Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 27 d.
Nr.65
(1169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ir vėl Sniečkus

Lyg ir primirštas šio lietuvių tautos naikintojo ir Lietuvos griovėjo vardas šiemet vėl pražydo raudonomis spalvomis. Nors daug lietuvių pasipiktino jo baltinimu, bet atsiranda - vis naujų baltintojų. Vienas jų - Jonas Rudokas taip pat pasistengė pabaltinti Sniečkų ir kai kuriuos jo bendražygius rašinyje “Netolimos praeities veikėjai” (“Naujoji Romuva”, Nr.2, P. 82-86). J.Rudokas savo rašinyje, pasipiktinęs, kad šiandien apie LSSR laikų veikėjus galime girdėti tik bloga, o tai neteisinga ir neprotinga, mėgina įrodyti, kad Sniečkus, jo bendraminčiai, bendradarbiai, tiesa, nebuvo angelai, bet nebuvę ir velniai. “Kaip galima spręsti iš didesnės dalies A.Sniečkaus, M.Šumausko ir jo artimiausių bendradarbių nuveiktų darbų, visi jie nuoširdžiai ir atkakliai siekė geresnio gyvenimo mūsų krašto žmonėms - tokio, kokį jie įsivaizdavo, ir tokiomis priemonėmis, kokiomis tada galėjo pasinaudoti”.
Kokį gyvenimą jie įsivaizdavo geresnį, nesunku matyti iš jų darbų. Priemonių jie turėjo tik vieną - besąlygiškai vykdyti Maskvos nurodymus. O Maskva nurodė Lietuvą paversti „socialistine“ respublika ir ją prijungti prie Sovietų Sąjungos.
Prijungus prie Sovietų Sąjungos teko aklai paklusti sovietinei Stalino konstitucijai ir Lietuvoje kurti stalininį socializmą: atimti iš žmonių viską, ką jie turėjo sukaupę per šimtmečius - atimti ne tik medžiagines, bet ir dvasines vertybes: jų tikėjimą, kalbą, istorinę tiesą, sukauptą lietuvišką kultūrą... Ir A.Sniečkus bei artimiausi jo bendradarbiai pasirodė uolūs Maskvos reikalavimų vykdytojai. O kas nespėta padaryti per pirmuosius okupacijos metus, dar uoliau buvo daroma pokario metais. Nuo tų dienų prabėgo dar ne tiek daug metų ir dar yra nemažai gyvų žmonių, kurie gerai atsimena, kokias priemones naudojo A.Sniečkus ir jo bendražygiai: jau 1940 m. liepos 12-13 d., A.Sniečkui vadovaujant Saugumo departamentui, iš Lietuvos kalėjimų išleidus kriminalinius nusikaltėlius, į kalėjimus buvo pasodinta du tūkstančiai geriausių lietuvių tautos vaikų. Liepos 21 dieną A.Sniečkaus pasiūlymu buvo sudaryta naujai išrinkto Liaudies seimo dvidešimties asmenų grupė, kuri nuvažiavo į Maskvą ir paprašė Staliną, kad Lietuvą prijungtų prie Sovietų Sąjungos ir ją pavadintų Lietuvos sovietine socialistine respublika - LSSR.
Maskvos nurodymu Lietuvoje skubotai buvo dedami socializmo pamatai: atimta bet kokia nuosavybė, Lietuvos pinigas litas pakeistas rubliu, pertvarkyta Lietuvos mokykla sovietinės Rusijos mokyklos pavyzdžiu, kalėjimus per metus pripildė iki keliolikos tūkstančių kalinių, o 1941 m.birželio 14-18 d. tiesiog iš namų nakties metu buvo išplėšta keliolika tūkstančių ne tik darbingų asmenų, bet ir vaikų, senelių, visi susodinti į gyvulinius vagonus ir paskubomis išvežti į tolimus rytų tolius. Būtų išvežta ir daugiau, tik pirmam vežimui Maskva neturėjo daugiau vagonų, o antrą etapą sutrukdė prasidėjęs karas. Ko siekė A.Sniečkus šiomis savo priemonėmis? Tik įtikti Stalinui. Ir greitai pasirodė: A.Sniečkus buvo išrinktas Lietuvos SSR Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi ir nuo to laiko visa valdžia Lietuvoje teko Sniečkui. Trisdešimt trejus metus jis valdė Lietuvą. Žinoma, nestatė sau asmeniškų rūmų, netvėrė savo dvarų, nes visa Lietuva pasidarė jo dvaru, miškai - jo medžioklės plotais (kokie bajoriški papročiai!), o visi pavaldiniai - jo ir jo dvaro tarnais. Geresnio gyvenimo A.Sniečkus pirmiausia siekė sau, o kas atlikdavo nuo jo puotos stalo, tekdavo ir jo tarnams, tik ne visiems Lietuvos žmonėms. Lietuva buvo paversta Maskvos karvide ir kiaulide, kuo įsiteikdamas Maskvai Sniečkus ir išliko Lietuvos valdovu iki pat savo mirties.
