| Nepalūžusi
gyvenimo audrose
Elenos Raštikienės gimimo 100-osioms metinėms
1940 metais rusams okupavus Lietuvą,
tragiškas likimas ištiko daugelį prieškarinės Lietuvos karininkų
šeimų. Ne išimtis tada buvo ir kariuomenės vado generolo Stasio
Raštikio šeima. Jau per pirmąsias rusų okupacijos dienas generolą
nubloškia į Vakarus, žmona papuola į kalėjimą, o vaikai atsiduria
tremtyje Sibire.
Elena Smetonaitė-Raštikienė gimė 1903 m. liepos 14 d. Latvijoje,
Liepojos mieste. Kada jos šeima sugrįžta į Lietuvą, Elena Kretingoje
baigia prie pranciškonų vienuolyno įkurtą lietuvių pradžios mokyklą.
Vėliau tęsia mokslus Vilniuje, lietuvių gimnazijoje, ir Kauno Saulės
mokytojų seminarijoje.
1922 metais, po mokytojų seminarijos baigimo, E.Smetonaitė pradeda
dirbti Žiežmarių pradžios mokyklos vedėja. Tačiau čia ji dirbo neilgai
tik vienerius metus. 1923-iųjų vasarą ji persikelia gyventi į
Jonavą. Čia kaip tik dirbo Elenos pusbrolis Jonas Kastanas, kuris
vadovavo vietos progimnazijai. O jonaviečiai Kastanai palaikė giminystės
ryšius su Smetonomis, nes tuometinio Lietuvos prezidento Antano
Smetonos motina Julijona Kastanaitė kaip tik buvo iš šalia Jonavos
esančio Šilų dvaro. Todėl kada 1924 metais E.Smetonaitei susidarė
tokios gyvenimo sąlygos, kad jai reikėjo palikti Žiežmarius, minėto
J.Kastano sutikimu ji ir pradėjo dirbti Jonavoje. Čia tuo metu apsigyveno
ir Elenos motina bei brolis Antanas.
Elena dirbo ne tik mokytoja, bet ir progimnazijos sekretore. Netrukus
įsitraukė į visuomeninę veiklą. Didelėje progimnazijos salėje rengė
vietos jaunimui vakarėlius. Nemažai bendravo su čia gyvenusiais
žydų tautybės inteligentais, juos rengė lietuvių kalbos egzaminui.
E.Smetonaitės darbu buvo labai patenkintas ne vien progimnazijos
direktorius J.Kastanas. Tai rodo ir Jonavos progimnaziją tada inspektavusio
V.Palukaičio ataskaita Švietimo ministerijai.
1927 metais E.Smetonaitė palieka Jonavą ir dvejus metus dirba Kaune,
Aleksoto 47-osios pradžios mokyklos vedėja. Kaip tik tuo metu ji
susipažįsta su Lietuvos kariuomenės majoru Stasiu Raštikiu. 1929
m. birželio 29 d. įvyksta jų vestuvės.
Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių rajone, Kuršėnuose.
Nuo 1915-ųjų jis trejus metus tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917
metais baigė Tbilisio karo mokyklą ir 1918 metų pavasarį grįžo į
Lietuvą. Po metų įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tapo 5-ojo
pėstininkų pulko 1-os kuopos karininku. Tuo metu S.Raštikio pulkas
aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių,
Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu.
Kovose su rusų kariuomene net du kartus buvo sunkiai sužeistas.
Po antro sužeidimo S.Raštikis pateko rusams į nelaisvę. Grįžo į
Lietuvą tik po dvejų metų ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos
kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 metais S.Raštikis perkeliamas
į Lietuvos kariuomenės štabą. 1928 metais jam suteikiamas majoro
laipsnis.
Majoras S.Raštikis toliau mokėsi. 1929 metais jis baigė Kauno universitetą,
o 1932-aisiais karo akademiją Vokietijoje. Po mokslų baigimo S.Raštikis
greitai kilo karininko karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko
vado pavaduotojas ir tuo pačiu Vytauto Didžiojo karininkų kursų
lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos
štabo viršininkas, Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1934
m. lapkričio 23 d. S.Raštikiui suteikiamas pulkininko laipsnis,
o po metų jis jau skiriamas Lietuvos kariuomenės vadu. Taip pat
jam suteikiamas divizijos generolo laipsnis.
Tačiau ir užimdamas aukštas pareigas tuometėje Lietuvos kariuomenėje,
S.Raštikis Jonavoje būdavo dažnas svečias. Ir ne vien dėl to, kad
čia gyveno jo žmonos giminaičiai Kastanai. 1930 metais netoli Jonavos,
Gaižiūnuose, įsteigiamas tuometės Lietuvos kariuomenės vasaros poligonas.
Todėl S.Raštikis, dar būdamas 5-ojo pėstininkų pulko, o vėliau Lietuvos
kariuomenės vadu, Gaižiūnų poligone lankėsi gana dažnai.
Lietuvos kariuomenės vadu S.Raštikis buvo iki 1940 m. balandžio
22 d. Rusams okupavus Lietuvą, gen. S.Raštikio likimas pradėjo klostytis
labai tragiškai. Jis dar kurį laiką ėjo Lietuvos Respublikos ministro
pareigas bei 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko
pareigas. 1940 metų gruodžio mėnesį gen. S.Raštikis išėjo į atsargą.
Kaip tik nuo tada ir prasidėjo jo šeimos tragedija. Matydamas, kad
gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. S.Raštikis pasitraukė į Vokietiją.
E.Raštikienė su vaikais tuo metu bandė pereiti sieną, bet jiems
nepavyko. 1941 metų gegužės mėnesį suimama E.Raštikienė. Po ilgo
Kauno saugumiečių tardymo generolo žmona įkalinama Kauno sunkiųjų
darbų kalėjime, iš kur ruošiama išvežti į Kazachstano lagerį. Pirmosiomis
karo dienomis vykusio sukilimo metu E.Raštikienė išlaisvinama iš
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau, išėjusi į laisvę, ji nerado
dukryčių. Po 1941 m. birželio 14 d. trėmimų S.Raštikių dukros su
seneliais atsidūrė Sibire, Altajaus krašte.
Prasidėjus karui 1941 m. birželio 23 d. S.Raštikis iš Vokietijos
grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje
krašto apsaugos ministru, o kiek vėliau Kauno karo muziejuje.
1944 metų vasarą Raštikiai emigravo į Vokietiją, o 1949 metais persikėlė
į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia generolas su žmona apsigyveno
Sirakūzuose, kur jis vietos universitete dėstė rusų kalbą. Vėliau
Kalifornijoje, svetimų kalbų mokykloje, vadovavo rusų ir lietuvių
kalbų kursams. O kada 1963 metais minėta mokykla buvo reorganizuota
į universitetą, S.Raštikiui suteikiamas profesoriaus vardas.
Generolas, be tiesioginio darbo universitete, kuriame išdirbo iki
1968 metų, daug rašė. Jis parašė penkis karinius vadovėlius, spaudoje
pasirodė per tūkstantį įvairių jo straipsnių. O turbūt svarbiausią
vietą generolo kūrybiniame darbe užima keturi tomai atsiminimų,
kurie buvo išleisti Čikagoje. Vėliau šis S.Raštikio atsiminimų rinkinys
buvo išleistas ir Lietuvoje.
Mirė gen. S.Raštikis 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio
22 d. palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių
panteone.
Jungtinėse Valstijose su S.Raštikiu gyveno ir jo žmona Elena. Ten
ji aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. Mirė E.Raštikienė
1990 m. sausio 14 d. Jos palaikai taip pat palaidoti šalia vyro
Petrašiūnų kapinėse.
Reikia trumpai papasakoti ir apie Raštikių dukteris Meilutę Raštikytę-Alksnienę
ir Laimutę Raštikytę-Dabrovolskienę. Raštikytės su seneliais buvo
išvežtos į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. Penkerius metus jos praleido
Altajaus krašte. Raštikytės su senele iš tremties grįžo 1946 metais.
Tačiau Sibiro žemėje amžino poilsio pasiliko jauniausioji Raštikių
dukrytė bei senelis, Antano Smetonos brolis Motiejus.
Kada Raštikytės grįžo iš tremties, jų tėvai gyveno Vokietijoje.
Kaip tik tada saugumo darbuotojai įkalbinėjo vyriausiąją Raštikių
dukrą Laimutę, kuriai tada buvo 16 metų, kad ji paveiktų tėvus grįžti
į Lietuvą. Tačiau saugumiečių svajonės neišsipildė. Raštikytės slapstėsi,
gerai suprasdamos, kad jos gali tapti antro etapo vežimo į Sibirą
aukomis. Meilutė net kurį laiką gyveno kita pavarde.
Kada lietuvių trėmimai į Sibirą pasibaigė, Raštikytės pradėjo galvoti
apie mokslus. M.Raštikytė 1960 metais baigia Kauno Raudonojo Kryžiaus
seserų kursus, o vėliau studijuoja Kauno medicinos institute. Po
studijų dirba Kauno 1-ojoje ligoninėje ir Radviliškio centrinėje
ligoninėje. Kaip tik čia M.Raštikytė susipažįsta su savo būsimuoju
vyru Alksniu, už jo išteka ir vėliau atvažiuoja gyventi į Jonavą.
Jonavos centrinėje ligoninėje M.Alksnienė dirbo pediatre iki 1999
metų.
Vos tik atvyko į Jonavą gyventi M.Alksnienė, iš Kauno atvažiavusi
Jonavoje apsigyveno ir sesuo Laimutė. Po tremties ji mokėsi Kauno
Aušros mergaičių gimnazijoje, vėliau dirbo kolūkiuose Kauno, Akmenės,
Jonavos rajonuose, mezgėja Panevėžio suvenyrų gamykloje Tulpė.
1989 metų pradžioje Raštikytės apsilankė Jungtinėse Valstijose.
Tačiau gyvo tėvo jos jau neberado, o motinai gyventi tebuvo likę
tik metai.
Alfonsas ZUBRECKAS
© 2003 "XXI amžius"
|