Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 29 d.
Nr.66
(1170)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ką bylojo javapjūtė

Ūkininkas Vytautas Žmuidzinavičius, Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Rimdeika, mechanizatoriai
Eugenijus Makarevičius, Česlovas Morkevičius, Antanas Vaiveras

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Valandų neskaičiuoja

Kauno rajone šiemet buvo deklaruota apie dešimt tūkstančių hektarų kviečių pasėlių, dar apie 5400 ha užėmė vasariniai miežiai, 563 ha - avižos, 641 ha - žieminiai miežiai, apie 480 ha - rugiai ir kt. Iš viso rajone deklaruota apie 58 tūkst. pasėlių.
Tiesa, kaip sakė Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas Rimdeika, apie ketvirtadalis ūkininkų savo pasėlių nedeklaravo. Tai daugiausia vadinamieji trihektarininkai, smulkesnieji ar vidutinieji ūkininkai, turintys mažai žemės ir gyvulių. Jie iš valstybės nesitiki ženklios paramos šiandien ir įžengus mums į Europos Sąjungos gretas. Todėl ir nesuka sau galvos dėl įvairių formalumų. Ne vienas smulkusis ar vidutinysis žemdirbys baiminasi, kad ateityje kaimui gyventi bus vis sunkiau. Esą išliksią tik stambieji žemvaldžiai, o smulkesnieji pajėgs gaminti žemės ūkio produkciją vien savo reikmėms, gal dar - paremti savo giminaičius miestiečius.
Smulkesniesiems ir vidutiniesiems ūkininkams ir javapjūtėje sunkiau. Tik retas jų turi gerokai padėvėtą dar sovietmečio laikų kombainą, kurio reikia ir sau, ir kaimynui ar toliau gyvenančiam žmogui. Jiems dera padėti. O užėjus geriems orams, kombaino reikia ir vienam, ir antram, sunku visiems ištaikyti. Stambieji ūkininkai technikos nenuomos, kol jų pačių laukuose viskas iki šapo nebus sudorota. Pjūties metą brangi kiekviena brandos valandėlė. Paprastai vyrai iš ryto į laukus neskuba, žiūri, kol nupuls rasa. Užtat vakare dirba iki sutemų, ir dar vėliau laukuose ūžauja kombainai. Niekas dėl to nesiskundžia, nedūsauja, nežiūri į laikrodį, o žvelgia į javų lauką, ar dar neužkrito rasa. Kad nepervargtų, kombainininkai dirba pasikeisdami.

Ne dejuoti, o dirbti

Vienas ūkininkų, gyvenančių ir dirbančių Babtų seniūnijoje, Donatas Laurinavičius, turįs 200 hektarų žemės. Smulkiu ūkininku jo nepavadinsi, bet ir prie stambiųjų nepriskirsi. Kaip sakė rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjas A.Rimdeika, tai kuklus, santūrus, itin darbštus žmogus. Jis nemėgsta ilgų šnekų, mitingų, niekuo nesigiria ir nieko nekeikia, o ramiai, su atida dirba savo darbą. Ir tąkart, mums apsilankius jo tvarkingoje sodyboje (į ją vedantis kelias apsodintas gražiais medeliais), šeimininkas labai nenoriai leidosi į kalbas. Tik žodis po žodžio, padedant jo žmonai Rimai, paaiškėjo, kad Laurinavičiai kviečiais turėjo užsėję 100 hektarų. Dabar kiekvienas jų seikėjo ne mažiau kaip po penkias tonas grūdų. Jų labai geras baltymingumas, glitimas, kitos savybės. Tuomet lauke dirbo vienas senų laikų “Don” kombainas. Tai plataus užgriebio mašina, neblogai tinkanti dirbti mūsų sąlygomis. “Doną” dažnai išvysi ir kitų ūkių laukuose.
Parduoti grūdų perdirbimo įmonėms Laurinavičiai neskuba, nes supirkimo kainos tokios, kad nebūtų verta tų kviečių auginti. Mąsliai žvelgdami į ateinančią dieną ir galimus sunkumus bei nepriteklius, šeimininkai pasistatydino 800 tonų talpos sandėlį - jame kurį laiką bus laikomi grūdai, o vėliau realizuojami Kauno rajone, Sargėnuose veikiančiame Agrokoncerne. Iš šios įmonės ūkininkai buvo paėmę trąšų, o dabar už jas atsiskaito nauju derliumi. Taip daryti apsimoka dar ir todėl, kad ši bendrovė už grūdus moka žymiai daugiau negu perdirbimo įmonės. Tiesa, už sandėlio statybą dar liko šiek tiek skolos, bet išsimokės.
Tos pačios seniūnijos ūkininko, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kauno rajono tarybos pirmininko Vytauto Žmuidzinavičiaus kviečių lauke tą dieną ūžavo vokiškas “Forschrit” kombainas. Vyrai trumpam stabtelėjo, su šeimininku persimetė vienu kitu žodžiu dėl darbų eigos. Atkreipėme dėmesį - šalia stovėjo agregatas su vandens cisterna. Maža kas, žiežirba ar kitas netikėtumas, ir gali plykstelėti liepsna. Vanduo - čia pat. Kas pažįsta ūkininką Vytautą, žino, kad jam darbe smulkmenų nėra - viskas svarbu ir turi būti atlikta iki galo.
Jo laukuose subrendo 163 ha žieminių ir 82 ha vasarinių kviečių, dar yra 68 ha pašarinių pupų - šias buvo rengiamasi defoliuoti. Tą dieną grūdai buvo gabenami į tolimą Tauragę, nes artesnės Jonavos grūdų priėmimo įmonėje buvo miežių diena, ir buvo priimami tik šios javų kultūros grūdai. Dalį derliaus ūkininkas taip pat pristato Agrokoncernui.
“Forschritu” pasikeisdami dirbo du mechanizatoriai. Eugenijus Makarevičius sakė neskaičiuojąs vėlyvo meto valandų, o dirbo tiek, kiek leido gamtos sąlygos. Javapjūtė ėjo į pabaigą.
Kuo skubiau sudoroti javų derlių stengėsi ir kiti ūkininkai. Vieno stambiausių Kauno rajone ūkininko Juozo Staliūno lauke javus baigė rėžti šiuolaikinis kombainas “Valtra”. O Ričardas Maldutis, gavęs lėšų iš SAPARD, įsigijo kombainą “New Holland”. Brangi mašina, bet patikima, tarnaus ne vieną dešimtmetį. Nors ką gali žinoti, tikriausiai atsiras dar geresnių, samprotavo ūkininkas.
Šie su šiuolaikine technika dirbantys ūkininkai ryžtingai nusiteikę į Europos Sąjungą įžengti ne tuščiomis rankomis, o pasirengę lygiuotis į kitų ES šalių žemdirbių gretas.
Pasikalbėjus su šiais ir kitais ūkių šeimininkais, daugiausia išgirsi nepasitenkinimo dėl mažų grūdų supirkimo kainų. Nors kuras, elektra neatpigo nė per nago juodymą.
Šių metų javapjūtė baigiama. Jau ruošiama žemė kitų metų derliui, reikia sėti, dirbti kitus šio meto darbus.

Benjaminas ŽULYS
Kauno rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija