Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 20 d.
Nr.63
(1167)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Darbai
Kultūra
Parodos
Literatūra
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nesimėgaukite istorijos klastojimu
Atviri laiškai Pranui Ereliui, knygos „Įdomioji Lietuva“ autoriui

Pamačiusi knygyne jūsų knygą „Įdomioji Lietuva“, nusprendžiau ją įsigyti. Gražiai apipavidalinta, tiesiog prašyte prašėsi, anot M.Mažvydo, imki mane ir skaityki! Godžiai verčiau lapus, ieškojau buvusios Šakių apskrities, nes tai mano gimtoji Zanavykija, ten, kur teka Šešupė, Siesartis, Nova. Tose derlingose lygumose giliai šaknis įaugęs giminės medis. Švarus, be priemaišų. Vaizduotėje prabėga basakojė vaikystė. Akyse ir dabar regiu žaliuojančius vienkiemius, kurie negailestingai išnaikinti su jų žydinčiais sodais ir juos apsupusiais medžiais, ir gimtąją tėviškę. Širdyje nešioju zanavykų patirtas kančias ir neužgyjančias žaizdas, nelaiku paliktą brangų gimnazijos suolą, į mokslą užtrenktas duris, mokslo draugų – šešiolikmečių – žūtį nelygioje kovoje už Lietuvos laisvę.
Knygos 83 puslapyje apie Šakių rajoną rašote: „Antanas Valaitis (1890-1946) gimė Pavaitupiuose, mirė Kazachijoje, palaikai pervežti į Šakių kapines“. Dieve mano! Koks baisus, pritrenkiantis melas! Pavaitupių kaimas (kurio jau nėra) – tai mano tėtės tėviškė. Buvo vadinamas, t.y. pravardžiuojamas, „Nabagais“. O A.Valaitis, politinis kalinys, - tėtės brolis, t.y. mano dėdė. Ar galėjo jis savo mirtimi mirti? Iš tiesų jis buvo bolševikų nukankintas sovietiniuose lageriuose.
Niekada nepamiršiu, kaip tėtė prie stalo valgant kartais tyliai ištardavo: „Ach, tas mano brolelis Antanėlis“. Ir nebaigdavo minties, giliai atsidusdavo, skausmą savyje tyliai nuslopinęs. Tik dabar visiškai suprantu šį tėtės širdies skausmą.
Prieš akis – ir tragiškasis 1941 metų lietuvių trėmimas. Prisimenu, jog su pirmaisiais ešelonais į Sibirą išvežė ir mūsų tetą Justiną, dėdę Vaclovą, dėdienę mokytoją Sartienę su dėde Vytu. Liks amžinai kraupi kraujuojanti lietuvių tautos žaizda. Todėl rašau ir klausiu jūsų, pone Ereli, kodėl savo minėtoje knygoje rašote melą, klastojate Lietuvos istoriją? Juk gerai žinojote, kad rašote ne nuotykių romaną… Ar tai ne pasityčiojimas iš politinių kalinių, mūsų tautos kankinių, kurie tikėjo Dievą, mylėjo tėvynę Lietuvą, neišdavė jos idealų? Ar jūs nežinote, kad politinių kalinių, nukankintų lageriuose, mirties datos ir vietos paprastai lieka nežinomos? O ar kas juos laidojo?
Mėgaujatės rašydamas „gyvenimo pomėgis įsikūnijo knygoje „Įdomioji Lietuva“. Gaila, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra tokių medicinos „profesorių“ (juk taip save pristatote skaitytojui), kurie mėgaujasi istorijos klastojimu. Tenka tik apgailestauti, kai tautos istorija klastojama, o faktai tiesiog akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Kodėl be jokios atsakomybės rašote apie savo valstybę, tautą? Gal turite kažkokį paslėptą tikslą? Ar pabus jūsų sąžinė, pone P.Ereli?
Tikrai žinau, kad mano dėdės A.Valaičio, politinio kalinio, niekas ir niekada neparvežė ir neparveš jo palaikų į gimtąją tėvynę Lietuvą, kaip ir kitų jo bendražygių, negrįžusių iš sovietinių lagerių. Ten amžiams liko šių nužudytų žmonių nežinomi kapai. Dėl tokio jūsų melo ir akibrokšto kreipiausi į LPKTB Šakių skyriaus vadovą Praną Endriukaitį. Pateikiu ir jo atvirą laišką.

Julija VALAITYTĖ-AMBRASIENĖ

Gerbiamas knygos „Įdomioji Lietuva“ autoriau,
Knygos įžanginiame žodyje Jūs rašote, kad skaitytojas ras nemažai netikslumų, autoriaus neapsižiūrėjimų ir klaidų.
Iš tiesų knygoje gana daug nesutapimų datose, vietovių pavadinimuose, apibendrinimuose. Netikslumų gausa verčia suabejoti leidinio vertybe, kaip tokia, kaip visuma. Netikslūs duomenys pateikti apie skulptorių V.Grybą (27 ir 84 p.), apie Silvestrą Valiūną (74 p.), Antaną Valaitį (83 p.), Simano Daukanto motiną (80-81 p.), Valentino Gustainio gimimo vietą Kriūkuose (85 p.) ir Vinkšnupiuose (83 p.) (tarp Kriūkų ir Vinkšnupių apie 35 km) ir t.t.
Tačiau, svarbiausia, Jūsų knygoje nerandama skirtumo tarp budelio ir aukos. Štai pristatote Antaną Sniečkų, kaip sovietinės Lietuvos vadovą, gimusį Bubeliuose (Šakių r. yra tik Būblelių k.). Galima pamanyti, kad tai nieko bloga nepadaręs, geras vadovas mirė ir palaidotas Vilniuje.
O greta (tame pat 83 p.) rašote apie Antaną Valaitį, kuris gimė 1890 metais Pavaitupiuose ir mirė 1946-aisiais Kazachijoje. Galima pagalvoti, kad A.Valaitis kažko išvyko į Kazachiją ir ten mirė, o jo palaikai parvežti į Šakių kapines.
Tikroji tiesa tokia: ne be A.Sniečkaus palaiminimo buvo tremiami Lietuvos žmonės į tolimiausius Rusijos kraštus. Tarp jų buvo ir A.Valaitis. Jis ten ir buvo nukankintas, o apie jo perlaidojimą šakiečiai nėra girdėję.
Ar įmanomas perlaidojimas, kada visi nukankinti ir badu numarinti kaliniai šimtais buvo laidojami (jei tai galima vadinti laidojimu) vienoje bendroje duobėje? Tad kas galėjo atrasti ir identifikuoti būtent A.Valaičio palaikus, praėjus pusei amžiaus?
Taigi ar nenorima sugretinti – sulyginti budelį su auka, kad ateinančios kartos (o dabar turistai), pasiskaitę Jūsų knygą, neįžvelgs bolševizmo padarinių Lietuvoje?

Pranas ENDRIUKAITIS,
LPKTB Šakių skyriaus pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija