| Okupacinės
kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos dešimtmečiui
(1993-2003)
OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE
1940 metais E. Turauskas,
savo Pro Memoria apibendrindamas sovietinės kariuomenės buvimo Lietuvoje
padarinius, teigė: SSRS kariuomenės buvimas Lietuvoje ne tik sukėlė
ir dar sukels įvairių konkrečių finansinių, ekonominių, politinių
ir kitų klausimų, kurie pamažu tvarkomi (
), bet ir sudaro žymiai
stambesnę ir sunkesnę problemą visai mūsų tautai. Visgi sovietinės
armijos atskirų dalinių buvimas Lietuvoje pagal priverstinę 1939
metų sutartį, nepaisant politinių padarinių vidaus ir užsienio padėčiai,
buvo pakankamai kontroliuojamas. Padėtis visiškai pasikeitė po 1940
m. birželio 15 d. įžengus bent septynis ar aštuonis kartus gausesnei
okupacinei kariuomenei. Okupacinės kariuomenės sukeltos problemos
(apgyvendinimo, aprūpinimo ir kt.) pirmiausia buvo sprendžiamos
vietos gyventojų sąskaita. Po Lietuvos aneksijos sovietinės kariuomenės
statusas ir padėtis buvo reguliuojama pagal sovietinius įstatymus.
Sovietų Lietuvos biudžeto lėšos buvo naudojamos atvykusiems kariškiams
ir jų šeimoms aprūpinti, finansuoti prieššaukiminius ir nekarinius
mokymus, sumokamos kasmetinės eilinių naujokų šaukimų išlaidos,
išlaikomi kariniai komisariatai, mokamos personalinės pensijos ir
t.t. Taigi, Lietuvos resursai pradėti naudoti okupacinei kariuomenei
išlaikyti. Ta pati padėtis tęsėsi ir 1944-1990 metų laikotarpiu,
keičiantis sovietinės kariuomenės kiekybei ir išsidėstymui Lietuvoje,
buvo tiesiogiai naudojami Lietuvos resursai, išliko ta pati vis
besikeičianti ir tobulėjanti privilegijų sistema bei pastangos veikti
Lietuvos visuomenę slopinant pasipriešinimą, vykdant mobilizaciją,
organizuojant karinį parengimą bei ideologinį apdorojimą per karines
ar sukarintas organizacijas.
1988-1990 metų, arba Atgimimo, laikotarpiu prasidėjus intensyvioms
diskusijoms dėl lietuvių jaunuolių padėties sovietinėje armijoje,
pačios kariuomenės sukeliamų ekologinių problemų, pagaliau vėl iškeltas
sovietinės kariuomenės statuso Lietuvoje klausimas.
I dalis
KĄ GREITAI UŽMIRŠOME. OKUPACINĖ
EKOLOGIJA
Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų
153 kariniai daliniai ir junginiai buvo dislokuoti bene trisdešimtyje
Lietuvos miestų ir miestelių, buvo beveik 500 karinių objektų. Vilniuje
buvo dislokuota 107-oji motošaulių divizija, Kaune 7-oji oro desanto
divizija, Klaipėdoje 3-ioji krantų apsaugos divizija, Panevėžyje
18-oji karinės transporto aviacijos divizija ir t.t. Viena pagrindinių
teisių, kurią sovietinė okupacinė armija turėjo Lietuvoje valdomose
teritorijose, faktinis eksteritorialumas. Sovietų Lietuvos valdžios
struktūros perduodavo okupacinei kariuomenei reikalingas (pareikalautas)
žemes ir statinius, ir jokių galimybių kontroliuoti joje vykdomą
veiklą (net jei buvo daroma žala šalimais gyvenantiems gyventojams)
neturėjo. Kariškiai nederino savo projektų su vietinėmis civilinėmis
organizacijomis, nes turėjo atitinkamas savo sanitarines, priešgaisrines
ir kitas tarnybas. Lietuvoje sovietiniai kariškiai jau nuo 1940
metų užiminėjo jiems reikalingas didžiules Lietuvos teritorijos
dalis, kurias jie naudojo savo poreikiams. Kiekviename Lietuvos
rajone buvo kariniams daliniams priklausantys žemės plotai. Vien
tik 1960 m. rugsėjo 5 d. Šalčininkų rajone kariniam daliniui Nr.
23240 buvo perduota net 10268,6 ha. Sovietiniai kariškiai buvo įsikūrę
Girulių botaniniame-zoologiniame, Kuršių nerijos landšaftiniame,
Tyro botaniniame, Klaipėdos kanalo hidrogeologiniame draustiniuose.
Tai vyko ne tik Lietuvos kaimuose. Miestuose taip pat buvo užimti
nemaži plotai, ir ne tik istoriškai susiformavusios kareivinių ar
gynybinių įtvirtinimų teritorijos (Vilniuje Šiaurės karinis miestelis,
Kaune fortai). Kas kelerius metus į kariškių rankas buvo perduodamos
vis naujos teritorijos. Vien tik Kaune kariuomenė valdė daugiau
kaip tūkstantį hektarų žemės. Sovietų Lietuvos vyriausybė tik klusniai
vykdė kariškių prašymus, juo labiau kad jie buvo diktuojami iš Maskvos.
Ir 1988-1989 metais padėtis nesikeitė žemė ir toliau buvo perdavinėjama
kariškiams, retsykiais atgal gaunant nebereikalingus žemės sklypus.
Visgi sovietinė kariuomenė Lietuvoje 49 metus laikė užėmusi 65 433
ha žemės, arba apie 1 proc. visos teritorijos.
1988-1989 metais Lietuvos visuomenė reikalavo nedidinti ginkluotės
ir karių skaičiaus, neskirti kariniams daliniams naujų plotų, visas
žemės naudmenas grąžinti respublikai, leisti naudotis žemėmis tik
bendrais pagrindais. Be to, nemaža dalis Lietuvos teritorijos buvo
paskelbta uždara užsieniečiams teritorija (dėl karinių ir valstybės
saugumo interesų), kas trukdė plėsti užsienio ekonominius ir kultūrinius
ryšius net vadovaujantis sovietiniais įstatymais. Tiesa, gorbačiovinės
pertvarkos metais visoje Sovietų Sąjungoje mažėjo uždarų teritorijų
(nuo 50 iki 12 proc. su 2,65 mln. kv.km), bet visgi didžioji dalis
Lietuvos ir toliau buvo skelbiama uždara zona.
Karinė okupacinė ekologija. Sovietinė kariuomenė nebuvo suvaržyta
ir dėl jos sukeliamų ekologinių problemų. Kėdainių, Kauno, Šiaulių,
Panevėžio kariniai aerodromai išdėstyti neatsižvelgiant į jokias
sanitarines normas. Šiaulių aerodromo zonoje benzpireno koncentracija
(atmosferos tarša naftos produktais) viršijo leidžiamas normas penkis
kartus, triukšmo lygis skraidant virš miesto buvo viršijamas 5-12
kartų, gruntiniai vandenys buvo užteršti naftos produktais. Užterštumas
lėmė, kad Šiauliuose 1987-1988 metais buvo daugiau onkologinių susirgimų,
kvėpavimo takų susirgimų, įgimtų ydų negu vidutiniškai Lietuvoje
(atitinkamai 301 ir 270 onkologinių susirgimų 10 tūkst. gyventojų,
4 ir 2,5 proc. įgimtų ydų, 16 tūkst. ir 12,8 tūkst. kvėpavimo takų
susirgimų). Mėginimai iškelti šias problemas susidurdavo su atkakliu
kariškių pasipriešinimu, nors tuo pat metu šitų ekologinių problemų
sprendimą tekdavo finansuoti pačiai Lietuvai. Kėdainių atvejis gerai
iliustruoja šią situacją.
Kėdainiuose, vos per du kilometrus nuo gyvenamųjų namų, buvo dislokuotas
600-ojo transporto aviacijos pulko reaktyvinių lėktuvų IL-76 karinis
aerodromas. Lėktuvai kilo ir leidosi per miesto centrą vos 100-200
metrų aukštyje, du tris kartus per savaitę ir daugiausia nakties
metu. Nustatytas triukšmo lygis 12-72 kartus viršijo maksimaliai
leidžiamą triukšmo lygį, o miesto centre iki 25 kartų. Aerodromui
nebuvo sukurta net sanitarinė apsauginė zona ir miesto centro oras
buvo teršiamas lėktuvų išmetamomis degalų atliekomis. Prasidėjus
Atgimimui ir suaktyvėjus Kėdainių gyventojų veiksmams dėl aerodromo
iškėlimo, į Vilniaus valdžią kreipėsi ir vietinė valdžia. Bet sovietiniai
kariškiai ekologines problemas numatė spręsti tik Lietuvos sąskaita
gynybos ministras sutiko statyti aerodromą naujoje vietoje Lietuvos
TSR jėgomis ir lėšomis. Tai būtų kainavę apie 120 mln. rublių (ta
pati išeitis buvo pasiūlyta ir sprendžiant Šiaulių aerodromo ir
zenitinio artilerijos poligono prie Palangos perkėlimo klausimą
Lietuvos SSR turėjo skirti atitinkamai 130-140 ir 60-65 mln. rublių).
Galiausiai nuspręsta, nepaisant gyventojų protestų, 1990-1993 metais
nutiesti naują nusileidimo taką už 10 mln. rublių. Kėdainių rajono
ir miesto tarybų sesijoms 1989 m. gegužės 24 d. pareikalavus iškelti
aerodromą į kitą vietą, LSSR MT visgi tik tiksliai įvykdė SSRS Ministrų
Tarybos pavedimą ir slaptu potvarkiu numatė lėšų vykdyti Maskvos
sprendimui 1990 metais.
Žala 1989 metais ne žala 2003 metais? Kiekvienais metais Lietuvai
daroma ekologinė žala siekė 320 mln. rublių ir kasmet didėjo 3-4
proc. 1989 metų pabaigoje Valstybinis plano komitetas kartu su Valstybiniu
gamtos apsaugos komitetu, Valstybiniu statybos komitetu ir Sveikatos
apsaugos ministerija išnagrinėjo Kauno ir Panevėžio miestų vykdomųjų
komitetų pasiūlymus dėl kai kurių karinių objektų iškėlimo. Buvo
parengtas rašto SSRS MT pirmininkui N. Ryžkovui ir gynybos ministrui
D. Jazovui projektas, kuriame numatyta siūlyti pakeisti karinių
objektų dislokavimo schemą ir sumažinti SSRS ginkluotųjų pajėgų
kontingentą, o visus pakeitimus suderinti su LSSR MT. Tačiau, be
pažadų nutraukti naktinius skrydžius, skraidymą miesto rajone nedideliame
aukštyje bei neskraidyti per poilsio dienas, jokių kitų įsipareigojimų
SSRS gynybos ministerija neprisiimdavo.
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo apskaičiuota reali karinių
objektų padaryta ekologinė žala. 1995 m. balandžio 5 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybei nutarus nustatyti SSRS ir Rusijos kariuomenės
1940-1993 metais padarytą žalą, per metus buvo nustatyta ir patvirtinta
žalos suvestinė. Ekspertams patikrinus 462 okupacinės kariuomenės
naudotus objektus, rasta naftos produktais, cheminėmis medžiagomis,
atliekomis užterštų miškų, vandenų, dirvožemio. Požeminių vandenų,
teritorijų ir dirvų užteršimas karinių objektų teršalais, žemės
naudmenų sunaikinimas, pajūrio militarizavimas ir miškams padaryta
žala Aplinkos apsaugos ministerijos įvertinta 1,7823 milijardo JAV
dolerių (tai realiausi nuostoliai, kurių užginčyti neįmanoma).
Internacionalinė pagalba Rusijai. Lietuvoje veikusioms įmonėms
buvo daromi milijoniniai nuostoliai ir dėl karinių mokymų, į kuriuos
kasmet buvo pašaukiama tūkstančiai žmonių. Vien 1989 metais buvo
numatyta pašaukti beveik 20 tūkst. žmonių (su 650 technikos vienetais),
nors taip būtų padaryti 20 mln. rublių nuostolių įmonėms ir organizacijoms.
Kartu buvo sprendžiamos ir ūkinės Rusijos problemos iš Lietuvos
paimta technika ir apie penktadalį į mokymus pašaukiamų žmonių
buvo siunčiami į Rusiją žemės ūkio darbams. Ministrų Tarybos pirmininkas,
priremtas įmonių reikalavimų kompensuoti patiriamus nuostolius,
tik nedrąsiai išdrįso prašyti Maskvos išspręsti šį klausimą. Bet
ir 1990 metams buvo suplanuota pašaukti beveik 19 tūkst. žmonių
(dauguma 10-55 dienoms) numatant vienintelį pagerinimą apmokymus
rengti žiemą. Ir iš Maskvos siunčiami nutarimai ar sprendimai buvo
slapta vykdomi iki pat paskutinės Lietuvos SSR gyvavimo akimirkos
jokie sovietinės Lietuvos sprendimai dėl Lietuvos įstatymų viršenybės
prieš sąjunginius, deklaruojami ekonominio savarankiškumo siekiai
tam negalėjo sutrukdyti. Tam tegalėjo pasitarnauti atkurtoji Lietuvos
Respublikos nepriklausomybė.
II dalis
PRIVILEGIJUOTIEJI SU ANTPEČIAIS
Karinės struktūros buvo sukūrusios
ir tik kariškiams taikomą lengvatų bei privilegijų sistemą. Centralizuotoje
sovietinėje paslaugų ir materialinių gėrybių skirstymo sistemoje
buvo numatyta, kokiomis išimtinėmis teisėmis naudosis esami ir buvę
kariškiai. Pagrindinė teisė buvo lengvatinis buto skyrimas, telefono
įvedimas, deficitinių maisto produktų ir pramoninių prekių skyrimas,
kelialapių į kurortus bei sanatorijas suteikimas, naudojimasis specialia
sveikatos apsaugos infrastruktūra. Dar 1945 m. rugsėjo 24 d. SSRS
Liaudies komisarų taryba numatė, kad kasmet 10 proc. gyvenamojo
ploto bus skiriama karo invalidams ir žuvusiųjų šeimoms. 1987 ir
1988 metais kas penktas ar šeštas įvedamas telefonas buvo skirtas
karo veteranams. Bet devintajame dešimtmetyje sparčiai blogėjant
socialinei-ekonominei padėčiai, visoje Sovietų Sąjungoje kilo rimtų
problemų įgyvendinant lengvatas. 1990 m. sausio 1 d. Sovietų Sąjungoje
butų laukė (vidutiniškai po 10-11 metų) 575 tūkst. karo veteranų
(tarp jų ir 100 tūkst. Afganistano karo dalyvių). Tokia pat padėtis
buvo ir kitose lengvatinio skirstymo grandyse. Lietuva šiuo atveju
nebuvo išimtis, bet, realizuojant lengvatų sistemą, nuo 1988 metų
išryškėjo ir kiti aspektai. Lietuvos visuomenė per visuomenines
organizacijas vis aktyviau protestavo prieš gerovės kūrimą svetimos
kariuomenės kariškiams visos respublikos sąskaita.
Geradariai iš Černiachovskio aikštės . Viena iš reikšmingiausių
privilegijų, kurią turėjo sovietiniai kariškiai, tai buvo galimybė
apsigyventi bet kuriame Sovietų Sąjungos regione. Ne išimtis ir
aneksuotų Baltijos valstybių teritorija: išleisti į atsargą sovietiniai
karininkai turėjo teisę atvykti į respubliką ir išimties tvarka
be eilės gauti butą. Taip aneksuotose Baltijos valstybėse buvo apgyvendinta
dešimtys tūkstančių okupacinės kariuomenės karininkų bei represinėse
struktūrose tarnavusių asmenų šeimų, kurios turėjo privilegijuotą
statusą kad ir kur gyventų, jiems buvo užtikrintos išskirtinės
teisės ir rusų kalbos pirmenybė. Lietuva buvo įsipareigojusi kiekvienais
metais sovietiniams karininkams (ne tik atvykstantiems atsargos
karininkams, bet ir atsiųstiems į tarnybą Lietuvos teritorijoje)
skirti nemažai naujai pastatomų butų. Remiantis SSKP CK ir SSRS
MT 1984 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Lietuvos SSR buvo įsipareigojusi
skirti 1988 metais 6800 kv.m gyvenamojo ploto Pabaltijo karinei
apygardai. Butų skirstymas buvo organizuotas, remiantis LKP CK ir
LSSR MT komisijos sprendimais. 1988 m. kovo 21 d. ši komisija numatė
skirti 105 butus, o per metus buvo padalyti net 123 butai. Bet ir
po to butų laukė 289 atsargos kariškiai, iš kurių 166 Vilniuje.
Tiesa, palyginti su Sovietų Sąjungoje susiklosčiusia padėtimi, Lietuvoje
kariškiai butais buvo aprūpinami labai greitai. Vos 16 kariškių
šeimų laukė buto ilgiau negu trejus metus nuo atvykimo į Vilnių.
Net tuo metu, kai Lietuvos miestuose gyvenamųjų butų statybos finansavimas
nuo 1987-1988 metų sumažėjo septynis kartus, LKP CK ir LSSR MT priėmė
nutarimą, kuriuo numatė paleistus į atsargą sovietinius kariškius
aprūpinti butais kaip ir 1988 metais. Minėta respublikinė komisija,
vadovaujama Ministrų Tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo J. Šėrio
(komisijos nariais buvo atsargos karininkai ir Miestų ūkio ir gamtos
apsaugos skyriaus vedėjas G. Paviržis (sic!), su kaupu įvykdė nutarimą
ir numatė 1989 metais Lietuvoje išdalyti 128 butus. Be to, pagal
SSRS normatyvus, kariškiai mokėjo už butą pusantro karto mažiau:
visi Lietuvos gyventojai mokėjo 13 kapeikų už 1 kv.m, o kariškiai
8 kapeikas (1996 metais apskaičiuota, kad Lietuvos Respublikai
buvo padaryta 114,3 mln. dolerių žala dėl okupacinės kariuomenės
kariškiams suteiktų lengvatų ir jų įsiskolinimų už paslaugas).
Per paskutinį dešimtmetį iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo,
1980-1989 metais, į Lietuvą kasmet atvykdavo 150-180 išėjusių į
atsargą karininkų šeimų, arba iš viso 6-7 tūkst. žmonių per dešimtmetį.
Be to, toks imigrantų, niekuo nesusijusių su Lietuva, srautas padėjo
spręsti ir ideologines bei politines problemas: gausinti ideologiškai
patikimų rusakalbių migrantų sluoksnį, plėsti rusų kalbos vartojimo
sritį ir pagrįsti ideologines koncepcijas (dėl rusų tautos išskirtinio
vaidmens Sovietų Sąjungoje, internacionalinės pagalbos, tautų susiliejimo
koncepcijos, išsivaduojamosios misijos per karą o kariškiai
reprezentuoja tos misijos vykdytoją sovietinę armiją ir t.t.).
Besikeičiant vidaus padėčiai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje, kylant
visuomenės nepasitenkinimui dėl nomenklatūrininkų ir kariškių privilegijų,
skleidžiantis respublikų ekonominio savarankiškumo idėjoms, bundant
tautiniams jausmams ir prasidėjus valstybingumo atkūrimo būdų paieškoms,
didžiausias dėmesys skirtas kariškių privilegijų sistemai peržiūrėti.
Jau 1989 metais kariškiams buvo skirta mažiau butų negu planuota
metų pabaigoje daugiau kaip 150 į atsargą paleistų karininkų šeimų
daugiau kaip metus laukė butų. LSSR MT pirmininkas V. Sakalauskas,
atsižvelgdamas į vidaus padėtį, 1989 metų lapkričio mėnesį Gynybos
ministerijos prašė apriboti vis naujų atsargos karininkų su šeimomis
siuntimą į Lietuvą (paskelbus apie 1989-1990 metais numatomą SSRS
ginkluotųjų pajėgų sumažinimą puse milijono kariškių, ir negalėjo
vykti atvirkštinis procesas). Bet Gynybos ministerija, motyvuodama
tokių teisinių apribojimų nebuvimu, parengė tik rekomendacijas atleistiems
karininkams į Lietuvą vykti tik tokiu atveju, jei ten gyveno iki
tarnybos arba ten gyvena artimiausi giminės. Planuota, kad 1990
metais į Lietuvą atvyks tik 35-50 karininkų šeimų. Žinoma, tai padėties
nekeitė. Okupacinė kariuomenė stengėsi toliau per daug nesivaržydama
naudotis jai suteiktomis privilegijomis ir teisėmis.
Maskvos rekomendacijas LSSR AT ir LSSR MT pavertė savo sprendimais:
1989 m. lapkričio 4 d. ir 1989 m. gruodžio 14 d. nutarimais lengvatomis
būstui gauti toliau galėjo naudotis tik paleisti į atsargą liktinės
tarnybos kariai, karininkai, kurie iki pašaukimo į tarnybą ar įstojimo
tarnauti nuolat gyveno respublikos teritorijoje arba yra Lietuvos
piliečiai. Tai, ko gero, buvo Lietuvos SSR vadovybės realiausias
žingsnis įprasminant respublikos savarankiškumą, bet tai nekeitė
santykių su sovietine kariuomene esmės.
III dalis
REKRŪTŲ MIRTYS
17 kareivukų mirčių per dieną!
Kariniai komisariatai beveik kasmet konstatuodavo neigiamą jaunimo
požiūrį ne tik į pradinį karinį parengimą, bet apskritai į tarnybą
sovietinėje armijoje. Kiekvienais metais nebuvo vykdomi lietuvių
rinkimo į karo mokyklas planai. 1984-1987 metais be konkurso į karo
mokyklas priimti 777 lietuviai (vietoj numatytų 1048 žmonių), bet
beveik trečdalis buvo pašalinti. Dauguma jų atsisakė tęsti mokslus.
1989 m. balandžio 1 d. karo mokyklose tebesimokė 464 lietuviai,
o iš viso SSRS ginkluotosiose pajėgose tarnavo 1233 karininkai lietuviai.
Tai, kad buvo tiek mažai sovietinės kariuomenės karininkų lietuvių,
savotiškai atskleidė ir lietuvių visuomenės neigiamą požiūrį į karinę
tarnybą. Tautos istorinė atmintis nebuvo ištrinta ir sovietinės
kariuomenės vaidmuo okupuojant Lietuvos Respubliką nebuvo pamirštas.
Bet buvo ir kitų priežasčių, formavusių tokias visuomenės nuostatas.
Tai išryškėjo 1988 metais. Buvo iškeltos sovietinėje armijoje tarnaujančių
Lietuvos jaunuolių problemos. Pirmiausia jos iškilo dėl nestatutinių
santykių (Artūro Sakalausko tragedija), tarnybos karštuosiuose
taškuose, kur vyko ginkluoti susirėmimai (Afganistane, Karabache).
Ekspertų teigimu, paskutiniais metais SSRS armijoje žūdavo vidutiniškai
po 17 žmonių per dieną. Po Antrojo pasaulinio karo šitaip žuvo apie
310 tūkst. karių. Bet galiojo nerašytas įstatymas: apie žuvusius
ar mirusius sovietinėje armijoje beveik nieko neskelbti, jų žuvimo
aplinkybių neaiškinti. Kalbant apie sovietinių respublikų ekonominio
savarankiškumo koncepcijas, vėl atgimė ir nacionalinių karinių junginių
idėja. Iš pradžių būtent ja mėginta užpildyti egzistavusį visuomenės
poreikį keisti esamą padėtį, numatant ir galimą sprendimo būdą
jaunuolių tarnybą Lietuvos teritorijoje esančiuose kariniuose daliniuose.
Apie sovietinės kariuomenės okupacinį statusą Lietuvos teritorijoje,
neteisėtą Lietuvos jaunuolių šaukimą į sovietinę okupacinę kariuomenę
kalbėjo tik pačios radikaliausios politinės organizacijos ir grupės.
Rekrūtai. Iš pradžių kūrėsi tik visuomeninės grupelės, kuriose telkėsi
smurtą sovietinėje armijoje patyrusių ar joje žuvusių karių motinos.
Kitaip nei Lietuvoje gyvenusiems sovietiniams karininkams, joms
nebuvo teikiama jokia parama. Štai 1983 metais žuvusio Vlado Kubiliaus
motina iš karinio komisariato gavo 26 rublius už bilietus vykstant
atsiimti žuvusio sūnaus. 1989 metais vykdomuosiuose komitetuose
pradėtos kurti karinių reikalų komisijos. Lietuvos moterų sąjungai,
per Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio spaudą pareikalavus sudaryti
parlamentinę komisiją kariuomenės reikalams (kuri gintų kareivių
teises ir užtikrintų pertvarką SSRS ginkluotose pajėgose), Lietuvos
SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1989 m. gegužės mėnesį įsteigė
jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisiją. Bet sovietų valdžios
struktūros mažai ką galėjo padaryti gelbėdamos Lietuvos jaunuolius
apskritai nuo sovietinės mobilizacijos. Pagaliau jos ir neturėjo
tokio strateginio tikslo. Tikslas buvo kaip tik priešingas: plėtoti
visuomenės, karinių komisariatų ir kariuomenės dalinių bendradarbiavimą
rengiant jaunuolius karinei tarnybai, tobulinant jos organizavimą,
didinant karinės tarnybos poveikį jaunimo auklėjimui ir lavinimui.
Komisija tegalėjo stebėti šaukimą į kariuomenę, domėtis tarnybos
sąlygomis ir dalyvauti tiriant nestatutinius santykius. Komisijos
domėjimąsi patraukdavo ne problema apskritai, o kiekvienas individualus
atvejis atskirai.
Neegzistavo vieninga politika, kuri realiai padėtų spręsti tarnybos
sovietinėje kariuomenėje problemas. Kaip teigė komisijos narys V. Eidukaitis,
suaktyvėjus Sąjūdžiui daugiau kaip 6000 kareivių lietuvių buvo permesti
į Užkaukazės karinę apygardą į konfliktuojančių armėnų ir azerbaidžianiečių
vietoves. Tą patvirtina ir statistiniai duomenys: 1980-1987 metais
Afganistane tarnavo 2079 kariai iš Lietuvos (iš jų 71 (46 lietuviai)
žuvo, 67 (49 lietuviai) sužeisti ir 30 tapo invalidais), o praėjus
metams, kai kariuomenė iš Afganistano buvo išvesta, tarnavusių Afganistane
skaičius buvo išaugęs iki 4479 (žuvo 88, invalidais tapo 93). Daug
kas manė, kad išeitis sukurti sovietinės armijos teritorinius
karinius dalinius. Tokias nuotaikas bene tiksliausiai išreiškė Kauno
vykdomojo komiteto Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos
narys ats. plk. F. Vaitkaitis: pagrindiniai tikslai: sugrąžinti
kareivius ir iš Lietuvos kilusius karininkus tarnauti į Lietuvą,
sukurti Lietuvos kariuomenę pereinant teritorinių junginių atkūrimo
periodą. Tai tikėtasi įgyvendinti pamažu juos perkeliant į Lietuvą,
bet tikrąją padėtį SSRS gynybos ministras pridengdavo žongliruodamas
statistika: 27 proc. jaunuolių iš Lietuvos tarnauja Pabaltijo karinėje
apygardoje (ne Lietuvoje!), o kiti artimose apygardose. Iš 31
tūkst. tarnaujančių jaunuolių 1989 metais žuvo 20. Tuo tarpu viskas
orientuota į egzistavusios sistemos tobulinimą (gydytojų prie karinių
komisariatų darbo tobulinimą ir nepavaldžios kariniams komisariatams
gydytojų komisijos sukūrimą, atleidimo nuo tarnybos komisavimo
sutvarkymą ir pan.), kad kariuomenėje nebūtų netvarkos, nestatutinių
santykių, pažeminimo, engimo, tyčiojimosi, mušimų, kankinimų. Bet
svarbiausia, kad tuo metu atskleistas karinių komisariatų savivaliavimas
siekiant įvykdyti jaunuolių šaukimo į sovietinę kariuomenę planus
bet kokia kaina, vykdant planą, į kariuomenę buvo imami ir dėl
sveikatos būklės jai netinkami jaunuoliai. Be to, dar iki 1990 metų
buvo mezgami ryšiai su kitų respublikų (Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano)
liaudies frontais, tikintis jų pagalbos priglaudžiant iš karinių
dalinių pabėgusius jaunuolius ir išgaunant pažadus nekelti ginklo
prieš kareivius lietuvius.
1988-1989 metais susikūrusios visuomeninės grupės veiksmingai prisidėjo
prie to, kad būtų sprendžiama Lietuvos jaunuolių tarnybos sovietinėje
kariuomenėje problema. Pasiūlyti sprendimo būdai - tarnyba Lietuvos
teritorijoje, o gal net nacionalinių karinių junginių sukūrimas
buvo nepriimtini vieningai Sovietų Sąjungos karinei sistemai.
Bet nacionalinių karinių junginių, kaip dalies sovietinės kariuomenės
sukūrimas, įkūnijęs sovietinių respublikų tariamo suverenumo koncepciją,
galėjo pridengti okupacinės kariuomenės buvimą Lietuvos teritorijoje.
Taikliausiai tai apibendrino rašytoja V. Jasukaitytė tarnyba
tarybinėje armijoje yra tremtis (
). Tremtis ir tuo atveju, jei
rekrūtas paliekamas tarnauti savo žemėje, nes tarnauja svetimiesiems,
tarp svetimųjų. Bet kur tarnaujantys jaunuoliai turėjo duoti priesaiką
svetima kalba, jiems buvo brukama svetima ideologija, verčiant vykdyti
bendražmogiškai moralei prieštaraujančius įsakymus.
(Bus daugiau)
Raminta KŠANYTĖ
© 2003 "XXI amžius"
|