Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 27 d.
Nr.65
(1169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Svarbiausia, kad jis buvo enkavėdistas
Atviras laiškas Chaimui Bargmanui
(Atsiliepiant į “XXI amžiaus”, 2003 07 18, Nr. 56 straipsnius
“Vieni jį niekino...”, “Vėl grįžtant prie straipsnio” ir “Tęsiant pokalbį”)

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau paminėtus straipsnius ir labai pasipiktinau Chaim Bargman noru bet kuriuo būdu nuplauti nekaltų Lietuvos žmonių kraują nuo sovietinio enkavėdisto Eusiejaus Rozausko (Ovsiej Rozovskij, kaip rašo Ch.Bargman) munduro bei padaryti jį “angeliuku”, išgelbėjusiu kun. Antaną Ylių nuo mirties. Net jeigu taip ir buvo (nors tai neįtikėtina), ką patvirtina archyvuose rasti dokumentai bei kiti šaltiniai, tai yra tik Ch.Bargman fantazija. Enkavėdistas E.Rozauskas angelu niekuomet netaps. Jis buvo mūsų tautos budelis ir toks visuomet liks. Ch.Bargman net siūlo sandorį - per Valstybinį Lietuvos žydų muziejų siūlyti (o kaip jis rašo, tą ir padarė) pristatyti po mirties kun.A. Ylių apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kas tai? Gal tai atpildas už tai, kad nebus viešai skelbiama tikroji enkavėdisto E.Rozausko veikla? Mat, E.Rozauskas – žydas. Štai todėl Ch.Bargman, puikiai žinodamas dabartinę situaciją, kuomet mūsų valstybė ir tautiečiai nepagrįstai kaltinami masiniu žydų holokaustu (atskiri atvejai neginčijami - J.J.) vokiečių okupacijos metais, eskaluoja šį klausimą, tikėdamasis, jog lietuviai nedrįs tam prieštarauti ir tuo būdu dar vienas sadistas bei žmogžudys bus išteisintas arba bent jau pamirštas.
Jūs labai apsirikote, Ch.Bargman. Ir visai ne todėl, kad enkavėdistas E.Rozauskas buvo žydas. Svarbiausia, kad jis buvo enkavėdistas - “geležinio Felikso” gvardietis, o ar jis buvo lietuvis, rusas, lenkas ar žydas, tai jau ne taip ir svarbu.
Bet tegul kalba faktai.
Perskaitęs šiuos straipsnius labai susidomėjau enkavėdisto E.Rozausko asmeniu. Juolab kad tyrinėjant NKGB-NKVD-MGB siautėjimą Lietuvoje 1940-1953 metais, enkavėdisto E.Rozausko pavardė minima labai dažnai. Tokie yra faktai, Ch.Bargman, ir niekur nuo to nedingsi, net jei ir labai norisi.
Kad istorijoje neįžvelgtume vien juodos spalvos, kaip teigia Ch.Bargman, pažvelgiau ir į kitą - baltąją. Štai kas rašoma leidinyje “Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija”: Rozauskas Eusiejus gimė 1907 07 25 Kijeve - revoliucinio judėjimo dalyvis. 1921 atvykęs su motina į Kauną mokėsi rusų gimnazijoje. 1926-1934 m. studijavo Kauno universitete. Nuo 1931 m. - Lietuvos Raudonosios pagalbos narys. 1932-1934 m. savo bute spausdino nelegalius komunistinius laikraščius ir atsišaukimus. Nuo 1935 m. – Lietuvos komunistų partijos narys. 1935-1936 m. daugino LKP CK atsišaukimus. Už revoliucinę veiklą 1936 m. suimtas ir 1937 m. nuteistas septynerius metus kalėti. 1940-1946 m. dirbo administracinį darbą (taip sovietai vadino tarnybą NKVD ar kituose represiniuose organuose, – J.J.) Kaune, Gorkyje, Krasnodare, Maskvoje, Vilniuje. 1946 m. neteisėtai represuotas (kodėl, paaiškinsime toliau, – J.J.). 1956 m. reabilituotas, tačiau jau 1953-1954 m. LSSR Kultūros ministerijos Respublikinio metodinio kabineto darbuotojas (tai yra iš įkalinimo vietos buvo grąžintas po “tautų vado” J.Stalino mirties ir tapo kultūros fronto darbuotoju. Labai geras darbas buvusiam enkavėdistui). Ir t.t., ir t.t. (MLTE, III t., V., 1971, p. 104).
Dabartiniai Lietuvos istorikai pateikia kiek kitokią (pagal Ch.Bargman - juodąją) enkavėdisto E.Rozausko charakteristiką. Istorikai L.Truska, A.Anušauskas ir I.Petravičiūtė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistame leidinyje “Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais” rašo: Rozauskas Eusiejus gimė 1907 m. Kijeve. V/s papulkininkis, žydas, nebaigtas aukštasis išsimokslinimas. LKP narys nuo 1935 m. iki 1940 m. birželio mėnesio: nuo 1931 m.- MOPR’o narys; 1936-1940 m. kalėjo. Nuo 1940 m. birželio iki 1940 m. rugpjūčio - VSD Kvotų skyriaus viršininkas ir Valstybės saugumo policijos viršininko padėjėjas; 1940 m. liepos pradžioje prisidėjo rengiant pirmąjį masinį Lietuvos Respublikos politikos veikėjų suėmimo planą (paryškinta mano - J.J.); nuo 1940 m. rugsėjo iki 1941 m. kovo - LSSR NKVD Tardymo skyriaus viršininkas; 1941 m. balandžio iki 1941 m. birželio - NKGB Tardymo skyriaus viršininkas; 1941 m. birželio 22 d. labiau už kitus stengėsi, kad būtų evakuoti Kauno kalėjimo politiniai kaliniai. “Aš pasiūliau (LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojui D.Bykovui.- (L.T.)), kad tuo atveju, jeigu nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti. Tokių, mano skaičiavimais, buvo 400 žmonių. Tačiau drg.Bykovas nedavė man jokių nurodymų” (iš E.Rozausko 1941 09 07 rašto A.Sniečkui (vėliau pamatysim, kuo visa tai baigėsi ir koks vaidmuo teko E.Rozauskui - J.J.); 1941 07-1942 - NKGB Gorkio sr. valdybos operatyvinės-tardymo grupės viršininkas; 1942-1943 - SSRS NKGB Maskvos aukštosios m-klos kursantas, paskui - dėstytojas; 1943-1944 07 - SSRS NKGB ypač svarbių bylų tardytojas (Maskva); 1944 07-1946 08 - LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas. 1946 10 pašalintas iš MGB kaip netinkamas, 1946 m. buvo represuotas (o už ką - šiek tiek vėliau - J.J.); nuo 1954 m. - LSSR bibliotekų kolektoriaus direktorius; 1957-1973 m. - Archyvų skyriaus (nuo 1960 m. - valdybos) viršininkas (L.Truska., A.Anušauskas, I.Petravičiūtė. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais,V., 1999, p. 337). Taigi, Ch.Bargman, abi - balta ir juoda enkavėdisto E.Rozausko charakteristikos ne taip jau ir skiriasi. Ypač jeigu iš sovietinės kalbos išverstume į žmonišką, suprantamą visiems, ne tik gyvenusiems “sovietiniame rojuje”.
Pateiksiu kai kurių E.Rozausko buvusių aukų prisiminimus. Galiu nuraminti Ch.Bargman - dar yra likusių gyvų ir, esant reikalui, galinčių tai paliudyti net teisme.
Visiems mums, dar gyviems tų siaubingų 1940-1941 metų įvykių liudininkams, iki šiurpulio prisimena “išlaisvintojų” kariuomenės, nuskurdusios, alkanos ir apiplyšusios įžengimas į Kauną ir kas bei kaip juos sutiko Laisvės alėjoje. Vėlau prasidėję masiniai “liaudies priešų” suėmimai, o ypač trėmimas į Sibirą 1941 m. birželio 14-15 d. visiems, kas tą išgyveno, išliko iki šių dienų. Aš esu tų dienų ir įvykių liudininkas ir galiu tai paliudyti bet kuriame tarptautiniame teisme. Dokumentai rodo, kad enkavėdistas E. Rozauskas aktyviai dalyvavo šiose akcijose. O kur dar teroras ir masinės žudynės 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Minske, o dar vėliau buvo vykdomas žvėriškas kalinių sušaudymas Červenėje. Tai vis tokių kaip E.Rozauskas, P.Raslanas, N.Dušanskis, E.Jacovskis, D.Todesas ir panašių išgamų darbai. Juos net žmonėmis negalima pavadinti. Išlikęs gyvas po enkavėdistų sušaudymo Červenėje Lietuvos kariuomenės savanoris plk. J.Petruitis visa tai 1942 metais išsamiai aprašė savo atsiminimuose “Kaip jie mus sušaudė”. Čia enkavėdistas E.Rozauskas minimas ne vieną kartą. Tiesa, plk. J.Petruitis nemini, kad E.Rozauskas jį būtų mušęs, bet kad jis grasino ir visokiais būdais vertė prisipažinti, “norėjus nuversti sovietų valdžią”, tas knygoje akcentuojama.
Įdomus yra šioje knygoje antrojo leidimo, išleisto 1990 m. liepos 15 d. išspausdintas Broniaus Juršės komentaras visai Červenės istorijai, pavadintas “Červenės dangum užsikloję”. Jame rašoma: “Perskaičiau Lietuvos kariuomenės pulkininko Jono Petruičio (1891-1943) atsiminimus “Kaip jie mus sušaudė”, išleistus 1942 metais, ir pradėjau eiti knygos pėdsakais”. Toliau B.Juršė teigia: “...1941 m. birželio 23-iosios naktis lietuviškoje “bastilijoje” – Kauno sunkiųjų darbų kalėjime A.Mickevičiaus gatvėje, pačiame miesto centre, politiniai kaliniai iš IV ir V skyrių su šūksmais sodinami į automašinas. Kokios 80-tys žmonių - inteligentų, Lietuvos kariuomenės karininkų, dvasininkų, ūkininkų, studentų, pro Jonavą, Ukmergę, Vilnių vežami į Minską”.
Toliau B.Juršė rašo archyvuose aptikęs įdomų pranešimą: “Lietuvos KP (b) CK pirmajam sekretoriui drg. Sniečkui (toliau visas tekstas pranešimo, kurio esmę jau esu pateikęs, tačiau kai ką dar reikėtų paminėti - J.J.)...Išlaukus dvi valandas, pagaliau pavyko tiesioginiu telefonu pasikalbėti su Vilniuje buvusiu drg.Čečevu (Aleksandras Čečevas - LSSR NKVD kalėjimų skyriaus viršininko pavaduotojas, 1940 m. rugpjūtį atsiųstas iš Maskvos - J.J.), tačiau pastarasis pareiškė, kad jis dėl to yra užklausęs Maskvą ir, kol bus gautas atsakymas ir atitinkami nurodymai, jis nieko negali daryti. Į mano pareiškimą, kad viso to negalima atidėlioti ir kad paskui gali būti per vėlu, drg.Čečevas pareiškė, kad dabar jokių potvarkių dėl kalinių išvežimo negali būti... (tuomet E.Rozauskas skambina LSSR VS liaudies komisaro pavaduotojui, Lietuvos žmonių trėmimo respublikinio štabo viršininkui, 1940 m. birželio pabaigoje iš Maskvos atsiųstam kitam enkavėdistui Davidui Bykovui „atkakliai prašydamas įsikišti į šį reikalą ir jį pajudinti iš mirties taško”. Taigi enkavėdistas E.Rozauskas atkakliai prašo, net reikalauja, kiek tai leidžia subordinacija, leisti jam čia pat Kaune sušaudyti “labiausiai pavojingus” kalinius, kurių, jo paskaičiavimu, buvo apie 400. O kas tie “pavojingiausi”, tai enkavėdistas E.Rozauskas sugebės nustatyti. Taip, kaip sugebėjo nustatyti “pavojingiausius” kitas enkavėdistas ir Rainių budelis Petras Raslanas. Tik tie enkavėdistai iš Maskvos nesiryžta to jam leisti. Jiems dabar ne tas rūpi. Jie dabar labiau susirūpinę, kaip išnešti sveiką kailį iš Lietuvos. Taigi, jeigu tokį leidimą E.Rozauskas būtų gavęs, tai Kaune neabejotinai dar būtų buvę papildomai 400 lavonų. Tiesa, jie vis tiek buvo sušaudyti, bet ne Kaune, o Minsko kalėjime ir Červenėje. Ir sušaudė juos ne E.Rozausko vadovaujami enkavėdistai, o kiti. Ch.Bargman, gal tai ir yra tas didysis enkavėdisto E.Rozausko nuopelnas?). Minimą dokumentą A.Sniečkui pasirašė: “E.Rozauskas, LSSR NKVD tardymo dalies viršininkas, 1941 m. rugsėjo 7 d.”
“Atkreipkit dėmesį: rugsėjo 7-oji - nuo žudynių Červenėje jau praėjo 73 dienos”, - rašo toliau B.Juršė,- “ir 34 metų “revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis”, kilęs iš Kijevo, dar tik rašo laišką LKP CK sekretoriui A.Sniečkui. Šiandien (1990 metais - J.J.) šis žmogus iškyla man kaip vaiduoklis, apsigobęs juoda krauju permirkusia skraiste. Už vidutinio ūgio vyriškio pečių (šitokį jį prisimena buvęs garsus bėgikas Alfonsas Vietrinas, pas kurį Panemunėje 1945 metų vasarą per kratą E.Rozauskas dar pasirodė ir kaip “kolekcionierius”, negrąžinamai pasiėmęs šeimininko “niekučius”, parsivežtus iš užsienyje vykusių sportinių varžybų) slėpėsi nuožmus lietuviškai kalbantis enkavėdistas...O dabar žodis - 70-mečiui šiauliečiui gydytojui M.Garmui: “Berods apie 1949-uosius metus lietuvių “stovykloje” (sovietiniame lageryje Vorkutoje, kur kalėjo M.Garmus - J.J.) pasklido neįtikėtina žinia: “Vorkutoje - Rozauskas”...Pats savo akimis aš jo nemačiau. Ir negalėjau matyti, nes jis zonoje pasišvaistė tik kelias dienas, bematant buvo perkeltas už zonos, nes daug kas norėjo su juo “pasikalbėti”. Ėjo žinia, jog Rozauskas buvęs nuteistas 10 metų “za prevyšenije vlasti”... „Kuo gi pats E.Rozauskas nusikalto Tarybų valdžiai,- toliau samprotauja B.Juršė, – rodos, taip uoliai tarnaudamas? Pokalbyje su manim (su B.Jurše - J.J.) Povilas Štaras, buvęs Partijos istorijos instituto prie LKP CK mokslinis bendradarbis, prasitarė: “Berods Eusiejus Rozauskas persistengė, suiminėdamas žmones...”(Ką turėjo padaryti enkavėdistas E.Rozauskas, koks jis turėjo būti sadistas, kad jo bičiuliai, Stalino sistemos išugdyti kiti enkavėdistai patupdytų jį už grotų “už tarnybinių įgaliojimų viršijimą”. Tiesa neilgam, tik šešeriems metams, kai tuo tarpu niekuo nekalti žmonės ten ir numirdavo, arba būdavo numarinami)...”. B.Juršė toliau tęsia liūdną pasakojimą apie enkavėdistą E.Rozauską: “Pradėjau ieškoti E.Rozausko, kuris, būdamas cituoto dokumento (A. Sniečkui - J.J.) autorius, dar neturėtų būti praradęs atminties... Vilnius, Algirdo gatvė, Nr.18-2, gražus sostinės kampelis. Puikus butas seno namo antrajame aukšte. Iki 1983 metų čia gyveno E.Rozauskas. Šitaip man paaiškino naujoji buto šeimininkė, jauna moteris, dar nesenai buvusi maskvietė. Ji išsikeitė kambarį šalies sostinėje į vilniškį butą. „Neturiu supratimo, koks dabartinis Rozausko adresas. Girdėjau, kad jis keitėsi butu...” - išgirdau atsakymą. Tokie žmonės sugeba mėtyti pėdas. Tad kas man parodys archyvą, kur galėtų būti nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo E.Rozausko byla? Tačiau nesiruošiu ieškoti šio žmogaus Rozausko pavarde. Maskva jį jau priglobė“ (Pulk.J.Petruitis, „Kaip jie mus sušaudė“. K., 1990, p. 262-265).
Pradėdamas savo rašinį apie šį Lietuvai “daug nusipelniusį” žmogų, minėjau, kad Lietuvoje dar yra gyvų liudininkų, kurie prisimena, jog enkavėdistas E.Rozauskas, tardydamas suimtuosius, be kitų poveikio tardomajam priemonių, juos dar ir mušdavo asmeniškai. Apgailestauju, kad Ch.Bargman to neteko surasti, o siūlyčiau. Taigi cituoju Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams dalyvio, buvusio 1946-1955 metais sovietinių lagerių kalinio, lakūno, dim. leitenanto Viktoro Ašmensko prisiminimus apie “gerą” enkavėdistą E.Rozauską, su kuriuo jam teko ne kartą susitikti liūdnai pagarsėjusiuose NKVD rūmuose Vilniuje. Savo prisiminimus V.Ašmenskas aprašė knygoje “Generolas Vėtra”, kurią 1997 metais išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. V.Ašmenskas prisimena, kad po “pokalbio” su NKGB komisaru gen.Dmitrijumi Jefimovu ir jo pavaduotoju papulk.Leonardu Martavičiumi jis pateko į papulk.Eusiejaus Rozausko rankas. Tai prasidėjo 1946 m. kovo 19 d. apie 23-24 val. V.Ašmenskas prisimena: “Rozauskas sukomandavo: “Pas mane! Į mano kabinetą!” Paėmę mane už pažastų, šie žaliūkai (sargybiniai, – J.J.) taip skubiai tempė, kad aš nespėjau net savo kojų pavilkti, ir įtempė į Rozausko kabinetą. Kareiviai grįžo atgal į koridorių, o aš likau su Rozausku dviese... Rozauskas vėl įsakė man atsisėsti priešais jo stalą. Kai atsisėdau, Rozauskas priėjo prie manęs ir klausia: “Na, gal su manim dar pakalbėsim atvirai apie tai, ko nenorėjai pasakoti generolui, juk ne viską pasakei, ką žinojai?” Aš atrėžiau, kad daugiau pasakyti jam neturiu ko. Viską jau esu pasakęs generolui, o kartoti, kas pasakyta, nėra prasmės...
- Pažiūrėsim, - sako Rozauskas ir, išsitraukęs iš stalčiaus tokią pat guminę lazdą, artėdamas vis kartojo: - Ar kalbėsi? - Ne, daugiau pasakyti neturiu ko. - Na, tai gulk kniūbsčias ant kėdės - supykęs spiegė falcetu Rozauskas. Guluosiu kniūbsčias, kaip “išmokė” generolas, ir laukiu. Pajutęs smūgius, mintyse nusišypsau, vos nesusijuokiu: tai - ne įsipenėjusio generolo smūgiai, o tik kepštelėjimai. Aš aprimau. Kenčiu, manau, kada nors pavargs, atsibos ir jam peckiotis su manimi. Kai nustoja plakti mane, aš vis kartoju: ”Daugiau pasakyti neturiu ko”. Jau nebesikeliu nuo kėdės ir vis laukiu, kada jis pavargs?... Jo smūgiai lėtėja. Pagaliau jaučiu, kad jis pavargo. Matydamas, kad nieko naujo neišpeš, po valandinės “mankštos” Rozauskas leidžia man atsisėsti. Perduodamas mane kareiviams, sukomanduoja: “Į 36-ąją kamerą” (p. 234-235).
Suteikiau Ch.Bargman progą sužinoti apie enkavėdisto Eusiejaus Rozausko kitokią gyvenimo pusę, taip pat ir jo tardyto V.Ašmensko liudijimus apie šio sadisto mėlynai raudona uniforma tardymo metodus. Drįstu paklausti Ch.Bargman, kas tai? Ar tai ne “asmeniškas kankinimas savo tardomųjų, apie kurį jums neteko skaityti”, ar tai ne sadizmas? O gal jūs, Ch.Bargman, norite pats asmeniškai susitikti su enkavėdisto E.Rozausko auka V.Ašmensku ir tuo įsitiktinti? Galima jums tokią galimybę sudaryti. Žinoma, jeigu pats V.Ašmenskas panorės susitikti su enkavėdisto E.Rozausko “advokatu”.
Manęs asmeniškai visai nedomina tolimesnis enkavėdisto E.Rozausko likimas. Juo labiau kad jį jau priglaudė “motina Rusija”, teisingiau, Maskvos žemė. Tik gaila, kad jis nesulaukė pelnyto atpildo - bausmės už savo sadistinius-enkavėdistinius žygdarbius 1940-1946 metais, siautėjant NKGB-NKVD rūmuose Lietuvoje. Tikiuosi, jog šio “ypač nusipelniusio enkavėdisto žygdarbiai” Lietuvoje niekuomet nebus pamiršti, nors ir kaip norėtų kai kurie advokatai.

Doc. dr. Juozas JANKAUSKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija