Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 27 d.
Nr.65
(1169)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Kinas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Istorinės reminiscencijos ir šių dienų alchemija

Katedros restauratoriai (iš kairės): Gintaras Palemonas Janonis, Nijolė Būraitė ir Česlovas Polonskis
Jono Mackevičiaus tapybos kompozicijos
„Polocko mūšis“ fragmentas

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedra

Broniaus VERTELKOS nuotraukos

Ne per seniausiai „Panevėžio balse“ (2003 m. gegužės 3 d.) tarp kitų naujienų ir aktualijų skaitytojai galėjo rasti publikaciją, jog „vakar miesto meras V.Matuzas kartu su Katedros klebonu Rimantu Gudeliu nepabijojo pastoliais užlipti iki restauruotojų įrengtos aikštelės ir iš arti apžiūrėjo freską „Stebuklas ties Polocku“…“ Cituoju dar vieną tam tikrai visuomenės daliai svarbų sakinį: „Katedros klebonas miesto merą patikino, kad restauruotojai darbus baigs iki miesto 500 metų jubiliejaus renginių, kurie vyks rugsėjo mėnesį“. Ir reziumė: „Visi restauracijos darbai kainuos apie 240 tūkst. litų. Lėšų skyrė miesto Savivaldybė, aukojo parapijos bendruomenė ir Kultūros ministerija…“ Aš gi šiuo kukliu straipsniu laikraštyje susidomėjau paskatintas prisiminimo savo reakcijos į beveik lygiai prieš metus neįvykusį raštišką paviešinimą minčių apie kai kuriuos akivaizdžių faktų inspiruotus, tačiau merkantilizuotai publikai beverčius dalykus.

Taigi 2002-ųjų liepą, kai Aukštaitijos sostinę palyginti švelniai kliudė lietūs – griaustiniai – škvalai, kuomet slėgė trisdešimties laipsnių karščiai ir daugumos panevėžiečių dėmesį traukė Europos akrobatinio skraidymo čempionatas priemiestinės Paįstrio gyvenvietės aerodrome ar iki antros rugpjūčio savaitės užsitęsęs tarptautinis keramikos simpoziumas, Kristaus Karaliaus Katedroje tyliai, be bruzdesio, išsilaipino keturių restauratorių „desantas“ iš Vilniaus. Tiksliau, ne išsilaipino, o užlipo dešimties metrų aukščio pastoliais į svarbiausios vyskupijos bažnyčios palubę – prie puskupulio virš pagrindinio altoriaus. Jeigu dėl Seimo nario, Panevėžio lakūno Vytauto Lapėno rengtos ir kuruotos sporto šventės kultūrinės reikšmės ką nors plačiau šnekėti beveik naivu, tai apie Jolantos Lebednykienės organizuotą keramikos simpoziumą atgarsiai, sklidę iš žymiai aukštesnio dvasingumo šaltinio, yra neabejotinai vertingesni. Šių abiejų skirtingų renginių, kūrybiniam ir fiziniam pasirodymui sukvietusių keliasdešimt keliolikos valstybių dalyvių, šešėlyje pasilikę Katedros interjero dekoracijų atnaujinimo darbai, įsivaizduoju, - nė kiek ne menkesnės svarbos įvykis tiek miesto, tiek visos apskrities lygmeniu. Kodėl? Ogi pirmiausia todėl, kad kaip tik tokiomis progomis būname apdovanoti unikalia galimybe tapti istorinio akto liudytojais.
Bet kuo čia dėta alchemija, nusistebėtų kai kas, žvilgtelėjęs į rašinio pavadinimą. Na, tokia, apie kurią kaip viduramžių pseudomokslą savo laiku mums aiškino sovietiniai dialektinio, istorinio ir kitokių materializmų žinovai, tikrai niekuo. Šį kažkiek magišką žodį atsiminiau bandydamas apibrėžti ypatingos meno žmonių kategorijos – restauratorių profesinės veiklos esmę. Iš tiesų juk laiko ir erozijos veikiamų architektūros bei dailės šedevrų atkūrimo specialistai pakenktus darbus priverčia suspinduliuoti jeigu ne pirmykšte šviesa, tai bent atnaujina ir „pajaunina“ keleriopai. Argi toks „kokybės grąžinimo“ procesas nėra tai, ką galėtume įvardyti būtent alchemija? Alchemija, atsijota nuo iliuzijų staigaus rezultato efektų ir bet kokios šarlataniškos mistikos. Svarbiausia, kad „filosofinio akmens“, t.y. pagrindinio transformuojančio reagento, katalizatoriaus vaidmenį čia atlieka meilės, kantrybės, pasiaukojimo energija, žmogaus rankų ir širdies šiluma.
Kad intuicija smarkiai neapgavo su palyginimais apie restauratorių darbo pobūdį, įsitikinau Katedroje triūsiančios grandies vyresniojo Gintaro Palemono Janonio palydėtas į pastolių viršuje esančią aikštelę. Ten, be įrankių ir kitų smulkesnių daiktų, poros stumdomų medinių konstrukcijų pasilipimui, ant stalo bei kartonu išklotų pagrindo lentų buvo sustatyta maišelių, dėžučių, stiklainių, butelių, kibirų su skirtingų spalvų ir kvapų milteliais, kitaip tariant – chemikalai. Greta to, netradicinės apdailos meistrų retai kada padedami į šalį miniatiūriniai jų darbo instrumentai: skalpeliai, teptukai… Atsidūręs apsidės viršutinėje dalyje, gali pasidairyti po visą bažnyčią. Nesimato tik pastolių „grindų“ užstojamo, didįjį altorių grakščiai sergstinčio baldakimo. Panevėžio Katedra, reikia pastebėti, yra vidutinio dydžio, netgi mažesnė už kai kurias kitas vyskupijos bažnyčias – 55 m ilgio, 27 m pločio ir 16 m aukščio, o jos kvadratinis bokštas iškilęs virš žemės taip pat pusšimtį ir penketą metrų. Tarp kitko, vyskupo rezidencinės bažnyčios statyba, 1908 metais prasidėjusi ir užsibaigusi vien pamatais, buvo pratęsta vėliau, bet po truputį ėmusios augti mūro sienos, 1914-aisiais tepasiekusios langų apačią, vėl nustojo judėti, kol tik 1927-1929 metais tapo galutinai suskliaustos. Visiško įrengimo bei vidaus dekoro naujoji bažnyčia gavo laukti dar dešimt metų. Pastarąjį darbą 1938-1939 metais su krikščionišku pasiaukojimu gražiai atliko Povilas Puzinas, padedant kitiems dailininkams, tapytojams, skulptoriams, dekoratoriams. Iš garsesnių interjero kūrėjų, be abejo, paminėtinas ir Juozas Zikaras – kaip Katedros „titulinės“ Kristaus Karaliaus skulptūros autorius. Beje, nuo apsidės aukštumų žiūrint, po kojomis esantis Didysis altorius – tai asmeniška vyskupo Kazimiero Paltaroko dovana šventovei. Vyskupas K.Paltarokas, daug prisidėjęs prie aplinkinių dekanatų centrą papuošusių meno brangenybių atsiradimo ir išsaugojimo, Panevėžio vyskupiją valdė 1926-1957 metais.
Kad ir kokiu laisvamaniu, kitatikiu, reformatu ar netgi ateistu save laikytum, patekęs į skaidrinančią maldos namų erdvę, anksčiau ar vėliau, tačiau būtinai kilstelėsi akis į lubas – kur tavo prietaringo, smalsaus ar ieškančio žvilgsnio galbūt jau seniai laukė sparnuotais vaikeliais pasivertę angelai. Netikėčiausia, jog laikinojoje stebėjimo pozicijoje dangus prie „horizonto“ tiesiog ranka pasiekiamas. Dangus – jį vaizduojančio paveikslo fragmente. O tų fragmentų visuma, negali nepamatyti, žiūrovui iš apačios šiuo atveju atskleidžia tikrai spalvingą kovų, vargo, heroizmo kupinų laikų Lietuvos metraščio istorinį puslapį. „Stebuklas ties Polocku“ įvardytą, vidinį apsidės puskupolio 300 kv.m paviršių padengusią kompoziciją 1932 metais temperos technika sukūrė dailininkas Jonas Mackevičius. Jam talkino tuomet dar jauni kolegos – Vytautas Palaima ir Domicelė Tarabildienė. Šis nuo prieškario gan gerai išsilaikęs sieninės tapybos darbas, pasak „gydyti“ jo atvykusių restauratorių, esąs bene didžiausias tokios paskirties paveikslas šalyje, todėl jau vien tuo yra nepaprastai įdomus ir vertingas. Kokio konkrečiai stebuklo meninę viziją ateinančioms kartoms nutarė pateikti J.Mackevičius? Aiškintis pradėkime, kaip sakoma, iš toliau. 1440 metais Jogailos sūnus Kazimieras tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o netrukus ir Lenkijos karaliumi. Vienas jo sūnų, tėvo garbei taip pat pakrikštytas Kazimieru, nuo pat vaikystės sirgo džiova. Mirė jis Gardine, nesulaukęs nė dvidešimt šešerių. Tėvas nurodė, kad sūnaus mirties dieną Vilniuje kasmet būtų aukojamos šv. Mišios už velionio vėlę… Po keliolikos metų į Vilnių atvykęs popiežiaus įgaliotinis vyskupas Fereris, pasirinkęs tinkamų žinių ir prisiklausęs dvariškių pasakojimų, lotyniškai parašė knygelę, kurioje pasakojo apie karalaičio nepaprastą dievobaimingumą ir skaistumą, jis net pasižadėjęs Mergelei Marijai. Knygelėje rašyta ir apie Kazimiero stebuklus. Pavyzdžiui, pasakojama, kad 1518-aisiais, kai Maskvos pajėgos buvo beužimančios Polocką, miesto ginti skubėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Jai reikėję persikelti per Dauguvos upę. Karalius Žygimantas Senasis meldęsis ir prašęs mirusį brolį padėti. Tada ant balto žirgo debesyse pasirodęs baltu apsiaustu apsisiautęs karalaitis. Jis nusileidęs žemėn, pirmasis įjojęs į upę, ir vanduo prasiskyręs. Tada kariuomenė perjojusi į kitą krantą ir užėmusi Polocką…
Ieškodamas Panevėžyje esančio, kartais freska truputį klaidingai vadinamo, J.Mackevičiaus kūrinio raštiškų prezentacijų, ir kitokiuose, nesovietizuotuose leidiniuose, kažkuriame jų aptikau dar labiau mano galvoje šią temą sujaukusį komentarą. Antai tame pačiame knygos skyriuje vienu atveju apie paveikslą „Stebuklas ties Plocku“ rašoma, cituoju: „šv. Kazimiero pasirodymas Lietuvos ir Rusijos kariuomenėms, jų kovos metu“, kitu – „pavaizduota Lietuvos kariuomenė, atmušanti rusus nuo Polocko tvirtovės, šv. Kazimierui pasirodžius debesyse“. Tuo tarpu Katedros piešinyje batalinių scenų niekur nematyti: marga tautine sudėtimi ir ginkluote Lietuvos kariuomenė spiečiasi prie neįveikiamos kliūties – Dauguvos, o iš staiga prašvitusių ir išsisklaidžiusių debesų, sukeldamas, atrodytų, šiurkščių, surambėjusiomis sielomis karių baimę, pagarbą ir viltį, apsireiškia tiktai po daugiau nei aštuoniasdešimties metų popiežiaus Klemenso VIII į šventuosius oficialiai įrašyti pažadėtas Kazimieras be jokio žirgo. Užtat, iš visa ko sprendžiant, tučtuojau atgysiantis ir parodysiantis saviškiams brastą upėje… Kita vertus, čia pateikti neaiškumai ir painiava iš tikrųjų gali būti mažai svarbūs. Nes meninė tiesa neužgina, kad, pavyzdžiui, šv. Kazimieras, kaip dangiškasis lietuvių globėjas, simboliškai „vaidentųsi“ kad ir kiekvienoje kritiškoje jo globotiniams situacijoje; jis „moka“ ateiti į pagalbą bet kada, netgi dar neturėdamas pomirtinio šventojo teisių ir įgaliojimų. Istorinėmis tiesomis šitaip, be abejo, nepamanipuliuosi.
Stebuklas ties Polocku. Ko gero, daugiau stebuklas yra pati lietuvių ginklo pergalė ties slaviškuoju miestu, o ne šventojo karalaičio pasirodymas. Gal tuo metu „materializavęsis“ begalinis ryžtas, neapykanta, drąsa karių akyse nejučiom ir sukūrė tą dar didesnei narsai ir stiprybei įkvepiantį vaizdinį debesyse – kaip TIKĖJIMO simbolį, kaip pergalės ženklą ir garantą? Argi ne stebuklas Lietuvos etmono kunigaikščio Ostrogiškio vadovaujamos kariuomenės žygdarbis prie Oršos, kur 80 tūkst. rusų armija patyrė triuškinantį pralaimėjimą nuo 30 tūkst. vakarinių kaimynų ir amžinų priešininkų antrajame LDK kare su Maskva (1512-1520 m)? Argi menkesniu stebuklu laikytinas dar gėdingesnis rusams Maskvos valdovo Ivano IV (Ivano Rūsčiojo, arba Žiauriojo, pirmutinio ėmusio save tituluoti caru) Lietuvon pasiųsto beveik 30 tūkst. maskviečių korpuso sunaikinimas? Tada, 1564 metų pradžioje (karas dėl Livonijos), jį sunaikino etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ties Ūla tiktai su keturiais tūkstančiais lietuvių! O prisiminę kitą tų laikų karvedį – Joną Karolį Katkevičių, taip pat rastume ne vieną su jo vardu sietiną fenomenalų įvykį kovų laukuose. Turbūt žinomiausias jų – 1605 metų Salaspilio mūšis, kuriame saujelės (apie 3800) vyrų priešakyje Žemaičių seniūnas ir didysis etmonas sugebėjo sumušti to meto pavyzdinę 14 tūkst. švedų armiją. Tiesiog negalima nepaminėti dar vieno J.Katkevičiaus karinio genialumo epizodo, kai 1621 metais į Lenkiją įsiveržė milžiniška 300 tūkst. turkų orda. Dniestro paupyje, ties Chosimu (Chocimu), jiems kelią pastojo nors ir septynis ar aštuonis kartus mažesnio lenkų ir lietuvių karių skaičiaus, bet to paties talentingojo vado gerai organizuota ir priešų niekaip neįveikta gynyba… Kas šiandien pasakys, ar tose žūtbūtinėse grumtynėse, tose neįtikėtinose pergalėse Lietuvos kariuomenės iš viršaus nelaimino, nedrąsino kartais matomas, kartais neregimas šventasis karalaitis Kazimieras? Taip, greta šių pamąstymų, jokiu būdu negali užmiršti, kad bažnyčioje esantis paveikslas vis dėlto šlovina ne kažkada buvusią militarinę mūsų valstybės galią, o aukština tikėjimą, kaip saugančią, kaip teigiančią, kaip viską įveikiančią jėgą. Todėl šia prasme šventasis Kazimieras yra viso kūrinio ašis ir dominantė, o kitkas – tai sąlygiškas, į istorijos rūbą įvilktas, kūrybinę idėją vizualiai iliustruojančių papildomų detalių fonas.
…Pasąmonėje teberaibuliuojant Didžiosios Kunigaikštystės miražams, akys praeitin per dangų iškeliavusiuose vaizdiniuose ilgainiui ima atpažinti šių laikų dekoracijas. O šventąjį Kazimierą lydintys efemeriški, baltai pilkšvų debesų formų, gal tik sujaudintos vaizduotės fiksuojami angelai nužengia ant pastolių „grindų“ tikrų žmonių figūromis. Taigi po užsimiršimo valandėlės vėl sugrįžtu į 2002 metų liepos ir rugpjūčio karščių prislėgtą Panevėžį, į apside vadinamos išsišokusios pusapvalės, frontinei priešingos kulto pastato dalies palubio vėsą Kristaus Karaliaus Katedroje prie ten labai proziškai „alchemija“ užsiimančių restauratorių.
Asmuo, leidęs iš arti „pačiupinėti“ viduramžišką panoramą, ko gero, pats tipiškiausias dailininkas: komunikabilus, be kompleksų, nerūpestingai užsiželdinęs barzdą, ilgokus juodus plaukus susirišęs į kasą. G.P.Janonis – ne tik restauratorius, jis dar ir žinomas tapytojas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas. Jau vien šitie sausi faktai iškalbingai byloja, kokio meistriškumo žmogus paskirtas senosios sieninės tapybos meno gelbėtojų ekipažo vairininku. G.P.Janonio kolega, taip pat UAB „Vilniaus restauratorius“ darbuotojas Česlovas Polonskis – įgudęs savo srities subtilybių mokovas, pasirinktai veiklai atidavęs daugiau nei ketvirtį amžiaus.
(nukelta į 16 p.)
(atkelta iš 6 p.)
Yra stažavęsis Rusijoje atnaujinant įžymiausius tenykščių garsiausių autorių dailės ir architektūros paminklus Suzdalės, Vladimiro, Rostov Velykij ir kitų miestų soboruose bei cerkvėse… Tuo pačiu, kaip ir vyrai iš sostinės, jau dvi dešimtis metų gyvena kaunietė Nijolė Būraitė. Ši labiau intravertiško būdo meniškos prigimties moteris, turėjusi (ar tebeturinti) aistrą tekstilei (gobelenams), prasitarė, jog vardan kultūros išsaugojimo dažnai tenka aukoti savąjį kūrybiškumą. Gal būtų kitaip, jei į restauratoriaus pareigas žiūrėtų atsainiai, be meilės, tačiau kruopštiems, kantriems, sąžiningiems ir doriems žmonėms, kokia, be abejo, yra Nijolė, toks dvilypumas ne tik nėra būdingas, bet ir visiškai neįmanomas. Juo sunkiau, nes paplušėti neretai tenka vos ne kaip statybų juodadarbiams… Ir ketvirtoji „desantininkė“ – Aistė Petravičiūtė. Nors ji jauniausia, nors tik pernai baigė mokslus, formaliai ją vienintelę galima būtų vadinti profesionale. Anksčiau Lietuvoje apskritai nebuvo sienų tapybos restauravimo specialybės, ir Aistė yra pirmutinė, kuri VDA magistratūroje ją įsigijo. Jaunatviškų maksimalistinių intencijų ir kol kas daugiau teorinės patirties kupina magistrė prisipažįsta sąmoningai pasiekusi, ko norėjo. Beje, A.Petravičiūtė vienu klausimu griežtai kategoriška. „Restauracijoje jokios kūrybos būti negali“, - sako ji. Greit įsitikinau tai esant ne idealistine ar vien knygine nuostata…
Bendraudamas su keturių ryškių individualybių kolektyvu tiesiog negalėjau nepajausti šių žmonių didžiulės pagarbos savo darbui. Jeigu restauruojant neišvengiami kokie nors pataisymai, tai jie atliekami ypač delikačiai, kad, iškilus reikalui, juos būtų įmanoma panaikinti ar kitaip perdaryti. Negalima, kad pašalinė intervencija nustelbtų autorinę autentiką, reikia tik papildyti detales, užbaigti trūkstamus fragmentus – stengtis kuo daugiau išsaugoti originalo, o ne perkūrinėti savaip. Dabartinis, pirmutinis darbų etapas – valymas ir konservacija; restauruojama bus vėliau, greičiausiai jau kitais metais. Tokia primityvi, manytum, valymo operacija, pasirodo, yra bene pati sunkiausia iš visų užduočių. Nepamataruosi it jūreivis ar gaisrininkas vandens žarna su stipria čiurkšle apnašoms nuplauti, nepasinaudosi šiuolaikišku dulkių siurbliu, prikibusius nešvarumus reikia šalinti rankiniu būdu nedideliais sausais ir palyginti minkštais teptukais. Taip, ant sienos kabantį paveikslą, kad ir kokio dydžio jis būtų, šveisti tegul primityviausiom priemonėm – kodėl gi ne? Bet kai šitokia technologija „žaisti“ reikia su trijų šimtų kvadratinių metrų skliautų sienomis ir bent trečdalis to ploto „įsisavinama“ kažkuria virš galvos iškelta ranka!.. „Nieko, maždaug per mėnesį nuvalėm“, - sako Gintaras. Teptukais „nušlavinėjant“ dulkes, tuo pačiu nusivalė beveik po visą paviršių chaotiškai išsimėčiusių pelėsinių židinių išorinis sluoksnis. Tada, lyg kokias įsisiurbusias erkes, tas piktybines dėmeles tekdavo krapštyti skalpeliu. Tiesa, kur dažų sluoksnis geriau išsilaikęs, valyti galėdavo tamponu su antiseptikais, bet nors efektyvumas tokiu atveju žymiai išaugdavo, atsargumo prireikdavo taip pat gerokai didesnio. Mat sieninė tapyba tempera tuo ir pasižymi, kad dažai, užtepti ant sauso tinko, sudaro prilipusią apyplonę ir labiau pažeidžiamą luobelę, priešingą freskai, kuomet ant šlapio tinko tapoma akvarele, ir vandeniniai dažai įsigeria į tinką jau labai ilgai nenusitrindami. Skalpeliais panaikintų taškinių pelėsių vietos antiseptikuojamos, siekiant chemikalais sunaikinti organinės kilmės užkratą. Tai anaiptol ne viskas, ką laisvo klausytojo teisėmis per spontanišką paskaitą sužinojau iš geranoriškai nusiteikusio būsimų kalpokų, žmuidzinavičių sekėjų – dėstytojo Gintaro ir jo draugų. Šnekant apie restauratorių akiratyje atsidūrusios kompozicijos „Stebuklas ties Polocku“ senatvės bėdas, galbūt paminėtini ir tinko įtrūkimai bei įvairaus pločio ir gylio plyšiai. Jie taip pat kruopščiai išplaunami, dezinfekuojami, po to užglaistomi vienos dalies gesintų kalkių ir dviejų dalių kvarcinio smėlio skiediniu, įamžinant truputį antiseptiko. Gilesniems tinko išbyrėjimams užlipdyti, pavyzdžiui, naudojamas destiliuotame vandenyje užmerkiamų ir jame ištirpusių skaldytos raudonosios plytos gabalėlių „betonas“, o ten, kur tapybinė dažų luobelė silpnai laikosi, ją reikia sutvirtinti specialiai paruoštais surišikliais, savo sudėtyje turinčiais kazeino klijų ir pan. Paveikslo apatinėje dalyje tapyba keliose vietose pažeista į paviršių iš giliau prasisunkusios ir susikristalizavusios druskos balkšvais lopais. Nudruskinama klijuojant kur reikia destiliuotame vandenyje įmirkytus vatos bei lignino tamponus.
Na, apytikris vaizdas, manau, aiškus. Žinoma, buvo galima paminėti Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamento vaidmenį Katedros restauracinių darbų projekte, galima pasidžiaugti vietos savivaldybės administracijos ir paminklosaugos specialistų dėmesiu šiam reikalui (juk užsakovas - SP UAB „Lietuvos paminklai“), galima net pavardyti, kiek ir kieno visame užsakymui numatyta lėšų… Bet galiausiai tą daugiau informacinį darbą sėkmingai nudirba į „lyrinius nukrypimus“ nesileidžianti operatyvioji periodinė spauda. Juolab kad šis rašinys – ne mokslinė studija, ne reportažas ar apybraiža, o tiktai subjektyvi improvizacija objektyvių reiškinių kontekste.

Jonas VARZA
Panevėžys

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija