Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Nr.62
(1166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Aukos žmogus

Kun. Pranas Račiūnas

Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotrauka

Panevėžio pakraštyje yra graži Gucevičių sodyba. Profesorius etnografas Norbertas Vėlius, kuris dažnai lankėsi šiuose namuose, teigė, kad čia gyveno garsaus architekto L.Stuokos-Gucevičiaus palikuonys. Šią sodybą yra aplankę daug garsių žmonių: kardinolas V.Sladkevičius, kun. J.Zdebskis, ne vienas Kauno medicinos mokslų profesorius. Čia, ant Nevėžio kranto, mėgsta parymoti aktorė Rūta Staliliūnaitė. Čia ateidavo aktoriai J.Miltinis ir V.Blėdis. Čia dažnai lankydavosi vienuolis marijonas tėvas Pranciškus Račiūnas, grįžęs po septyniolikos metų katorgos, jis čia ilsėjosi kelias savaites. Šiame laikraščio numeryje skelbiamus jo prisiminimus Paluobiuose apie 1985 metus užrašė šios sodybos geroji siela daktarė Regina Gucevičiūtė.
Tėvas P.Račiūnas savo prisiminimuose kai ką nutyli. Galėjo panašiu būdu išsigelbėti pats, bet gelbėjo kardinolą J.Slypij, pats pasilikęs dar katorgoje. Kun. P.Račiūnas apie 1945 metus yra kunigavęs Panevėžyje, čia turėjo daug bičiulių. Yra žinoma, kad kunigaudamas Gerdašiuose, Dzūkijos užkampyje, susikvietęs Suvalkijos ir Dzūkijos kunigus bendraminčius, nutarė leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Tai jis parašė įvadą pirmajam „Aušros“ numeriui, kurį redagavo kun. Lionginas Kunevičius. Tai jis įkūrė ir buvo rektoriumi pogrindinės kunigų seminarijos, kuri rengė kunigus ne tik Lietuvai, bet ir Ukrainai, Rusijai, Baltarusijai. Jo mokiniai tapo net vyskupais. Skaitydami Aldonos Kezytės, ACJ, knygą „Esame nenaudingi tarnai“, už kurią ji gavo popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimą, randame, kad kun. P. Račiūnas organizavo misijų darbą visoje Sovietų Sąjungoje, ypač Užkaukazėje. Jo dėka ir Panevėžys gaudavo „LKB kroniką“.
Tėvui Pranciškui įvairias pinkles rezgė KGB. Jį išleido į JAV ir Vakarų Europą, tikėdamiesi nušauti du zuikius: pirma – gal pasiliks Vakaruose, antra – draugai ir bendražygiai galvos, kad parsidavė. Antras variantas jam buvo skaudesnis už viso gyvenimo vargus, kai dalis draugų užkibo ant KGB kabliuko. Tai sukėlė jam sielvartą daugeliui metų, provokavo ligas. O juo juk tikėjo pats Popiežius, ne kartą suteikęs jam audienciją. Praktiškai tėvas Pranciškus buvo Vatikano nuncijus Lietuvoje. 1993 metais kun. P.Račiūnas išleido knygą „Mūsų švyturiai“. Kelias savaites prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas, šių eilučių autoriui jis davė paskaityti rimtą darbą „XX amžiaus Lietuvos vyskupai“.
Pernai Lietuva ir Ukraina minėjo kardinolo J.Slypij jubiliejų, ta proga vyko mokslinės konferencijos. O tėvo P.Račiūno jau nėra tarp mūsų beveik šešeri metai. Prie jo kapo žodį tarė prof. V.Landsbergis, juk tėvas Pranciškus buvo Sąjūdžio Seimo narys. Manau, kad jo nuopelnai Dievui ir tėvynei bus įvertinti, o šiandien peršasi liūdna išvada: ordinų mažiau negu krūtinių. Daugeliui taip norisi blizgučių, net ir kitų sąskaita.

Rymantas GRĖBLIŪNAS
Panevėžys

Kaip kardinolas ištrūko iš lagerio

Kardinolas (J.Slypij – red.), bijodamas, kad jo neatskirtų nuo kunigų išvežę į kitą lagerį, vengdavo dalyvauti kunigų susitikimuose, platesniuose pokalbiuose. Tačiau buvo ir išimčių. Kardinolas ypač pabrėždavo savo rytietiškumą. Kan. Rauda juokais buvo pasakęs, kad kardinolas labiau rytietis negu katalikas. Dėl šios priežasties kard. J.Slypij jautėsi užgautas ir per savo istorinę paskaitą išdėstė konkrečiau, kiek vakariečiai, ypač lenkai, yra skriaudų padarę Rytų apeigų katalikams.
Saviesiems jis buvo gana griežtas…
Nežinau, kodėl jis mane pasirinko savo nuodėmklausiu, gal todėl, kad buvau vienuolis ir lietuvis. Išpažintį atlikdavo kurioje nors nuošalioje vietoje. Plačiau su juo išsikalbėti netekdavo, nes gyvenau kitame barake. Pasidalydavome gautais siuntiniuose produktais. Kardinolas ypač mėgo kavą. Lagerio vadovybės jis buvo nemėgstamas dėl savo tiesaus, kieto būdo. Gal buvo norima, kad jis greičiau tomis sąlygomis numirtų.
Vieną kartą jis sunkiai susirgo plaučių uždegimu. Nors buvo aukšta temperatūra, nebuvo paguldytas stovyklos ligoninėje. Peršasi mintis, jog buvo tikimasi, kad jis negydomas mirs. Man motina buvo atsiuntusi iš JAV gero penicilino. Jį padovanojau kardinolui. Injekcijas atliko kun. Alfonsas Svarinskas, lageryje išmokęs eiti felčerio pareigas. Kardinolas pagijo ir buvo įsitikinęs, kad mes bendromis pastangomis jam išgelbėjome gyvybę. Už tai ir man buvo nuoširdžiai dėkingas, kad jo naudai atsisakiau reikalingų vaistų.
Kardinolas J.Slypij žinojo, kad mano motina Elžbieta Račiūnienė gyvena JAV. Su ja nuolat palaikiau ryšį laiškais ir dažnai gaudavau maisto bei drabužių siuntinių, net ir knygų banderolių. Per ją netiesioginį ryšį palaikiau su Romoje gyvenančiais savo draugais.
Jis, kardinolas, manęs prašo, kad kokiu nors būdu susisiekčiau su popiežiumi Jonu XXIII ir paprašyčiau jo pagalbos jam ir ukrainiečių tautai. Lagerio sąlygomis tai buvo sunku pasiekti. Bandžiau tai padaryti per mus aplankiusius iš Lietuvos atvykusius asmenis. Nieko iš to neišėjo. Geresnė priemonė buvo laiškas. Per vienas Kalėdas gavome iš popiežiaus Jono XXIII palaimintą kalėdaitį. Kilo mintis šį uždavinį atlikti užmaskuotu laišku. Taip ir padariau. Savo motinai parašiau maždaug tokio turinio žodžius: „Mano kanonų profesoriaus Šefo Juozo draugas taip pat Juozapas prašo, kad mūsų gerbiamas Senelis Jonas nepamirštų Jo ir Jo šeimos“. Mama, gavusi tokį laišką, nesugebėjo suprasti, kas tuo norima pasakyti. Su tuo laišku ji nuėjo pas savo gerą bičiulį prel. Mykolą Krupavičių. Jis padėjo tą laišką iššifruoti. „Mano kanonų profesorius“ buvo vyskupas Vincentas Brizgys, „Jo Šefas“ – arkivyskupas Juozapas Skvireckas, Jo kolega turėjo būti ukrainiečių arkivyskupas Juozapas Slypij.
Taip laišką iššifravus buvo kreiptasi į popiežių Joną XXIII, iškeliant Vatikanui kard. J.Slypij prašymą.
Popiežius Jonas XXIII buvo gerbiamas Italijos ir net SSRS komunistų. Tuo metu jį lankė Nikitos Chruščiovo, SSRS KP generalinio sekretoriaus, žentas Adžubėjus. Jis paklausė Šventojo Tėvo, kokį galima būtų jam padaryti malonumą. Jis atsakęs, kad būtų jam labai malonu, kad iš kalėjimo paleistų jo asmeninį pažįstamą kardinolą J.Slypij, kuris jau buvo iškalėjęs apie 18 metų.
Ir štai staigmena. Į lagerį netikėtai iš Maskvos atvyko pulkininkas. Liepė kardinolui greit susirengti ir išsivežė į Maskvą. Ten jam pranešė, kad iš kalėjimo paleidžiamas ir gali išvykti į Romą. Kardinolas nenorėjo būti bėglys. Jis pareiškė, kad sutiksiąs vykti į Romą, jei sužinos, kad toks Šventojo Tėvo įsakymas, ir kad iš Ukrainos būtų iškviestas kunigas, kuris būtų liudytojas, jog kardinolas išvyksta į Romą Šventojo Tėvo įsakytas. Jo norai buvo patenkinti: buvo gauta žinia, kad Šventasis Tėvas jam įsakė išvykti į Romą, ir buvo iškviestas buvęs kalinys kunigas vienuolis – redemptoristas Veličkovskis, kurį, kaip pasakojama, vonioje be liturginių knygų konsekravo vyskupu ir paliko savo įgaliotiniu su arkivyskupo titulu. Vėliau ir arkivyskupas Veličkovskis išvyko į Jugoslaviją ir Romą bei ten mirė.
Romoje kardinolą J.Slypij priėmė Šventasis Tėvas. Netrukus oficialiai paskelbė, kad jis yra kardinolas (iki tol buvo in pectore). Už mano pagalbą kardinolas parodė nepaprastą dėkingumą. Netrukus jis aplankė marijonų vyriausiąjį vadovą tėvą Škutaną, kur jam padėkojo už mano padarytą paslaugą. Jis savo padėką išreiškė mano motinai laiškais ir, lankydamasis JAV, su ja susitiko bei asmeniškai padėkojo, pavadindamas ją savo išgelbėtoja („moja spasitelnica“). Mama su kardinolu toliau palaikė ryšį laiškais.
Kai 1979 metų rudenį nuvykau į Romą, susitikau su kardinolu J.Slypij… Atrodė labai nusenęs, suvargęs, gal net sklerozės gerokai paliestas. Pasikalbėjome, papasakojau apie mūsų kunigus draugus, su kuriais buvo stovykloje. Kardinolas, kada gyvenome Mordovijos lageriuose, buvo mums žadėjęs, jei kada gyvenime susitiksime, jam priminti, kad jis man yra įsipareigojęs padovanoti Marijos paveikslą. Jam šį pažadą priminiau. Tokį paveikslą gavau ir, be to, porą nemažo formato jo portretų. Vieną iš jų pasilikau sau, kitą grįžęs perdaviau kun. A.Svarinskui.

Iš kun. Prano RAČIŪNO
atsiminimų

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija