Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šventosios Žemės krikščionių gyvenimo rūpesčiai ir viltys

„Taikos kelio gairių“ politiką būtina tęsti

Sukrėsti naujų smurto proveržių Šventojoje Žemėje ir susirūpinę dėl sunkios derybų eigos Izraelio ir Palestinos arabų konflikte, Jeruzalės krikščioniškų Bažnyčių vadovai rugpjūčio 30 dieną rinkosi į Betliejų bendrai ekumeninei maldai už taiką. Popiežius Jonas Paulius II vienoje paskutiniųjų savo audiencijų taip pat pažymėjo, kad iš regiono ateinančios žinios apie teroristinius išpuolius ir atsakomąsias karines akcijas „negali nesukelti mūsų širdyse gilaus liūdesio ir visuotinio pasmerkimo“.
Šventasis Tėvas meldė „Dievo gailestingumo visiems, kurie neteko savo gyvybės, paguodos visiems, kurie gedi“, o taip pat prašė „Dievo taikos, kad išmintis įsivyrautų širdyse ir kad tie, kurie yra atsakingi, žinotų, kaip nutraukti pragaištingą neapykantos ir prievartos spiralę“.
Pagrindinė priežastis, nutraukusi daug žadančią „Taikos kelio gairių“ programą, buvo rugpjūčio 19 dieną teroristinei palestiniečių organizacijai „Hamas“ priklausančio 29 metų savižudžio įvykdytas išpuolis prieš žydų maldininkų pilną autobusą Jeruzalėje. Sprogimo metu žuvo 20 žmonių, įskaitant šešis vaikus, kurių amžius siekė nuo trijų mėnesių iki 15 metų. Kelios valandos iki šios tragedijos, įvykusios netoli judėjams šventos Raudų sienos, Irako sostinėje Bagdade teroristai įvykdė išpuolį prieš Jungtinių Tautų Organizacijos būstinę, kurio metu žuvo žymus žmogaus teisių ekspertas brazilas diplomatas Serdžijus Vieira de Melas ir 22 kiti JT darbuotojai bei aptarnaujančio personalo nariai.
Nors nuosaikiu laikomas Palestiniečių autonominės savivaldos premjeras Mahmudas Abasas pasmerkė teroristinį išpuolį Jeruzalėje ir pareiškė nutraukiąs kontaktus su „Hamas“ bei kitomis prieš civilius gyventojus smurtaujančiomis fundamentalistinėmis islamo organizacijomis, tačiau Izraelio vyriausybė sustabdė vykusias aukšto lygio derybas su palestiniečiais ir vėl atnaujino karines operacijas Vakariniame Jordano krante. Rugpjūčio 20 dieną duotame interviu Vatikano radijui Šventosios Žemės kustodas tėvas pranciškonas Džiovanis Batistelis susidariusią padėtį regione apibūdino kaip „vienos pusės kerštą kitai pusei“ ir taip be pabaigos. Šventosios Žemės krikščionys tokioje aplinkoje stengiasi skleisti ramybę ir broliškumą, bet „sunkumai yra dideli, nes vyrauja priešiškumas“.
Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabahas, pirmasis palestinietis arabas, vadovaujantis Šventosios Žemės katalikų bendruomenei, yra įsitikinęs, kad Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, JAV ir Rusijos pasiūlyta „Taikos kelio gairių“ programa šiuo metu yra vienintelis praktinis būdas Izraelio ir palestiniečių konfliktui išspręsti. Rugpjūčio pradžioje lankydamasis Jungtinėse Valstijose patriarchas sakė, kad minėtą taikos atstatymo programą reikia vykdyti be jokio atidėliojimo, ir viskas priklauso nuo JAV, kaip įtakingiausios politinės jėgos, ryžtingų veiksmų.
Ganytojas, kuris yra žinomas palestiniečių pozicijos gynėjas, sakė, kad konflikto Artimuosiuose Rytuose esmė yra „Izraelio karinė palestiniečių žemės okupacija po 1967 metų“ ir palestiniečių siekis išsivaduoti iš „šios neteisingos, kupinos išnaudojimo ir prievartos padėties“. Jis kritikavo pastaruosius Izraelio karinius veiksmus okupuotose teritorijose, nes Izraelis, vesdamas kovą su teroristais, kartu „sistemiškai sunaikino beveik visas politines ir civilines Palestiniečių autonominės savivaldos institucijas“. Buvo išblaškytos ne tik Palestiniečių savivaldos prezidento Jasiro Arafato vyriausybė ir saugumo tarnybos, bet ir verslas, bankai, švietimo sistema, teismai, komunalinės struktūros.
Patriarcho M.Sabaho nuomone, JAV ir Izraelio noras taikos procese izoliuoti J.Arafatą ir vesti derybas tik su „nuosaikiuoju“ palestiniečių premjeru M.Abasu nėra tinkamas būdas, nes „be J.Arafato nieko negalima pasiekti“. Jis taip pat pažymėjo, kad ekstremistines organizacijas, tokias, kaip „Hamas“, kurios nepripažįsta net paties Izraelio egzistencijos, palaiko tik apie 20 proc. palestiniečių. Šis palaikymo stiprėjimas arba silpnėjimas priklauso nuo taikos proceso eigos ir jeigu palestiniečių teritorijų okupacija bus nutraukta, teroristinių grupių įtaka gali beveik visai išnykti. (Tačiau, kaip žinoma, Izraelio vadovybėje vyrauja nuostata, kad islamiškojo fundamentalistinio terorizmo neutralizavimas yra pagrindinė sąlyga sėkmingai taikos derybų eigai.)
Niujorke surengtoje spaudos konferencijoje, kalbėdamas apie konkrečias taikos derybų problemas, patriarchas M.Sabahas pažymėjo, kad geriausias Jeruzalės klausimo sprendimas būtų išlaikyti miestą nepadalytą, kad jis būtų dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos – sostinė. Ypatingas Jeruzalės statusas garantuotų šventų vietų lankymą visiems judėjų, krikščionių ir musulmonų tikintiesiems. O dėl aktualios palestiniečių pabėgėlių problemos, tai patriarchas pripažino, kad už ją iš dalies atsakingi patys arabų lyderiai, kurie nuolat žada, jog kada nors visi iš keturių milijonų palestiniečių galės sugrįžti į savo buvusias žemes Izraelyje. Todėl, be šios sugrįžimo teisės garantijos, yra sunkiai įmanomas taikos susitarimas, tačiau patys palestiniečių vadovai turėtų nustatyti šios teisės įgyvendinimo ribas. (Šiuo metu Izraelyje gyvena penki milijonai žydų ir vienas milijonas arabų, todėl kelių milijonų palestiniečių pabėgėlių sugrįžimas iš esmės pakeistų šalies demografinę padėtį.)

Betliejaus bazilikos raktų problema

Viena pagrindinių problemų, paskatinusių Šventosios Žemės krikščionių lyderius rugpjūčio 30 dieną rinktis į Betliejų bendrai maldai už taiką regione, yra protestas prieš Izraelio statomą 600 kilometrų ilgio vadinamąją „saugumo sieną“, kuri turi fiziškai atskirti palestiniečių teritorijas ir galbūt užkirsti kelią galimiems teroristų išpuoliams. Tačiau ši betoninė siena, kurią patriarchas M.Sabahas yra pavadinęs „antrąja Berlyno siena“ ir kurios statymui taip pat prieštarauja Jungtinės Valstijos, padalys Šventosios Žemės vietinius gyventojus ir sudarys didžiules kliūtis krikščionims maldininkams iš viso pasaulio. Ypač didelis pavojus kyla Jėzaus gimtajam miestui Betliejui, kuris dėl minėtos sienos taps izoliuotas nuo kitų regiono šventųjų vietų ir bus pasmerktas palaipsniui sunykti.
Tačiau kartais pačioje nedidelėje Šventosios Žemės, konkrečiai, Betliejaus, krikščionių bendruomenėje iškyla nesutarimai ir statomos nematomos „sienos“, jau ir taip nelengvą jos gyvenimą darant dar labiau sudėtingesnį. Pirmiausia tai pasakytina apie neseniai susidariusią Betliejaus Viešpaties Gimimo bazilikos „spynų ir raktų“ problemą, supykdžiusią vietos stačiatikius, katalikus ir armėnus, atsakingus už šios pagrindinės krikščionių šventovės priežiūrą. Neseniai buvo pranešta, kad graikų stačiatikių vienuoliai pakeitė Gimimo bazilikos durų spynas ir atsisakė pasidalyti raktais su katalikų bei armėnų vienuoliais, kurie, pagal galiojančius dokumentus, kartu su stačiatikiais administruoja senąją bažnyčią, pastatytą toje vietoje, kur gimė Išganytojas.
Pagal dar 1852 metais tuometės Otomanų imperijos valdovų paskelbtą dekretą, Betliejaus katedrai administruoti ir pamaldoms rengti suteikta teisė Stačiatikių, Katalikų ir Armėnų Bažnyčioms. Dokumente, žinomame „Status quo“ vardu, pripažįstama, kad už šventovės durų kasdienį atidarymą bei uždarymą yra atsakingi graikai stačiatikiai, tačiau katalikams ir armėnams taip pat buvo suteikta teisė turėti raktus. Dabar stačiatikiai vienašališkai nusprendė raktais su katalikais (vienuoliais pranciškonais, atsakingais už šventųjų vietų Palestinoje priežiūrą) ir armėnais nebesidalyti ir nutarė vieni kontroliuoti patekimą į šventovę.
Kaip katalikų žiniasklaidai paaiškino Šventosios Žemės pranciškonų atstovas žiniasklaidai kunigas Deividas Jegeris, pranciškonai ir armėnai ne kartą buvo susitikę su stačiatikių vienuoliais, net su pačiu Jeruzalės graikų stačiatikių patriarchu Irinėjumi, tačiau Betliejaus katedros „raktų problema“ liko neišspręsta. Jeruzalės stačiatikių patriarcho padėjėjas arkivyskupas Aristarkas ekumeninių naujienų agentūrai ENI patvirtino, kad stačiatikiai nusprendė Betliejaus katedros raktus pasilikti sau ir kad šį sprendimą lėmė tas faktas, jog pranciškonai arba armėnai duris atidarydavo ir be Stačiatikių Bažnyčios leidimo. Arkivyskupas pabrėžė, kad Gimimo bazilikos durų priežiūra priklauso stačiatikiams ir kad atitinkami laiškai buvo nusiųsti Šventosios Žemės katalikų ir armėnų dvasiniams vadovams, tikintis „rasti galutinį klausimo sprendimą“.
Šis ginčas ypač apkartino Jeruzalės armėnų patriarcho Torkomo II (Manukiano) ir stačiatikių patriarcho Irinėjaus santykius. Neapsieita ir be asmeniškų išpuolių: neseniai duotame interviu britų dienraščiui „Daily Telegraph“ armėnų patriarchas Torkomas II pavadino Irinėjų „kaprizingu ir savanaudžiu“. Kitame interviu armėnų patriarcho sekretorius stačiatikių sprendimą įvardijo kaip „bjaurų triuką graikų “, kurie nesuvokia „Status quo“ esmės. Pranciškonai šiame prieštaravime yra nuosaikesni ir pasiūlė tarpininkauti Palestiniečių savivaldos administracijai, kurios valdomai teritorijai nuo 1995 metų priklauso Betliejus.
„Tai bus valios testas Palestiniečių administracijai“, – sakė kunigas D.Jegeris, priminęs, kad pagal 2000 metais pasirašytą Vatikano ir Palestinos išlaisvinimo organizacijos sutartį palestiniečių vadovybė „įsipareigoja garantuoti jų valdomos teritorijos šventųjų vietų teisinį režimą“. Šiuo ypatingu istoriniu laikotarpiu yra svarbu, kad šalys regione vykdytų visus tarptautinės teisės įpareigojimus, nes nuo to priklauso tarpusavio pasitikėjimas. Kunigas D.Jegeris nurodė, kad apie katalikų bei armėnų reikalavimą atgauti Betliejaus katedros raktus yra informuotos JAV ir kitų šalių diplomatinės tarnybos Jeruzalėje, kurių įsikišimas taip pat galėtų padėti išspręsti šį klausimą.
Kaip manoma, ginčas dėl Gimimo bazilikos raktų prasidėjo 2002 metų pavasarį, kai, gelbėdamasi nuo Izraelio kariuomenės persekiojimo, į katedrą buvo įsiveržusi ir užsibarikadavusi grupė ginkluotų palestiniečių kovotojų. Tuomet per kelias savaites vykusią bazilikos apgultį vyko ne tik intensyvios derybos dėl jos išlaisvinimo, bet ir ginkluoti susirėmimai, pareikalavę aukų. Kaip manoma, graikai stačiatikiai buvo nepatenkinti, kad pranciškonai ir armėnai tuomet be jų leidimo atrakindavo bazilikos duris, kad būtų galima išnešti žuvusiųjų kūnus, apsirūpinti maistu ir t.t. Stačiatikiai taip pat prieštaravo, kad vėliau pranciškonai leido musulmonams įeiti į šventovę ir pasimelsti už žuvusius palestiniečius kaip tik toje pastato dalyje, kurią kontroliuoja graikai. Ir praeityje tarp skirtingų konfesijų buvo kilę nemažai ginčų dėl šventųjų vietų kontrolės Palestinoje, todėl tikimasi, kad kaip ir anksčiau, taip ir dabartinė Gimimo bazilikos „raktų problema“ bus išspręsta.

Žydų kilmės Izraelio katalikai turės savo vyskupą

Reikia tikėtis, kad Šventosios Žemės katalikų bendruomenėje nesukels prieštaravimų rugpjūčio viduryje popiežiaus Jono Pauliaus II priimtas sprendimas Jeruzalės lotynų patriarchui Mišeliui Sabahui, kuris, kaip minėta, yra palestinietis, paskirti vyskupą augziliarą (pagalbininką) žydų kilmės Izraelio pilietį benediktiną kunigą Žaną Baptistą Gurioną, iki tol buvusį netoli Jeruzalės įsikūrusios vienuolinės bendruomenės abatu. Kaip žinoma, didžioji dauguma Šventosios Žemės katalikų yra arabai ir gyvena palestiniečių teritorijose, o naujasis vyskupas Ž.Gurionas rūpinsis palyginti nedideliu skaičiumi, tačiau gausėjančiais hebrajiškai kalbančiais katalikais, kurių dauguma yra Izraelio piliečiai.
Paskirtasis vyskupas Ž.Gurionas gimė 1934 m. spalio 24 d. žydų šeimoje Alžyro mieste Orane. (Iki septintojo dešimtmečio pradžios Alžyras buvo Prancūzijos kolonija.) Baigęs gimnaziją, studijavo gamtos mokslus ir mediciną Paryžiaus universitete. 1958 metais benediktinų buvo pakrikštytas Beco abatijoje Prancūzijoje, o 1961 metais įstojo į šį vienuolyną. 1965-aisiais davė amžinuosius įžadus, ir po teologijos studijų 1967-ųjų birželį buvo įšventintas kunigu. Nuo 1976 metų gyvena jo paties įsteigtoje Abu Gošo Švč.Mergelės Marijos Prisikėlimo benediktinų bendruomenėje Izraelyje. 1999 metais šią bendruomenę pakėlus abatija tėvas Ž.Gurionas, OSB, buvo išrinktas jos pirmuoju abatu.
Paskirtajam vyskupui Ž.Gurionui rūpinimasis žydų kilmės Šventosios Žemės katalikais ne naujiena: jau 1990 metais patriarchas M.Sabahas jį buvo paskyręs vadovauti dar popiežiaus Pijaus XII įkurtai Jeruzalės šv.Jokūbo misijai, kuri užsiima hebrajiškai kalbančių vietos katalikų sielovada. Dabar vyskupas Ž.Gurionas įgyja naujas galimybes Jeruzalės patriarchato vardu kurti žydų kilmės katalikams naujas parapijas ir rengti kunigus, kurie dirbtų su hebrajiškai kalbančiais katalikais. 2002 metais Jeruzalėje vykusiame tarptautiniame vyskupų susitikime, svarsčiusiame Bažnyčios padėtį Šventojoje Žemėje, tuomet dar kunigas Ž.Gurionas kalbėjo, jog žydų kilmės katalikai sudaro nedidelę mažumą, tačiau „gyvena visiškai skirtingoje aplinkoje nei mūsų broliai arabai, ir todėl jų pastoracinė bei dvasinė padėtis yra kitokia“.
Dėl šių kalbos, kultūros ir kasdienio patyrimo skirtumų jau kuris laikas vyko diskusijos dėl naujų pastoracinių struktūrų sukūrimo žydų kilmės katalikams. Jeruzalės Ratisbono instituto rektorius asumcionistas kunigas Robertas Fortinas interviu JAV katalikų žinių agentūrai CNS sakė, jog, kaip alternatyva, buvo svarstoma netgi atskiros jurisdikcijos, pavyzdžiui, personalinės prelatūros sukūrimas. Tą siūlė ir „maža, bet labai įtakingų žmonių grupė“, įskaitant Izraelio vyriausybės kai kuriuos pareigūnus. Tuo, matyt, buvo siekta susilpninti populiaraus patriarcho M.Sabaho įtaką, kuris aktyviai gina palestiniečių teises. Popiežius Jonas Paulius II, su jam būdingu išmintingumu, priėmė kompromisinį sprendimą: skirdamas vyskupą Ž.Gurioną jis pripažino hebrajiškai kalbančių katalikų specifinius pastoracinius poreikius, bet kartu buvo išsaugota Šventosios Žemės Katalikų Bažnyčios struktūrinė vienybė.
Taigi žydų kilmės katalikai liko XIX a. viduryje Jeruzalės įkurto lotynų patriarchato priklausomybėje, kurio jurisdikcijoje yra Izraelio, Palestinos, Jordanijos ir Kipro katalikai. „Hebrajiškai kalbančių katalikų bendruomenė Izraelyje turi dvigubą pašaukimą: būti Izraelio visuomenės dalimi ir kartu būti visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia“, – CNS žinių agentūrai sakė naujojo vyskupo padėjėjas žydų kilmės Jeruzalės pranciškonas kunigas Pierbatista Picabala.
Paskirtasis vyskupas Ž.Gurionas interviu Vatikano radijui pastebėjo, jog kai kurių šalių spaudoje jo paskyrimas buvo įvertintas kaip neva esamo konflikto Šventojoje Žemėje tarp vietos arabų ir žydų kilmės katalikų pripažinimas. Tokiu būdu šiam paskyrimui norima suteikti tam tikrą „politinę interpretaciją“, esą naujasis vyskupas yra lyg „opozicija patriarchui“. Vyskupas Ž.Gurionas pažymėjo, jog tokie svarstymai neturi jokio pagrindo. Akivaizdu, jog arabų ir žydų kultūra yra du skirtingi pasauliai, tačiau, kaip kituose regionuose, taip pat ir Šventojoje Žemėje vienoje Bažnyčioje ir viename tikėjime gali puikiai sutarti skirtingų tautų tikintieji.
Žydų kilmės vyskupo paskyrimas Jeruzalės patriarchatui turi ir simbolinę reikšmę: Šventoji Žemė yra Dievo Įsikūnijimo vieta, o Kristaus apaštalai ir pirmieji krikščionys juk buvo žydai. Vyskupas Ž.Gurionas paaiškino, kad su naujuoju paskyrimu Popiežius taip pat nori siekti gerų santykių su visa žydų tauta. Kadangi didelę dalį Izraelio gyventojų sudaro imigrantai, tarp jų ir asmenys iš mišrių santuokų, todėl ekspertų vertinimai kiek šalyje yra hebrajiškai kalbančių katalikų, gana skirtingi: vieni nurodo šimtus, kiti – tūkstančius. Nepriklausomai nuo tikinčiųjų skaičiaus, ši bendruomenė nusipelnė turėti normaliai veikiančias struktūras ir lieka tik pasidžiaugti, kad dabar ją globos Popiežiaus paskirtas vyskupas.
Beje, naujasis vyskupas Ž.Gurionas priėmė krikštą jau turėdamas 23 metus: taigi jo paskyrimas Bažnyčios hierarchu ir dvasinės tarnystės kelias gali būti savotiška paskata tiems suaugusiems žmonėms, kurie tik dabar svarsto apie tapimą katalikais. Dalyvauti Bažnyčios gyvenime vienodas galimybes turi visi tikintieji, nepriklausomai nuo jų krikšto laiko.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"