| Mieliausias
darbas bažnyčiose
 |
Arvydas Nargėla namuose
Autoriaus nuotrauka |
Pietvakariniame Molėtų miesto
pakraštyje yra individualių gyvenamųjų namų Obelynės kvartalas,
prigludęs prie sraunaus Siesarties upelio. Čia beveik visi pastatai
dideli, erdvūs. Viename jų (Sodų al. 28) gyvena Arvydo Nargėlos
šeima. Nedidelė ji: šeimininkas, nedidelės individualios įmonės
vadovas, jo pagalbininkas 21-erių metų sūnus ir medikė žmona. Iš
pirmo žvilgsnio ši sodyba niekuo neišsiskiria. Kaimynystėje yra
turtingesnių žmonių, kurie gali ištaigingiau tvarkytis.
Per tuos darbus vis nespėju baigti statybos, dar daug ką reikia
padaryti, - teigia Arvydas, - deja, vien gerų norų nepakanka, trūksta
pinigų. O šiandien juos sąžiningai uždirbti nelengva. R.Nargėla
ne biznio žmogus. Jis viską pelnosi savo rankomis ir sūriu prakaitu.
Daro dorai, stropiai, rūpestingai.
Žvilgsnis į praeitį
Nežinau, kaip save vadinti: molėtiškiu
ar anykštėnu, svarsto Arvydas. - Turbūt jau daugiau metų gyvenu
Molėtuose, negu gimtajame Anykščių rajone. Be to, mano gimtasis
Desiukiškių kaimas pačiame Anykščių rajono pakraštyje: vienapus
senojo KaunasZarasai plento mano tėviškė, o kitapus Mokylių
kaimas. Tai jau Molėtų rajonas. Nepamiršta Arvydas savo gimtinės.
Labai dažnai nuvažiuoja ten. Desiukiškiuose gyvena atsiėmę žemę
tėvai, ūkininkauja. Ir Arvydui ūkio darbai prie širdies juk jis
kaimo vaikas. Bet turi ir kitą pomėgį. Jį traukia menas, susijęs
su medžiu, istorija, tautos praeitimi.
Galbūt šiandien apie A.Nargėlą kalbėtume kitaip, jei jis būtų buvęs
kokio nors sovietinio funkcionieriaus ar valdininko sūnus, o ne
paprasto, darbštaus žemdirbio vaikas. Jausdamas potraukį menui,
berniukas nepabūgo palikti gimtųjų namų ir nusprendė važiuoti mokytis
į tolimą Klaipėdą. Labiausiai jį domino gintaro dirbinių specialybė.
Tačiau tokių, kaip Arvydas, atsirado 400, o mokytis priėmė tik 30!
Kolūkiečių vaikai važiavo namo. Bet Arvydas, netapęs gintarininku,
per daug nenusiminė pasirinko populiarią statybininko profesiją.
Dirbo Jonavoje. Tarnaudamas sovietinėje armijoje įsigijo vairuotojo
teises. Utenoje valdė kraną, statė daugiaaukščius namus, gamyklas
tapo plataus profilio statybininku. Tačiau ramybės nedavė medis,
kuris švelnesnis ir meilesnis negu kietas betonas ar plyta. Turėdamas
laisvesnę valandėlę, imdavo medžio gabalą, peilį ir droždavo. Per
savo gyvenimą esu pridrožęs daug įvairių darbelių. Nesaugojau aš
jų, išdalijau žmonėms, išmėčiau, sako Arvydas. Drožti man
tik malonumas.
Kai A.Nargėla atvyko į Molėtus ir gavo darbą buvusioje tarpkolūkinėje
statybos organizacijoje, įsidarbino staliumi. Dirbo nepriekaištingai.
Darė duris, langus, kitus įvairius stalių gaminius. Bet kas labiausiai
prie širdies, padaryti negalėjo.
Svajonės išsipildė
Arvydas kitaip pažvelgė į gyvenimą,
kai Lietuva tapo nepriklausoma. Jis paliko darbą tarpkolūkinėje
statybos organizacijoje, kuri, persireorganizavusi į AB Molesta,
dabar sėkmingai dirba, ir įsteigė savo individualią statybos įmonę.
Žinoma, ji menka, bet nepriklausoma. Arvydas pats sau šeimininkas.
Jis dirba tai, kas jam patinka, niekas jam nevadovauja, nekomanduoja,
o tai menininko požymis.
Vienas pagrindinių Arvydo siekių - padaryti ir pastatyti prie kelio
kryžių. Svajonė išsipildė. Sugriuvus ateistiniam režimui, tai padaryti
nebuvo sunku. Pirmasis jo padarytas kryžius buvo pašventintas prie
kelio Molėtai-Inturkė, šalia Kirneilės. Antrasis kryžius stovi prie
kelio į Žydovainius. Neseniai A.Nargėla padarė ir pastatė kryžių
už Alantos, Paąžuolių kaime, prie Sadūnų sodybos. Jo statybą organizavo
kaunietė Sadūnaitė-Krikščiūnienė savo namams ir gimtojo kaimo žmonėms
atminti. Prieš Šv.Jokūbo atlaidus Alantoje vyko didelės kryžiaus
šventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo ir iš Paąžuolių kaimo kilę
ir dabar jame gyvenantys žmonės. Kryžių pašventino Labūnavos Dievo
Apvaizdos bažnyčios (Kauno arkivyskupija, Kėdainių dekanatas) klebonas
kun. Albinas Graužinis, kilęs iš netolimo Armoniškio kaimo (Anykščių
r.).
Aš turiu savo kryžių darymo modelį, - pabrėžė Arvydas, - nedarau
labai puošnių ornamentų, nes jie lauko sąlygomis ilgai neišsilaiko,
bet prie kryžiaus sumontuoju tvorelę, kuri, manau, yra kaip pagarbos
ženklas.
Istorijos pamoka Varniuose
Prigimtis menui turi gilias šaknis
ką Dievas duoda, niekas negali atimti. Tai patvirtina ir A.Nargėlos
gyvenimas bei veikla. Turėdamas savo individualią įmonę, Arvydas
daugiausia reikalų turi su meno žmonėmis. Jis stato, remontuoja
jiems paežerėse, pamiškėje esančius vasarnamius, poilsiavietes.
Panašūs keliai jį suvedė su meno kūrinių restauruotoju Stasiu Stanioniu,
kuris, pastebėjęs Arvydo polinkį menui, jo stropumą, darbštumą,
sumanumą, prakalbo apie Varnių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
pagrindinio altoriaus restauravimą.
Prisipažįstu, kad toks darbas mane traukia seniai, bet reikia viską
palikti ir važiuoti dirbti į Žemaitiją. Be to, ne į bet kokią nedidelę
kaimo bažnytėlę, o į buvusią žymią katedrą, kurioje yra dešimt altorių,
kur buvo Žemaičių vyskupijos centras, kur gyveno ir beveik penkiolika
metų dirbo garsus vyskupas Motiejus Valančius. Išvažiavau ir neapsirikau.
Čia, Molėtuose, mano įmonėje sėkmingai susitvarkė sūnus, o aš gavau
puikią meno istorijos pamoką, - prisipažino Arvydas.
Pirmoji bažnyčia Varniuose (Telšių r.) buvo pastatyta 1421 metais.
Dabartinė jau šeštoji, statyta beveik prieš 200 metų. O didysis
altorius buvo išlikęs iš 1691 metais statytos bažnyčios. Medis visiškai
sutrūnijęs, sugraužtas kinivarpų.
Restauruoti altoriaus buvo pakviesta keletas žymių specialistų:
vieni iš jų atnaujino metalo dirbinius, kiti gipso ir kitas skulptūras,
o Arvydui teko medžio darbai. Reikėjo viską atkurti autentiškai.
Tai kruopštus ir nepaprastai atidus darbas. Meistras padėjo daug
valios ir pastangų, kad altorius atgimtų ir pradėtų naują gyvenimą
po didingais šventovės skliautais.
Viskas pavyko. Bet Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis
neatsisveikino su meistru iš Molėtų. Kunigas pasiūlė A.Nargėlai
rekonstruoti senųjų vargonų medinę dalį, kuri dar labiau sudūlėjusi
negu altorius. Arvydas sutiko ir šį darbą atlikti. Vėl laukia ilgas
ir kruopštus darbas Varniuose.
Arvydas, nuvažiavęs į Desiukiškius, susirinko tėvo Balio Nargėlos,
kuris irgi buvo stalius, senus kaltus, obliukus, grąžtelius ir kitus
senovinius instrumentus, kurie praverčia restauruotojui.
Apžiūrėdamas vargonus, Arvydas užsuko į bokštą, kuriame vyskupas
M.Valančius (dirbo Varniuose 1850-1864 m.) buvo įrengęs slėptuvę,
joje vaikus mokė lietuvių kalbos, rašto, organizavo įvairius susirinkimus,
slėpėsi nuo caro žandarų. Meistras A.Nargėla ne tik restauruoja,
bet ir viską fotografuoja, įamžina, nes tokius darbus ne kiekvienam
lemta atlikti. Bet tai turbūt tik restauracijos darbų pradžia Arvydo
kūrybinėje veikloje. Jis surado savo pašaukimą. Lietuvoje sovietmečiu
bažnyčios nebuvo tinkamai remontuojamos, restauruojamos. Jas ateistai
ir komunistai rengėsi uždaryti. Tačiau dabar kiti laikai. Tikintieji
atgavo savo teises. Be to, bažnyčiomis rūpinasi kultūros paveldo,
paminklosaugos tarnybos. Taigi A.Nargėlos laukia nauji darbai. Baigęs
darbą Žemaitijoje, meistras galbūt persikels į Aukštaitiją, kur
irgi reikia restauruoti nemažai bažnyčių altorių, vargonų, skulptūrų,
kryžių, koplyčių ir pačių bažnyčių.
Algirdas MEILUS
Molėtai
© 2003 "XXI amžius"
|