| Vėl
atskleidėme atsinaujinimo prasmę
 |
Stovyklos dalyviai Šventojoje |
Į stovyklą-seminarą Jaunimo dvasia
nepalūžo birželio 23-26 dienomis Šventojoje susirinko būrys jaunimo
vadovų, daugiausia ateitininkų, iš Telšių, Tryškių, Skuodo, Kaltinėnų,
Ukrinų, Viekšnių, Kvėdarnos, Ylakių ir Šilutės. Stovyklą organizavo
Telšių vyskupijos Jaunimo centras ir Telšių vyskupijos ateitininkų
vietovės valdyba.
Neseniai iš studijų Romoje grįžęs kun. Rimas Gudlinkis savo paskaitoje
pateikė argumentų, liudijančių, jog Bažnyčia išgyvena krizę, ir
kvietė ateitininkų kuopas bei kitas bendruomenes jungtis svarbiai
misijai naujajai evangelizacijai. Kad žmonės patikėtų Dievo Karalystės
tikrumu, jie jos atspindį jau turi pajusti žemėje, pirmiausia Bažnyčioje,
o paskui ir bendruomenėje. Kun. Gintaras Lengvinas išprovokavo diskusiją
klausdamas, ką daryti, kad jaunimą patrauktume į bendruomenes. Dauguma
dalyvių liudijo, jog viską lemia klebono energija ir veiklumas.
Bet kunigas Gintaras tęsė klausdamas, ar mes nieko nedarome, jeigu
klebonas senas, ligotas ar paprasčiausiai dėl asmeninių savybių
nelinkęs per daug bendrauti ir vadovauti. Visi sutarė: jei jaunimas
jaučiasi nepageidaujamas, nereikalingas, jis ir neina į bažnyčią,
geriausiu atveju glaudžiasi prie mokyklos ar ten, kur jį toleruoja.
Atostogų grįžęs iš studijų JAV kun. Virgis Poškus kalbėjo apie Dievo
įvaizdį, dvi tradicijas ir kartu kelius, atvedančius mus pas Dievą
išganymo ir palaiminimo, apie pavojus, iškylančius tikėjimo kelyje.
Jeigu širdis sužeista neatleidimo sau ar kitiems, mes negalime kitų
mylėti ir nesileidžiame būti mylimi. Turime peržvelgti savo nuoskaudas
ir telkti į pagalbą maldą ir patį Dievą.
Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Sigitas Žilys vedė
gilyn į atsinaujinimo paslaptį, kuri neatskiriama nuo kiekvieno
iš mūsų atsivertimo ir nuolankumo priėmimo savo gyvenime. Bendruomenėje
mes išmokstame būti paviršutiniški. Jei norime iš esmės save pažinti,
atsiversti ir kitus atnaujinti, reikia pabūti vienam, būtina atnaujinti
ryšį su Dievu, atnaujinti asmeninę maldą. Kunigas Sigitas ragino
nebijoti rizikuoti, nes be rizikos geruose dalykuose mes pasidarysime
nuobodūs, ir nebijoti žengti su progresu, jau dabar rengtis priimti
tas problemas, kurios ateis su ekonomikos pagerėjimu įstojus į ES,
pavyzdžiui, su rasizmu. Kartu su kun. Rolandu Karpavičiumi mąstėme
apie savo aklumą ir ko reikia, kad pagytume iš jo.
Į stovyklą atvykę Ateitininkų federacijos tarybos pirmininkas V.Malinauskas,
tarybos vicepirmininkas M.Kuliavas ir Federacijos valdybos sekretorius
K.Bagdžius informavo apie artėjančio XIV ateitininkų kongreso peripetijas.
Stovykloje mums naujai atsiskleidė bendruomenės ir individo santykis,
atnaujinimo ir atsinaujinimo prasmė, Dievo įvaizdžio paradoksai,
asmeninių žaizdų bei iš jų išgijimo stebuklai. Suvokėme, jog ateitininkai
yra labai svarbūs šių laikų Lietuvai ir galėtų nuveikti daug daugiau,
jeigu drąsiau ir su didesniu maldos užnugariu veiktų.
Laisvą laiką dalyviai praleisdavo prie jūros, o pavakare susirinkdavo
šv. Mišių aukai. Vakarus, mus suartinusius, pralinksminusius, išradingai
rengė Roma Čenkutė, o vedė drauge su Povilu Ščerbavičiumi. Stovyklos
dalyviai patyrė, jog buvimas kartu, atviras žvilgsnis į save ir
kitus gali atgaivinti ir palūžusią dvasią.
J.RAUDYTĖ,
Telšių vyskupo V.Borisevičiaus ateitininkų kuopos globėja
© 2003 "XXI amžius"
|