| Nuaidėjus
rugsėjo skambučiui
|
Rugsėjo 1-osios šventėje
Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotrauka
|
Artėjant rugsėjo pirmajai girdėjome
džiaugiantis, jog šiemet į 2200 mokyklų ateis per pusę milijono
moksleivių, kad beveik dvigubai išaugo studentų skaičius aukštosiose
mokyklose, o Lietuvos valstybės vėliavos nuo pat rugsėjo 1-osios
iki mokslo metų pabaigos plevėsuos prie visų Lietuvos mokyklų. Tačiau
negalima pamiršti kelių svarbiausių dalykų, su kuriais susiduria
Lietuvos švietimas. Visų pirma vis nesibaigiančios reformos švietimo
srityje, svetimo niekalo kimšimas į jaunuolių sąmonę, numarintas
patriotinis ir pilietinis ugdymas. Akivaizdūs faktai rodo, kokios
švietimo sistemos nori šiandieniniai švietimo vairininkai. Nepolitizuota
mokykla daroma mankurtų kalve. Tokia suluošinta ir deformuota švietimo
sistema negali išugdyti mūsų jaunosios kartos patriotine, pilietine
dvasia. Rytų Lietuvoje įsigalėję vadinamųjų tautinių mažumų veikėjai
ugdo šovinistinės ideologijos politiką. Tose mokyklose žeminami
tautiškumu besirūpinantys mokytojai. Tai vadinama tolerancija. Bet
kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, Lenkijoje gyvenantys lietuviai
taip tyčiotųsi iš lenkų tautos interesų, kaip tai daro Lietuvoje
rusakalbiai ar vadinamieji lenkai.
Kitas dalykas, turįs kelti didžiausią rūpestį jaunąja karta, yra
neosovietinio liberalizmo paleista smegenų plovimo mašina, luošinanti
visas nesubrendusio žmogaus mintis ir jausmus. Įvairiausi laikraščiai
ir žurnalai propaguoja ne tik nepasotinamą hedonizmą, meta iššūkį
tradicinei šeimai ir vaikų auklėjimo nuostatoms. Tokio švietimo
dėka, vešint masinės kultūros tuštybei, tryliktaisiais nepriklausomybės
metais matome, kaip išauga agresyvių cinikų karta. Vadinamieji liberalūs
įstatymai leido 13-17 metų paaugliams sužvėrėti, o jų elgesys ir
žargonas, diegiamas per įvairiausius akvariumus, barus ir holivudus,
nomedas bei populiarius žurnalus, šiurpina visuomenę. Štai ką
mokslo metų išvakarėse rašė publicistas Julius Milieška: Atsirado
pinigų karta, reikalaujanti tik pinigų ir privilegijų. Nevaržomas
paauglių seksas, porno-pramogos, žvaigždžių lietūs, lengvi pinigai,
jėgos ir jaunystės kultas varo tėvus ir mokytojus į neviltį. Bręstantys
manipuliatoriai pudrina tėvams smegenis. Nereaguoja į jokias taisykles,
draudimus, muša tėvus ir senelius
Mokyklose mokytojai jau patiria
ne tik žodinį, bet ir tiesioginį vaikų ir paauglių smurtą. Ministerijų
klerkai kaltina eilinius mokytojus, kad jie nebesusitvarko su mokiniais.
Greit didieji ministerijų specialistai prieis prie tokios situacijos,
kad prie kiekvieno neklaužados reiks statyti po policininką ar po
socialinį darbuotoją, psichologą. 8-14 metų paaugliai jaučiasi viešpačiais,
galinčiais diktuoti savo valią ir galią. Nepasotinamieji turtingesnių
tėvų vaikai akiplėšiškai puola tėvus už nesugebėjimą jais tinkamai
pasirūpinti. O neturtingų tėvų vaikai viskuo kaltina tik tėvus,
kad yra nevykėliai ir nesukuria tokių gyvenimo sąlygų, kokias turi
draugai - mafijozių vaikai. Tai visiems, ypač mokytojams, žinomi
faktai. Tik tai vengia matyti valdžios pareigūnai, įvairiausios
teisių gynimo aktyvistės. Pučiamos dirbtinės problemos tai apie
geltonuosius autobusiukus, tai apie per sunkias moksleivių kuprines
ar vadovėlius. Nieko nekalbama, kad vaikai ir jaunimas tampa reklamos
ir žiniasklaidos ideologinio manipuliavimo aukomis.
Rašytojas Juozas Marcinkevičius atkreipė dėmesį į dar vieną labai
svarbų dalyką, teigdamas, kad jokie pedagogai negali atstoti tėvų.
Mokytojus, dėstytojus rengia įvairios aukštosios mokyklos. Tuo tarpu
tėvystę, motinystę lemia aukštesnės jėgos. Iš esmės susižavėjus
kompiuteriais, mokyklose ir šeimose pamirštamas estetinis auklėjimas.
To pasekmė - dauguma mergaičių nori tapti manekenėmis, šokėjomis
(ne baleto, o go go), tik jau ne mokytojomis, inžinierėmis, o
svarbiausia, mamomis, motinomis. Neugdomas vaikų polinkis į estetiką
ir grožį. Neatsitiktinai vyresniųjų klasių moksleiviai ar studentai,
puikiai išmanantys apie kompiuterius, internetą, nežino, kas buvo
Maironis, J.Basanavičius, pagaliau Vytė Nemunėlis. Todėl ir kyla
klausimas: ar mūsų jaunoji karta, išaugusi be meno, grožio supratimo,
išaugs tikrais žmonėmis, o ne komercinių televizijų ir laikraščių
bei žurnalų išplautomis smegenimis Mamonos vergais. Ar ne todėl
iš švietimo ministro pareigų buvo išvytas prof.Zigmas Zinkevičius,
norėjęs tautinės mokyklos modelį įdiegti į mūsų įvairiausiomis reformomis
deformuotą švietimo sistemą?
Betgi tai ne viskas. Liūdnos mintys kyla, kai naujųjų mokslo metų
išvakarėse į Lietuvos radiją skambinusios daugiausia garbingo ir
solidaus amžiaus moteriškės su didžiausia nostalgija pagarbiai prisimindavo
baisiuosius pokario metus, kai jos, atėjusios į sovietinę mokyklą,
džiaugėsi papuoštomis vėliavėlėmis ir vadų portretais mokyklų salėmis
ir kai ginkluotų stribų apsuptas kilnojamojo kino mechanikas rodė
filmą apie didįjį tėvynės karą
Ką gi, vaikystės ir jaunystės
prisiminimai visada mieli ir nostalgiški. Tačiau stebina kitkas.
Negi tos moteriškės neprisimena, o greičiausiai nenori prisiminti,
tų baisių dienų, kai atėję į klasę vaikai kone kasdien neberasdavo
daugelio savo mylimų mokytojų, kurie naktimis jau buvo įgrūsti į
čekistų rūsius, išgabenti į Sibirą? Lietuvos mokytojų golgotos prasidėjo
pirmosios bolševikų okupacijos metais, o patys mokytojai apie tas
būsimąsias savo kančias ir golgotas išgirdo jau 1940 m. rugpjūčio
14 d., kai buvo sušauktas Lietuvos mokytojų suvažiavimas, kuriame,
anot tuometės spaudos, dalyvavo 7000 pradžios mokyklų, 2000 gimnazijų
ir progimnazijų, 500 amatų mokyklų mokytojų, keli šimtai vaikų darželių
ir senelių prieglaudų auklėtojų bei globotojų.
(nukelta į 5 p.)
(atkelta iš 1 p.)
Štai šiame suvažiavime kalbėję J.Paleckis, M.Šumauskas, M.Gedvilas,
A.Venclova, J.Žiugžda, V.Žilionis, K.Preikšas nustėrusiems Lietuvos
mokytojams nubrėžė naujojo gyvenimo gaires. Jau 1940 m. rugpjūčio
31 d. švietimo komisaro liaudies rašytojo A.Venclovos įsakymu
visose mokyklose įsakyta panaikinti maldą, pakeisti jų atributiką
pirmiausia visose klasėse pakabinant Lenino ir Stalino portretus.
Tiesa, iš seno palikimo buvo leista naudoti V.Kudirkos, J.Basanavičiaus,
Žemaitės portretus. Po antrosios okupacijos liko tik Žemaitė. V.Kudirka
ir J.Basanavičius buvo paskelbti buržuaziniais nacionalistais.
Ypač žiauriai 1940-1941 metais bolševikai ir kolaborantai pasielgė
su Lietuvos šviesuomene, konkrečiai, su pradžios mokyklų mokytojais.
Tais metais pradžios mokyklose dirbo apie 8000 mokytojų. Tai buvo
glaudžiausiai su plačiaisiais visuomenės sluoksniais susiję švietėjai.
Ypač su neturtingiausiais žmonėmis. O štai dabar darbo žmonių
valdžia pirmiausia ir ėmė naikinti bei tremti liaudies švietėjus.
Degdami neapykanta šviesuomenei, ypač mokytojams, stengėsi ne tik
iš Rusijos pasviečių sugužėję instruktoriai. Pirmaisiais smuikais
grojo patys vietiniai kolaborantai - Icikas Meskupas, Motiejus Šumauskas,
Mečys Gedvilas, Antanas Venclova, jau nekalbant apie bolševikinę
smulkmę. Antai LKP (bolševikų) penktajame suvažiavime pogrindininkas
A.Bauža tiesiai pareiškė, kad mokytojai yra fašizmo tvirtovė, kurią
reikia sunaikinti. Apie tai dar liepsningiau kalbėjo kiti visose
sovietinėse enciklopedijose ir knygose liaupsinti J.Vildžiūnas,
D.Todesas ir kiti.
Represijų ilgai laukti neteko. Jau 1941 metų birželio trėmimų dienomis
į Sibirą buvo ištremta mažiausiai apie 800 mokytojų, o ką jau kalbėti
apie jų šeimų narius. Daugiausia ištremtų mokytojų buvo Alytaus,
Rokiškio, Biržų, Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Telšių
ir kitose apskrityse. Na, o Lietuvos TSR istorijos IV tome rašoma,
jog 1941 metų birželį buvo represuoti ir ištremti iš Lietuvos kenksmingi
profašistiniai elementai. Tačiau argi tai ne pasityčiojimas iš
tų niekuo nekaltų žmonių, kuriuos stalinistai pasmerkė kančioms
ir mirčiai, atminties? Labai turėjo būti aptemęs protas tų, kurie
rašė tą istoriją, kad patikėtum, jog eiliniai pradžios mokyklų
mokytojai būtų buvę liaudies priešai ar kenksmingi elementai.
Tokios pat represijos tęsėsi ir antrosios bolševikų okupacijos metais.
Ilgus metus, net iki dabar, kolaborantai šiuos savo veiksmus rūpestingai
slėpė. Tiesa, dabar tų stalinistų gretos gerokai praretėjo. Tačiau
daugelis tų, kurie išliko ar juos pakeitė, aišku, labai norėtų,
jog ir šiuo metu kuo mažiau žmonių žinotų apie jų juodus darbus
vykdant pragaištingą lietuvių tautos, pirmiausia jos šviesuolių,
masinio naikinimo politiką.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"
|
