Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 16 d.
Nr.62
(1166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pasiryžę nedirbti
Mintys po politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje

Sąskrydis laisvės kovotojų, pavirtusių ar bevirstančių nelaisvės garbintojais. Ten buvo bauginamasi kaip maro “piktų minčių”, nors draudžiamos dar tik kalbos. Kurios kalbos yra piktos – nesiaiškinama.
Taigi jiems jau džiaugsmas, kad buvo išvežti. Kentėjo, tai tiesa, bet ko verti nekentėjusieji – buvo ir tokia mintis pasakyta. Per kančią įgyta nuostabių savybių, iš kurių gražiausia yra galėjimas atleisti. Visi ja naudojasi. Atleidžia. Ir leidžia piktadariams daryti toliau tai, ką darė. Čečėnijoje – paraidžiui, o Lietuvoje naudojamos kitos formos: apiplėšiami materialiai ir žudomi dvasia.
Tokios mintys po kasmetinio sąskrydžio Ariogaloje. Sąskrydis neturėtų būti vien šiaip sau pabuvimas. Tada galėtų būti pavadintas pikniku, gegužine arba švente. Kai kas nesusimąstydamas taip ir pavadino – „Jūsų šventė“. Išeitų, kad yra švenčiamas tremties prisiminimas, dėkojama ištrėmusiems, šventę padovanojusiems. O sąskrydis turėtų būti rengimasis ar pasiraginimas darbui.
Daug metų ir daug kartų monsinjoras Alfonsas Svarinskas ragino dirbti. Neįragino ir todėl iš šito renginio pasitraukė, žinoma, ir pats paragintas nesakyti “piktų kalbų”. Mat visos kalbos, į darbą kviečiančios, – piktos, o nepiktos tik liūliuojančios. Dabar monsinjoras pasakė, kad tokiame renginyje yra demoralizuojami buvę laisvės kovotojai. Tiesa ir netiesa, ką jis sako. Jie patys nori būti demoralizuoti, o nenorinčių būti demoralizuotais niekas nepriveiktų, kaip Antano Terlecko, kaip paties monsinjoro.
Ne visi pametė viltį, ir raginimai dirbti nesiliauja. Pareigą, reikiamybę priminė Povilas Jakučionis, Vytautas Landsbergis, ir šiemet Ariogaloje kalbėdami. Mažai kas jų ir klausėsi. Daugelis perauklėti ar persiauklėję, tik savomis kalbomis ir vaišėmis užsiėmę, atleidę ir leidžiantys, o paslapčiomis jau dėkojantys.
Ir spaudoje jau pastebi Vilius Bražėnas, kad per daug atsiranda raminančių šūkių, kurių tiek daug nereikėtų. Taigi parvykusieji. mato Lietuvos būklę aiškiau, nei visada čia gyvenusieji. Mato pagaliau ir tie, kuriems nusiraminimas patinka. O sąskrydis darosi nuobodus. Pastebimai mažiau žmonių į renginį šiais metais atvažiavo. Nemanytina, kad tiek daug buvusių dalyvių per vienerius metus paseno. Vargu ir karšta diena ar buvo priežastis. Greičiau nesąmoningai pajuto, kad trūksta prasmės, kai nesiruošiama veiklai. Raginimas neveikti ne per daug reikalingas, nes ir taip yra masė neveikliųjų.
Monsinjoras Svarinskas svajoja – bus alternatyva Ariogalai jo sukurtame partizanų parke Aukštaitijoje. Nereikės išprašytų iš Vyriausybės pinigų, nes susirinks veiklieji – laisvės kovotojai, o nelaisvės Lietuvoje yra gerokai per daug.
Apie piktas ir nepiktas kalbas. Nei monsinjoras, nei V.Landsbergis, nei V.Bražėnas niekada neragino imti šautuvus ir eiti žudyti, nei ragino imtis kitokios prievartos. Raginimus prievartai tebegirdime iš komunistų, kai jie kviečia buvusius kolchozininkus imti šakes ir kažką žudyti, ypač tais laikotarpiais, kai arčiau valdžios būna ne visai komunistai. Ragina, priragina ir jau daro, nes kelių blokados irgi yra neleistini prievartos veiksmai.
Reikia raginti veikti visomis geromis priemonėmis, kurių yra daug, ir jos būtų veiksmingos, tik reikia dirbti. Paprasčiausia priemonė yra rinkimai, per kuriuos reikia galvoti, už ką balsuojama. Šita dar nepanaudota priemonė – elementari, paprasčiausia, ir visos “piktos” kalbos turi raginti ją naudoti.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija