Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 29 d.
Nr.66
(1170)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Čečėnų kovotojai nežada sudėti ginklų

Čečėnijos gyventojai laukia Rusijos vyriausybės žadėtų kompensacijų už karo metu prarastus būstus. Šeimai, netekusiai namo ar buto, žadama išmokėti 350 tūkst. rublių (apie 11 tūkst. dolerių). Tačiau dalis gautų pinigų kaip kyšiai pateks į valdininkų kišenes, o už likusius neretas svajoja išvykti kur nors į Rusijos gilumą ir ten pradėti naują gyvenimą. Rusijos prezidento pažadai prieš kovo mėnesį Čečėnijoje vykusį referendumą taip ir liko tik pažadais. Nežabota Rusijos kariškių savivalė dar sykį patvirtina, kad Rusija tebelaiko Čečėniją savo dalimi.
Tuo tarpu kalnuose įsikūrę čečėnų kovotojai sako, kad Čečėnijoje veikia sava administracinė sistema, kuri kol kas priversta likti pogrindyje. Taikūs gyventojai kovotojams linkę patikėti keršytojų savivaliaujantiems rusų kariams vaidmenį, nes kitokio realaus atsako skriaudėjams tiesiog nėra.
Rusijos paskirtajam Čečėnijos administratoriui A.Kadyrovui pavaldūs daliniai garsėja ypatingu žiaurumu. Beveik kiekvienas, kas pakliūva į jų rankas, nužudomas. Taip nesielgia net ir Rusijos kariškiai, kurie paprastai sutinka grąžinti įkaitus už tam tikrą pinigų sumą ar ginkluotę. A.Kadyrovas baiminasi kraujo keršto, kuriam nėra jokio senaties termino, todėl ir stengiamasi veikti taip, kad neliktų gyvų liudytojų. Sklando gandai, kad A.Kadyrovo gretose yra maždaug 5-8 tūkstančiai vyrų, kurių neretas pirmiausia siekia atkeršyti savo paties priešams. Stoti į gretas viliojama nemažais atlyginimais bei kitomis privilegijomis.
Vienos paskutiniųjų visuomenės apklausų duomenimis, net 75 proc. čečėnų pasisako už tai, kad Čečėnija liktų Rusijos dalimi. Sociologai tikina, kad apklausos rezultatai nėra suklastoti. Pasak jų, žmonės per trejus nepriklausomybės metus spėjo įsitikinti, kad realią valdžią gavo ne vienas kriminalinio elito atstovas, galvojąs tik apie savo paties gerovę. Čečėnai supranta, kad kada nors išauš diena, kai Rusija, nenorėdama pražūti pati, turės imtis civilizuotų priemonių konfliktui Čečėnijoje spręsti, todėl kol kas geriau sakyti tai, kas šiai šaliai būtų priimtina.
Vietiniai gyventojai praktiškai negauna informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta kalnuose. Rusijos televizija bei A.Kadyrovo atstovai kasdien tikina, jog kalnuose organizuotų kovotojų grupuočių nebeliko, esą ten slapstosi tik pavieniai nusikaltėliai. Todėl ne vienas jaunuolis ima tarnauti Rusijai pavaldžiose struktūrose, mėgindamas apgauti pats save, kad jis tik naudosis teikiamomis privilegijomis, tačiau su tikrais kovotojais niekada nesusidurs. Jei visi čečėnai žinotų apie realią situaciją, daugelis šiandien tarnaujančiųjų rusams lauktų karo pabaigos ar net palaikytų kovotojus.
Iš tiesų patekti pas kalnuose įsikūrusius kovotojus sunku. Tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems ten norintiems patekti užsienio šalių žurnalistams. Šiame karo etape modžachedai vengia tiesioginių kontaktų su išoriniu pasauliu.
Jei pirmojo karo metu į klausimą, kodėl kovojama, tradiciškai būdavo atsakoma, kad kovojama už Čečėnijos nepriklausomybę, tai dabar atsakymas kitoks. Ginklą rankose laikantys kovotojai sakosi besilaiką Aukščiausiojo valios, siekią išvaduoti tautą nuo okupantų ir svetimų įstatymų. Radikalios religinės islamo doktrinos įgauna vis didesnę reikšmę ne tik kare, bet ir įsivaizduojamoje pokarinėje Čečėnijoje.
Kalnuose gyvenančių modžachedų buitis kukli, jiems svarbiausia turėti pakankamai ginklų bei maisto. Kovotojai gyvena palapinėse, kurias pridengia medžių šakomis. Lyjant stipriam lietui, palapinės kiaurai permirksta. Į gandus, neva jiems mokama po tūkstantį dolerių per mėnesį, kovotojai tik nusišypso ir atsako, kad vargu ar kas čia pasiliktų ir už kur kas didesnę sumą. Kiekvieną rytą rūpinamasi bent kiek apdžiovinti drabužius, kurie sudrėksta net ir nelyjant. Kalnuose juokaujama, kad jei kovotojas nekasa apkasų, nevalo ginklų, nesimeldžia ir nevalgo, vadinasi, jis tuo metu prie laužo džiovina savo drabužius bei avalynę.
Kalnuose kasdien rengiamasi būsimoms karinėms operacijoms, kurių bus imtasi po kelių dienų ar net kelių mėnesių. Paliaubų metu perkami ginklai ir kaupiamos maisto atsargos. Beje, čečėnai sako, kad dar niekada nebuvo taip paprasta įsigyti ginklų. Vietinis jaunimas griebiasi savotiško verslo: karinę ginkluotę pigiai perka iš rusų karių, kurie neretai pasitenkina pora butelių degtinės, o vėliau gerokai brangiau perparduoda modžachedams. Kalbama, kad automato kaina juodojoje rinkoje per kelerius metus dėl padidėjusios pasiūlos sumažėjo beveik per pusę.
Naivu tikėtis, kad kariniai veiksmai netrukus pasibaigs. Čečėnai žada priešintis ir, reikalui esant, griebtis kitokių priemonių, pavyzdžiui, pulti Rusijos kariškių kolonas ar karines stovyklas, kurti naujus pasipriešinimo judėjimus, net organizuoti savižudžių išpuolius, panašius į birželio 5-ąją įvykusį Mozdoko aviacinėje bazėje, kai 23-ejų metų čečėnė susisprogdino autobuse. Tąkart bazėje, iš kurios kyla Rusijos naikintuvai, jau nusinešę dešimtis tūkstančių taikių čečėnų gyvybių, žuvo dvidešimt kariškių.
Tuo tarpu taikūs gyventojai nepasitiki nei Kremliaus statytiniais, nei kovotojais, nebetikėdami nė vienų pažadais. Jau ne vienerius metus trunkanti nežinomybė atima paskutines viltis sulaukti ramybės. Jei Čečėnija liks Rusijos sudėtyje, Rusija nesugebės užtikrinti deklaruojamų ir žadamų teisių, kurių dažnai nesilaikoma ir pačioje Rusijoje, kur demokratija dar ne itin stipri. Taikūs gyventojai atsidūrė tarp dviejų kovojančių pusių. Federalinės struktūros veikia neteisėtais metodais ir nedaro nieko, kas tenkintų taikių gyventojų poreikius. Besipriešinančiuosius Rusijos statytiniams galima suskirstyti į kelias grupes: dalis jų kovoja tam, kad kam nors atkeršytų, dalis vis dar tiki nepriklausomybės idėjomis. Taikūs čečėnai bijo kiekvieno, kuris rankose laiko ginklą, - ar jis būtų rusų kariškis, milicininkas, federalinių struktūrų atstovas ar modžachedas.
Rusijos vidaus reikalų ministerija skelbia, jog karas baigtas, tačiau Čečėnijoje kasdien žūsta taikūs žmonės. Sostinė Groznas (Džochargala) praktiškai sugriauta, atstatyti tik Rusijai pavaldžiai administracijai būtini pastatai, neveikia nė viena gamykla ar fabrikas. Specialistai teigia, kad Čečėnijos ekonomikai atstatyti gali prireikti kelių dešimtmečių. Todėl naiviai skamba Rusijos pažadai stabilizuoti padėtį iki prezidento rinkimų.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija