos generacijos oficialiųjų
pareigūnų paskutinis mohikanas. Paskutinis ne simboliškai, bet tikroviškai.
Už tos laiko ribos gyvųjų atmintis jau nebesiekia, nes iš to laiko
mokytojų, regis, daugiau tarp gyvųjų jau nebėra. Tiesa, mano mokiniai
anksčiau už mane mindė šio pastato laiptus ir varstė duris. Kai
kuriuos mokinius matau čia. Jie visi man brangūs, bet ir jų gretos
retėja. Tik jie tada dėl savo amžiaus dar nebuvo įpareigoti daryti
sprendimų, kaip mes, vyresnieji. Tada buvo vokiečių okupacija. Nors
formaliai ši mokykla vadinosi Šventosios gimnazija Kretingoje, o
ne pranciškonų, bet mokyklinę bendruomenę su direktoriumi Juozu
Gedgaudu visą tą laiką lydėjo pranciškonų dvasia ir tradicijos.
Pranciškonų gimnazijos istorinis siūlas nebuvo nutrūkęs ir laikotarpio
istorinę atkarpą galima vadinti pranciškonų gimnazija vokiečių
okupacijos metais.
Norint pratęsti istoriją į ateitį, reikia atsparos bazės. O ta bazė
paprastai yra praeities patirtis ir dabarties tikrovė. Štai kodėl,
nukreipus akis į ateitį, tenka daryti nors trumpą šuolį į praeitį.
Šios mokyklos buvęs auklėtinis Julius Veblaitis neseniai man iš
Niujorko į Kaliforniją atsiuntė vieno Lietuvos laikraščio iškarpą,
kur rašoma, jog aš Kretingos gimnazijoje įkūręs slaptą antinacinę
organizaciją. Tokia veikla šiandien būtų galima didžiuotis. Bet
aš to nedariau, nors tos organizacijos vadovybė ir spaudė. Reikėjo
nuspręsti. Sprendimas buvo neigiamas. Jeigu nebūčiau buvęs mokytojas,
būčiau organizavęs. Bet šioje mokykloje mielai globojau slaptuosius
ateitininkus. Tada buvau įsitikinęs, ir dar tikiu, kad ideologinės
organizacijos yra didelė jėga, kas Lietuvos švietimo sistemoje nėra
tinkamai suprasta.
Dabartinės Lietuvos spauda skelbia nusikaltimų statistikas. Tik
nepastebėjau palyginamųjų statistikų nusikaltimų, padarytų organizuoto
jaunimo ir nepriklausančio ideologinėms organizacijoms, t.y. ateitininkams,
skautams, kudirkaičiams, maironiečiams ir kt. Taip pat nenustatyta,
ar toks pat nusikaltimų procentas yra katalikiškose ir kitose bendrojo
lavinimo mokyklose. Reikia džiaugtis, kad Kaune jau rengiamas planas
tokiems tyrimams. Turint tuos duomenis, išryškės ideologinių organizacijų
ir religinių bendruomenių išlaikomų mokyklų reikšmė.
Pratęsiant istoriją į ateitį, Lietuvos labui Kretingos pranciškonų
gimnazijoje ir apskritai visose Lietuvos vidurinėse mokyklose turėtų
būti suprasta ideologinių organizacijų reikšmė ir jų praktiška nauda.
Mokytojai turėtų imtis jas globoti, Mokslo ir švietimo ministerija
jas remti, tėvai savo vaikus raginti jose dalyvauti. Ideologinių
organizacijų augimas stiprins jaunimo moralę ir mažins nusikaltimų
skaičių.
Įvairiose diskusijose dažnai teigiama, kad senoji karta, augusi
Nepriklausomoje Lietuvoje, nebeįstengia suprasti per pusę šimtmečio
įvykusių pasikeitimų ir naujiems laikams siūlo senas idėjas. Ypač
tokie priekaištai daromi svetur gyvenusiems ir atseit Lietuvos gyvenimo
nebesuprantantiems Vakarų išeiviams. Pripažįstant, jog tokiuose
priekaištuose esama šiek tiek tiesos ir nesileidžiant į diskusijas,
vis dėlto reikėtų priekaištą papildyti teigimu, jog, gyvenant rusų
okupuotoje Lietuvoje, nuo jos buvo galima labiau nutolti, negu gyvenant
Vakaruose. Taip nuo Lietuvos buvo nutolę Lietuvoje gyvenę ir įtikėję
į stalinizmą-leninizmą ir fiziškai naikinę bei dvasiškai alinę tautą
lietuviai. Pastariesiems grįžimo kelias yra sunkesnis negu grįžti
iš Čikagos, Los Andželo ar Niujorko. Sibiro ir Vakarų tremtiniams
tenka grįžti iš fizinio nuotolio, įtikėjusiems komunizmu iš dvasinio.
Tarp išeivių irgi buvo susvyravusių kovoje dėl Lietuvos laisvės
ir nepriklausomybės. Jie aiškino, kad kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės
nėra reikalo. Maskvos globoje lietuviams nesą jau taip bloga,
nes Lietuva vis tiek nepriklausanti Rytams. Jie visaip pajuokė ištikimuosius.
Ir keisčiausia, kad tokie išeiviai šiandieninėje Lietuvoje labiau
pageidaujami ir turi daugiau įtakos už ištikimybėje Lietuvai ištvėrusius.
Globalizacijos akivaizdoje
Idealistinė, dėl tautos laisvės
ir valstybinės nepriklausomybės kovojusi išeivija visą laiką buvo
ištiesusi ranką aktyviau ar pasyviau rezistavusiai lietuvių tautai.
Pagrindinė kovoje prieš okupaciją išeivijoje veikusi organizacija
Lietuvių frontas (vėliau Lietuvių fronto bičiuliai) praėjusio
amžiaus šeštajame dešimtmetyje būsimai laisvai Lietuvai parengė
valstybinių pagrindų svarstymus, pavadintus Į pilnutinę demokratiją,
o tos organizacijos žurnalas Į Laisvę ištisus dešimtmečius pulsavo
laimėjimo viltimi. Štai viena 1977 metų numerio ištrauka: Okupacijos
žlugimas ir Lietuvos laisvės atgavimas yra tiek pat tikras faktas
kaip ir rytdienos saulės patekėjimas. Tam faktui tapti kūnu nesutrukdys
nei priešo brutalumas, nei jo pataikūnų retorika. Tuo konkrečiai
tiki tremties kultūrininkai, pirmiausia lietuviškos raštijos kūrėjai,
rašą ne išeivijai, bet visai lietuvių tautai. Ateis diena, kada
lietuvio autoriaus knyga iš užsienio keliaus Lietuvon ne kaip kontrabandinė
prekė.
Straipsnio autorius, prisiminęs minėtą leidinį Į pilnutinę demokratiją,
toliau rašo: Išlaisvintos Lietuvos valstybinės santvarkos galimų
variantų reikėtų bent kelių, ne vien frontininkų. (
) Reikalui atėjus,
iš jų bus paimta, kas reikalinga. Ar ne laikas paskelbti konkursą
laisvės kovotojo ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje projektų parengimui?
Rengtinas lietuviškų bibliotekų į išlaisvintą Lietuvą perkėlimo
planas. Organizuotinos studijų serijos išlaisvintos Lietuvos industrializacijos,
žemės ūkio, švietimo, teisinės santvarkos, socialinės globos, užsienio
politikos, santykių su kaimynais ir kitais klausimais.
Visa tai būtų daroma ne tautai primesti savo valią, bet atiduoti
duoklę į bendrą lietuviškųjų problemų sprendimo aruodą. Išeivijos
pasiruošimai grįžti būtų konkreti tikėjimo Lietuvos laisve demonstracija.
Ir tai stiprintų rezistencinę tautos moralę.
Šiandien mes stovime prieš naują realybę globalizaciją ir prieš
naują pavojų kosmopolitizmą. Lietuviškame leksikone įsitvirtino
nauja sąvoka pilietinė visuomenė. Prieš tai padariau žingsnį į praeitį,
kad suprastume, kaip išeivijoje laikėsi ištikimieji tautos laisvei
ir krikščioniškai moralei ir pusę šimtmečio gyveno vienybėje su
savo tauta. Dabar, tautai atsiradus prieš naują realybę ir naujus
pavojus, Lietuvos mokytojams ir jaunimo auklėtojams iškilo nauji
uždaviniai ir naujos atsakomybės. Apie globalizaciją, kosmopolitizmą
ir pilietinę visuomenę daugelis kalba: politikai, politologai ir
moralistai, Lietuvai gera linkį idealistai ir sau naudos linkį oportunistai.
Kalba ir paprasti piliečiai. Pastarųjų teisėmis bei, remdamasis
ilga savo gyvenimo patirtimi, drįstu pasisakyti ir aš.
Apie pilietinę visuomenę intelektualai dažnai kalba taip įmantriai,
kad, perskaitęs ilgus jų traktatus, žinai tik tiek, kiek žinojai
nepradėjęs skaityti. Viena šviesiausių XX a. antrosios pusės asmenybių
prof. Juozas Brazaitis yra pasakęs, kad didžiosios tiesos dažniausiai
paprastos. Jos tokios paprastos, kad net minios nuostabos nekelia.
Toms didžiosioms tiesoms suprasti įmantrios kalbos nereikia. Paprastais
žodžiais kalbant, pilietinė visuomenė yra ta, kurioje valstybės
pilietis žino savo teises ir pareigas bei turi savo nuomonę apie
pagrindinius valstybės įstatymus. Kai valstybėje bus dauguma taip
informuotų piliečių, tada įstatymdavystėje vyks nuolatinė kaita
ir įstatymų tobulinimas. Juk net ir tobulus įstatymus, pasikeitus
sąlygoms, gali tekti taisyti ar net naikinti.
Tautiškumo ir kosmopolitizmo klausimu diskusijos vyksta nuo seno.
Apie tai prirašyta daugybė straipsnių, studijų ir veikalų. Paprastais
žodžiais išsakant išmintingų žmonių mintis ir įjungiant asmenišką
patirtį, tautiškumu reikia laikyti žmogiškai vertingo tautinio lietuvio
savitumo (individualybės) meilę ir pastangas tą savitumą išlaikyti,
tobulinti ir perduoti ateinančioms kartoms. Gi kosmopolitizmas paneigia
tautiškumą, jo natūralius ryšius su savo tautine bendruomene ir
pateisina nutautimą.
Gal sutartume tautiškumo bei kosmopolitizmo diskusiją baigti tokia
išvada: joks moralinis kodeksas neįpareigoja lietui prasidėjus bėgti
taisyti kaimyno stogo, palikus degančius tėvų namus.
Ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis atsistojo prieš naują dar
neišbandytą realybę globalizaciją (globus, globas, globalinis).
Praeityje globalizacija buvo vykdoma prievarta. Jėgą vartojo antikinė
Romos imperija, XIX amžiuje Prancūzijoje Napoleonas, Anglijos imperija;
vyresnioji karta prisimena globalizatorius Vokietijos Adolfą
Hitlerį ir Maskvos Josifą Staliną, vėliau sovietinę imperiją.
Visos globalizacijos buvo kruvinos, vienos daugiau, kitos mažiau.
Yra manančių, kad dabartinį globalizavimą prievarta vykdo JAV. Kai
kas dėl to Ameriką kaltina ir protestuoja. Bet globalizacija nėra
Amerikos produktas. Iš tikro ją sukūrė milžiniška technologinė pažanga,
ypač komunikacijos srityje. Senais laikais, jei badas ištikdavo
viename pasaulio pakraštyje, kitas pakraštys apie tai net nežinodavo.
Dabar tuoj organizuojama pagalba: lėktuvais ir laivais siunčiamas
maistas, vaistai, net ištisos ligoninės, personalas. Tas pats, jei
ištinka skaudus žemės drebėjimas. Bet su siunčiama pagalba gali
nukeliauti ir ligų bacilos, kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai.
Seniau įvairios epidemijos cholera, maras, šiltinė nusiaubdavo
ištisas teritorijas, bet lokalizuodavosi, nes susisiekimo priemonės
buvo primityvios. Žmonės ir ligos toli nenukeliaudavo. Dabar naujos
ligos, kaip SŪRS ar AIDS, per vieną dieną gali atsirasti ne tik
gretimoje valstybėje, bet ir kitame kontinente. Tarptautinis terorizmas
sukūrė naujas karo ir saugumo koncepcijas. Nematomas priešas vienu
smūgiu per kelias minutes galėjo sunaikinti stipriausios pasaulio
valstybės kelis tūkstančius žmonių, kaip atsitiko Niujorke 2001
m. rugsėjo 11 d. Štai kodėl iškilo reikalas visas tas problemas
spręsti globaliniu (pasauliniu) mastu. Tad kuriamos globalinės struktūros.
JAV, kaip stipriausia pasaulio galybė, prisiėmė vadovaujantį vaidmenį
ir atsakomybę tų struktūrų kūrime. Šiame procese bus klaidų, nepasisekimų,
įsiterps ir nusikaltimų, bet jokia kita valstybė nepajėgtų geriau
tų pareigų atlikti. Amerika nėra piktavališka valstybė, nors dėl
išdavysčių ir politikų trumparegiškumo yra padariusi didelių klaidų
ir skriaudų ne tik kitiems, bet ir pati sau. Turime teisę ir mes,
lietuviai, Amerikai tai priminti. Bet šiandien, sustoję prieš globalizacijos
realybę, turime ir galime ja pasitikėti. Ji tą darbą atliks sąžiningiau
negu kita valstybė.
Su pagrindu baiminamasi, kad, atsidūrę ES ir NATO, galingųjų valstybių
būsime skriaudžiami, neturėsime savo balso. Žinoma, galingieji ir
turtingieji jaučiasi esą ir teisingieji. Panašūs reiškiniai jaučiami
ir Lietuvoje. Neteisingai užvaldę turtus, šiandien yra patys įtakingiausi,
kurių nedrįsta nė teisingumo organai liesti. Todėl mokykloms kyla
ypatinga atsakomybė šalia mokymo stiprinti ugdymą sąmoningų piliečių,
atkakliai reikalaujančių teisingumo visiems.
Yra baimės, kad, atsivėrus valstybių sienoms, mūsų tauta išsivaikščios.
Baimė pagrįsta. Bet išsivaikščiojimas priklauso nuo mūsų pačių.
Romėnų imperatorius Gajus Julijus Cezaris pirmajame šimtmetyje prieš
Kristų yra pasakęs didelę tiesą: Laimingos tautos, kurios turi
gerus įstatymus, bet laimingesnės tos, kuriose geri papročiai reiškia
daugiau negu geri įstatymai.
Cezaris gerais papročiais vadina tautos moralę. Tėvynės meilė, patriotizmas,
tikėjimas yra tie gerieji papročiai, kurie neleis mūsų tautai pasiklysti
globalizacijos vandenyse. Jaunosios kartos atsakomybė, kad lietuvių
tauta į tuos vandenis išplauktų su lietuviška trispalve rankose
ir su Maironio bei B.Brazdžionio apdainuota tėvynės meile širdyje.
Linkiu Pranciškonų gimnazijos bendruomenei drąsiai sutikti naujai
kuriamą globalizacijos epochą.
Juozas KOJELIS
© 2003 "XXI amžius"
|