Žvelgdamas į Sniečkaus viešpatavimo dešimtmečius, J.Rudokas, stengdamasis apeiti Sniečkaus teroristinio viešpatavimo Lietuvoje metus, mėgina parodyti, kad Sniečkaus dėka “susiformavo LTSR valdžia gana stabili, vykdanti nuoseklią ekonominę ir kultūrinę politiką, palankią mūsų kraštui ir jos žmonėm”. Būtų tik juokinga, jei tokius teiginius skaitytume “Opozicijoje”. Bet ar daug “Naujosios Romuvos” skaitytojų tuo patikės? Juk visi vyresnio amžiaus žmonės gerai prisimena, kaip iki pat nepriklausomybės atkūrimo norint nusipirkti automobilį, šaldytuvą ar pakeliauti po pasaulį reikėjo turėti raudoną partijos nario knygelę, net ir mėsos, užsienio vaisių ar net silkės tik partijos komitetų darbuotojai Vilniuje galėjo gauti specialiosiose parduotuvėse, skirtose tik jiems. O gal J.Rudokas nematė, kaip Lietuvos kaimo žmonės visą penkiasdešimtmetį vilkėjo šimtasiūlėmis ir avėjo guminiais batais? J.Rudokas sako, kad Lietuvos pramonės įmonės, tolygiai dėstomos po visą respubliką, Lietuvą “apsaugojo nuo migrantų antplūdžio”. Tai gal J.Rudokas nežino, kad Lietuvoje dėl migracijos prieaugio kasmet gyventojų skaičius didėjo dešimčia tūkstančių žmonių ir 1989 metais per gyventojų surašymą Lietuvoje rasta jau daugiau kaip šimto tautybių žmonių. Beveik visi atvykėliai apsigyvendavo miestuose, čia jie be eilės gaudavo butus, darbą ir kitų lengvatų.
Ko kitų respublikų gyventojai taip gausiai veržėsi į Lietuvą? Aukščiausiuosius padėjėjus iš kitų respublikų siuntė Sniečkaus prašymu pats Centras, tai yra Stalinas. O paskui aukščiausiuosius veržėsi ir žemesni, ir patys žemiausi, lengvai čia priimami ir aprūpinami ir darbu, ir buitimi. Tik pasirodė, kad tais kompetentingaisiais negalima pasitikėti: ir jų darbas buvo nenašus, ir jų moralė buvo žema. Tik tada Sniečkus pradėjo ieškoti kadrų Lietuvoje. Nelabai sekėsi ir čia. Pirma, reikėjo partinių - idėjinių, antra, tie idėjiniai dažniausiai pasirodydavo esą paprasčiausi karjeristai. Ir juos reikėjo kilnoti: kai išdrabstydavo ar išvogdavo vienoje vietoje, reikėdavo kelti į tokią vietą, kur dar ne viskas išvogta. Ypač taip darbavosi kolūkių pirmininkai. Žinau vieną kolūkį, kuriame nuo kolūkio įkūrimo 1949 metais iki 1956 metų buvo pakeista net 14 pirmininkų. O kolūkis vis smuko ir smuko, kol visai susmuko, ir jis buvo prijungtas prie tarybinio ūkio. Per keliolika metų visi Lietuvos kolūkiai tiek prasiskolino, kad neliko kitos išeities, kaip visas kolūkių skolas nurašyti. Iki 1990 metų kolūkių skolos buvo nurašomos dar porą kartų, valstybė kolūkius ramstė visokiais būdais, bet grūdus vis reikėjo vežti iš Kanados ar Argentinos.
Socializmo Sniečkaus Lietuvoje nesukūrė atvykėliai, nesisekė kurti ir vietiniams kadrams. Bet J.Rudokas nori skaitytoją įtikinti, kad Sniečkus ir jo padėjėjai labai daug dirbę ir daug naudinga padarę. Kodėl jie taip stengėsi? Paprastas dalykas: socialistinėje Rusijoje žmonės buvo skatinami lenktyniauti. Socialistinis lenktyniavimas buvo skaičiuojamas nuolat ne tik brigadose, kolūkiuose, srityse, bet ir visose respublikose. Sniečkus buvo pakankamai ambicingas Lietuvos socialistinės respublikos vadovas ir nuolat stengėsi, kad jo vadovaujama „respublika“ neatsidurtų paskutinėje vietoje. Reikėjo ką nors parodyti. Kad ir apgaulingai. Išmoko Lietuvos kolūkiečiai didinti ir karvių pieningumą, ir laukų derlingumą, ir kiaulių veislingumą, ir net mokinių pažangumą. Paskutiniais socialistinės Lietuvos dešimtmečiais buvo taip įsibėgėta, kad net negalėjo būti nepažangių mokinių, negabių studentų.Visur viskas kilo šimtu procentų. Ir tai darė jau Sniečkaus mokiniai.
Istorikai nelabai nori minėti, bet išlenda dar vienas įvykis, kuris aiškiai rodo, kaip Sniečkui nesinorėjo dirbti labai sunkių darbų. Vokietijos žurnale “Ost-Europa” šių metų vasario - kovo numeryje Lietuvos istorikas pasakoja, kad 1946 metais vieno pasitarimo Maskvoje metu Stalinas pasiūlęs Sniečkui, Stalino žodžiais tariant, rusų žemę - Kaliningrado sritį - prijungti prie Lietuvos ir ją tvarkyti. Sniečkus toje srityje niekad nebuvo buvęs, todėl, norėdamas apie ją sužinoti, pasiuntė savo atstovą pasižvalgyti. O tas parvažiavęs Sniečkui papasakojo, kad ne tik sugriautas Karaliaučiaus miestas, bet ir visoje srityje nesą nei žmonių, nei gyvulių, išlaužyti keliai, sugriauti trobesiai, dykyne pavirtę laukai. Sniečkus suprato, kad, paėmus tą sritį, valdytojo laukia juodas darbas, todėl Stalinui atsakė, kad gavęs tą sritį valdysiąs ne jis, o ten esanti gausi kariuomenė, todėl to Stalino pasiūlymo atsisakąs. Stalinas ir sutiko su Sniečkumi. Karaliaučių,vokiškai Kionigsbergą, pavadino Kaliningradu ir prijungė prie Rusijos Federacijos.
Ką šis atsitikimas sako apie Sniečkų? Garbė jam rūpėjo, bet tegu dirba kiti. Sniečkaus garbintojai vis primena, kad jis Lietuvoje nutiesė naujų kelių, pristatė fabrikų, mokyklų... Bet juk visą tą galėjo daryti tik Maskvos palaimintas, nes pinigai „ėjo“ iš Maskvos, ir Sniečkus su Drobniu ar kitais padėjėjais darė tik tiek, kiek Maskva leido. Net knygų galėjo išleisti tik tiek ir tokių, kokias Maskva leido. Kelius tiesė tik tokius, kokie atitiko Maskvos strateginius planus. Vilniaus - Rygos greitkelis buvo tiesiamas toks, kad ant jo galėtų nusileisti lėktuvai. Beveik visos didžiosios gamyklos - Panevėžio “Ekranas”, Vilniaus “Kuro aparatūra”, Kauno radijo gamykla - visus savo gaminius siuntė į kitose Sovietų Sąjungos vietose pastatytas gamyklas. Juokingiausiai atrodė Alytaus medvilnės audykla: žaliavos buvo auginamos Vidurinėje Azijoje, jas atveždavo į Alytų, perdirbdavo ir audinius siųsdavo atgal į Vidurinę Aziją. Lietuvoje net tos audyklos darbininkai neturėjo teisės įsigyti bent metrą kitą savo pačių rankomis išaustų drobių.
Tokia buvo Sniečkaus ir jo padėjėjų veikla ir jų nuopelnai Lietuvai.
J.Rudokas teigia, kad “šiandien dar ankstoka pateikti visą ir objektyvų šių žmonių (Sniečkaus ir jo bendražygių) vertinimą, nes apie juos dar nepakankamai išstudijuota medžiaga, nes revoliucinės aistros trukdo suprasti to meto Lietuvos realijas”. O kada bus ne ankstoka? Kai jau išmirs visi tų įvykių liudininkai? Kai istorikai galės daryti išvadas tik iš labai išdraskytų ar su pagražinimais surašytų archyvų popierių? Kaip tik dabar dar tebėra laikas įvertinti viską ir iš gyvųjų liudijimų, ir iš dar išlikusių archyvuose duomenų. Pagrįstai kyla kIausimas: ką veikia tie istorikai, jeigu jie lig šiol dar neparašė išsamios Lietuvos istorijos, jeigu jiems dar per anksti rašyti Sniečkaus laikų istoriją? Juk nuo Sniečkaus valdymo pradžios prabėgo jau daugiau kaip šešios dešimtys metų. Greit neliks ko paklausti, kaip ten viskas prasidėjo ir vyko.
Iš visų J.Rudoko žodžių matyti, kad už jų slepiasi mintis padailinti Sniečkaus paveikslą, padaryti jį didvyriu, naujos Lietuvos kūrėju. O mums aišku jau šiandien, kad jis nebuvo kūrėjas, o tik aklas Komunistų partijos agentas Lietuvoje.
Gal teisus J.Rudokas, siūląs palaukti, kol... išmirs ta istorikų karta, kuri pati matė Sniečkaus darbus, pati istorijos tiesos mokėsi iš Sniečkaus laikotarpio istoriko Žiugždos ir panašių plunksnagraužių. Gal teisus ir “Naujosios Romuvos” redaktorius, leidęs minčių brūzgyne paklaidžioti J.Rudokui, o po jo tikrą tiesą pasakyti Stasiui Goštautui, vieno puslapio rašinėlyje „Sniečkaus Lietuva be lietuvių”, palinksminti tuos, kurie tikisi, kad Nemuno ir Neries pašlaitėse dar ilgai bus dainuojama ir giedama lietuviškai, dar ilgai bus kartojama Maironio “Lietuva brangi”.

Juozas PAPARTIS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija