Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Nr.62
(1166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Skandalas po skandalo

Metų vidurys pasitaikė ypač sunkus – perkaitusį vasaros orą perskrodžia dažni žaibai ir perkūnijos. Pasitaiko ir beveik tropinių liūčių, kurios kontrastuoja su krušomis. Gamtai pritaria ir politikai. Tradiciškai nuobodų vasaros sezoną, kai atostogauja Seimo nariai ir daugelis valdžios vyrų, šiemet pakeitė politinių audrų sezonas.
Galima tik stebėtis, iš kur gimsta skandalai. Pažiro jie kaip iš gausybės rago – tuoj po neteisėtų žemės sklypų dalybų išgirdome apie SAPARD fondo lėšų skirstymą aferistams. Po to, kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė istorija apie septynis diplomatus, kurie skubiai pasitraukė (buvo priversti taip padaryti) iš užimamų postų. Dabar jau sklando gandas, kad greitai išaiškės afera apie neteisėtą miškų kirtimą ir su tuo susijusį valdišką mokesčių nemokėjimą. O kur dar skandalas dėl „Stumbro” privatizavimo, gresiantis peraugti į tarptautinį?
Pirmuoju smuiku griežia Prezidento aplinkos žmonės. Vienas R.Pakso patarėjas net prasitarė, kad skandalų bus dar daugiau. Kaip sakoma, „turime dar daug kompromituojančios medžiagos”. Ką gi, galima patikėti, kai kalba žmogus, esantis šalia šalies vadovo. Jis net sako, kad taip Prezidentas pradeda vykdyti savo garsiąją programą, kur buvo žadėta, kad tvarka bus. Bet ar nuo kilusio triukšmo padaugėjo tvarkos?
Stebina tik nenutrūkstama skandalų ir skandalėlių grandinė. Publika, ištroškusi sensacijų, gaudo visas naujienas ir, dar nespėjusi sugromuluoti vieno skandalo, jau gauna kitą, dar pikantiškesnį ir bjauresnį. Žmonių reakcija į šiuos įvykius yra dvejopa – vieni jau priprato niekuo nesistebėti ir tik abejingai linguoja galva. Kiti čia mato naujojo Prezidento pažadų įgyvendinimo pradžią.
Žinoma, negalima neigti, kad korupcija Lietuvoje yra giliai įleidusi šaknis. Tai joks atradimas. Šitą mes suprantame ir žinome jau seniai. Pabandykime pažvelgti į skandalus giliau, kitu žvilgsniu… Kam jie gali būti naudingi?
Skandalų neregėtai daug, o išvadų padaryta mažai. Sklypų dalijimo skandalas užgeso tarp vidutinės grandies valstybės tarnautojų. Kažkodėl prisimenami tik jie, o Seimo narių ar ministerių bei jų giminių indėlis į šią aferą nutylimas. Negi jie tokie geručiai? Sakoma, kad yra visas sklypų savininkų sąrašas, kurio niekas nedrįsta paskelbti. Arogantiškasis SAPARD lėšų skirstytojas net išdrįso muistytis ir grasino, kad, jį išvijus iš darbo, apskritai nebus lėšų gaunama iš ES. Kai su valstybe susitapatina koks karalius ar diktatorius, tai nieko nestebina. Bet juk čia tik valdininkas, prilindęs prie aukso puodo! Istorijai įgavus prastą kvapą, pagaliau jis buvo įkalbėtas išeiti iš darbo savo noru. Tikėtina, kad čia skaudžiausiai nukentės keli žemiausio lygmens pareigūnai, vadinamieji „iešmininkai”.
Panašiai atsitiko ir su skandalu URM. Nesitiki, kad tas septynetas ne aukščiausio rango diplomatų buvo vieninteliai, įmerkę uodegas į kažkokią (valstybės paslaptis!) neteisėtą veiklą. Jei tai buvo elementarus kyšininkavimas, apie tai reikia pasakyti garsiai. Jei buvo išduotos valstybės paslaptys, tokius pareigūnus reikėtų ne atleisti iš darbo jų noru, o traukti baudžiamojon atsakomybėn. Ko nepasako Lietuvos saugumo vadovas? Gal tyli, bijodamas prarasti šiltą ambasadoriaus vietą Ispanijoje? Tiesa, po to, kai apie klanų ir grupuočių egzistavimą URM papasakota spaudoje, paaiškėjo, kad vadinamoji ministro draugų grupė (su kuriais jis ambasadoriavo Varšuvoje) per šią akciją nenukentėjo. Gal čia ir slypi tikroji skandalo priežastis?
Kadangi kol kas tik triukšmaujama, susidaro įspūdis, kad ši skandalų griūtis padeda kurti R.Paksui tautos gelbėtojo ir kovotojo su korupcija įspūdį. Bet rezultatų mažoka. Kaip sakoma, iš didelio debesio maža lietaus. Ar bus tikrasis lietus? Rinkėjai, patikėję pretendentu sausio 5-ąją, nori to sulaukti. Mes irgi tuo norėtume patikėti…
O patikėti tuo labai sunku. Nors Prezidentas turi realią progą parodyti nesąs tuščias gražbylys, yra net keli „bet“.
Norint kovoti už teisybę, pačiam reikia būti be įtarimo dėmelės. Politikoje tai vadinama interesų skaidrumu – žmogus turi būti permatomas, jis turi susitaikyti su mintimi, kad bus tyrinėjamas per didinamąjį visuomenės ir žiniasklaidos stiklą. Dabartinis Prezidentas su savo svita vaizduoja užsigavusį vaiką: žymusis posakis: „Kodėl jūs mūsų nemylite?“ jau beveik tapo anekdotu. Nepamirškime, kad Prezidento rinkimų finansavimo istorija irgi nėra iki galo aiški, kiekgi buvo jai išleista milijonų – trys ar dešimt? O gal dar daugiau?
Pagaliau dabar ne tai svarbiausia. Prezidentas deklaruoja savo bešališkumą ir tuo pat metu visi pareigūnai jau pradedami skirstyti į šio ir dar ne šio Prezidento paskirtus. Žmogus, kuris turi atstovauti visiems mūsų piliečiams, savo spaudos atstovo lūpomis jau skirsto juos į lygius ir lygesnius. O ar gali būti bešališkas žmogus, turintis moralinių, o gal ir finansinių įsipareigojimų savo rėmėjams?
Kol kas tik kalbama apie pilnus stalčius skandalų. Beje, tai jau kažkur girdėta. Tie rytų ir pietryčių Lietuvos gyventojai, kurie turi laimę matyti valstybinės Baltarusijos TV programą, tokias kalbas dažnai išgirsta iš kaimynų vadovo lūpų. Tenykštis prezidentas į valdžios olimpą irgi įkopė prisidengęs kovotojo su korupcija aureole. Tik ar nuo to lengviau pasidarė gyventi broliams gudams? Nieko panašaus. Keičiasi ministrai ir vyriausybės, o gyvenimas pas kaimynus primena Lietuvą gūdžiais socialistiniais 1989-aisiais. Visai neseniai Baltarusijos vadovas vėl pakeitė vyriausybę – neva ji nesugeba laiku išmokėti algų žmonėms. Visada kalti visi kiti, tik ne šalies galva.
Mūsų Prezidentas sako, kad tvarka bus. Įdomu, kokia bus ta tvarka? Ar ji bus taikytina tik šio Prezidento žmonėms? Kas belieka daryti kitaminčiams? Prisiminus palyginimus, kaip buvo įvesta tvarka pas mūsų kaimynus ir kur dabar ne tie žmonės, šiurpuliukai nubėga nugara.
Tikroji demokratija nėra tik daugumos valia, primesta mažesnei žmonių daliai. Amerikiečiai turi populiarų posakį, kuris skamba maždaug taip: aš nesutinku su jūsų nuomone, bet esu pasiryžęs paaukoti savo gyvybę, kad jūs galėtumėte tą nuomonę išsakyti. Įdomu, ar tai suvokia mūsų valdžios vyrai, besivaikantys pigaus populiarumo arba besistengiantys prisidengę triukšmu prastumti į atsakingus postus savo statytinius?

Edmundas Ratkus
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija