Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 5 d.
Nr.68
(1172)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Žvilgsnis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vienuolė, mokytoja, medikė
Zuzana Jurkūnaitė – s. M. Klaudija (1913-2003)

S. M. Klaudija

Zuzana gimė 1913 m. spalio 8 d. Mažeikiuose. Šeimoje buvo trys berniukai ir šešios mergaitės. Zuzana – aštuntasis vaikas. Vienas berniukas mirė sulaukęs trejų metų. Tėvas dirbo geležinkelininku, o mama šeimininkavo namuose ir, reikalui esant, siūdavo.
Karo metu (1914 m.) visa šeima buvo pasitraukusi į Rusiją, tik vyriausias brolis liko pas gimines. Jurkūnų šeima iš Rusijos sugrįžo 1917 metais. Po karo gyvenimas buvo sunkus, tad vyresnes sesutes auginti pasiėmė giminės, o Zuzanėlė su Adzyte, kaip mažiausios, pasiliko namuose.
Kai Lietuvoje atsidarė mokyklos, sesutės grįžo į gimtuosius namus ir pradėjo pirmuosius mokslo metus.
Tėveliai buvo religingi ir vaikus nuo pat mažens mokė melstis. Zuzanėlė prisimena, kai mama, prieblandoje triūsdama po virtuvę, mokė „Tėve mūsų”. Jai patiko ta malda ir dažnai ją kalbėdavo.
Sekmadieniais tėvai su visais vaikais šventiškai pasipuošę eidavo į bažnyčią šv. Mišių. Jau vaikystėje Zuzanėlė gėrėdavosi skaitiniais bei Evangelija ir slapčia galvojo, kur tokią knygą gauti. Kartą, grįždama namo po šv. Komunijos, pajuto didelį džiaugsmą širdyje, kuris liko ilgam ir peraugo į potraukį melstis.
Būdama penkiolikos metų perskaitė laikraštėlyje straipsnį apie misijas. Jai kilo didelis noras važiuoti į Afriką pas juodaodžius ir mirti kankine. Apie šį savo troškimą niekam nesakė, tik kai suolo draugė prakalbo apie vienuolyną, Zuzanėlė atvėrė jai savo paslaptį. Draugė pasakė, kad į misijas siunčia tik seseris iš vienuolyno. Nuo tada Zuzana ir pradėjo galvoti apie pašaukimą. Vieną vasarą niekam nieko nesakiusi nuvažiavo į Pažaislį. Jai buvo pasakyta, kad baigtų gimnaziją, o dabar būsianti kandidatė. Ji apsidžiaugė ir manė, kad jau esanti priimta kandidate. Grįžusi namo namiškiams nieko nesakė, tik pati pasiryžo nebešokti ir vengti draugystės su berniukais.
Zuzana gimnazijoje priklausė „Ateitininkų” organizacijai. Kai 1930 metais valdžia uždraudė šią veiklą, iš Kauno atvažiavęs kun. Rankelė paskatino veikti slapta.
Iš Kauno atvykdavo studentai skaityti paskaitų, organizuodavo ekskursijas po Žemaitiją. Prof. Pranas Dovydaitis vadovavo ekskursijai garlaiviu iš Kauno į Kuršių marias, pakelyje aplankė įdomias vietas. Ekskursijoje dalyvavo nemažai ateitininkų mokinių ir studentų, kunigų ir profesorių iš visos Lietuvos. Plaukiant visą laiką skambėjo dainos ir muzika.
Grįžtančius pasitiko policininkai. Tuoj pat suėmė ir išvežė į Bijotus prof. P.Dovydaitį. Jį lydėjo kun. P.Rauda. Jaunimui buvo liepta išsiskirstyti. Zuzana su 40 mergaičių nuvažiavo į Padvarius pas seseles pranciškones rekolekcijoms. Paskutinę susikaupimo dieną Motina Augustina rinkosi kandidates. Zuzana su kita mergaite tuojau pasisiūlė jai. Motina Augustina pažiūrėjo į Zuzaną ir pasakė: „Tu, peteliške, dar paskrajosi!..” Po šešerių metų, vienų iškilmių metu, Motina Augustina ją sutiko jau su abitu kunigų seminarijoje. Atpažino tą pačią „peteliškę” ir gailėjosi, kad ne jos lizde nutūpė.
Zuzana augo darnioje šeimoje, kurioje būdavo gera ir linksma: atvažiuodavo giminės, sesučių draugai ir pažįstami, tačiau tos linksmybės jos širdies nepatenkino: palikusi svečius eidavo į savo kambarėlį ir skaitydavo.
Jai mokantis paskutinėje gimnazijos klasėje, jos vyresnės sesutės, norėdamos nukreipti jos mintis nuo vienuolyno, gražiai aprengė ir nuvedė į Karininkų ramovę sutikti Naujųjų metų. Pobūvyje dalyvavo prezidentas A.Smetona su žmona, ministrai, aukšto rango karininkai. Buvo gražu ir įdomu, visur prabanga, dvelkė iškilmingumu. Visi linksminosi, džiaugėsi, o Zuzana mąstė: „Praeina pasaulio garbė, turtai ir linksmybės. Man reikia tik vieno: Jėzaus meilės ir malonės. Dabar jau niekas manęs neperkalbės”.
1934 m. liepos 2 d. drauge su mamyte atvažiavo į Pažaislį. Palikusi mamą šventoriuje, nuėjo pas seseles, prisistatė esanti kandidatė ir paklausė, kada atvažiuoti visam laikui. Seselės nusišypsojo ir paklausė, kas jai taip pasakė. Zuzana nustebo, kad seserys nežino, nes jau prieš ketverius metus ji save laikė kandidate, tačiau buvo pakviesta greitai atvažiuoti.
Ir vėl kova: mamytė verkė, bet nesipriešino, sesuo Cilė su savo kariškiu vyru žadėjo leisti ją studijuoti, o viena jaunesnių seserų Adzė sakė, kad visus vienuolyno langus išspardys (labai mylėjo savo jauniausią sesutę Zuzanėlę).
Nepaisant visų vilionių, Dievo pagalba visos kliūtys buvo nugalėtos. Atsisveikinusi su namiškiais ir giminėmis, 1934 m. liepos 17 d. atvyko į Pažaislį, Ramybės kalnelį. Nuo Petrašiūnų mišku ėjo viena. Buvo gražus pavakarys. Kai pro medžių viršūnes pamatė Pažaislio bokštus, susijaudinusi atsiklaupė ir meldėsi.
Netrukus, liepos 19 dieną, buvo aprengta kandidatės drabužiais: Motina Angela uždėjo peleriną (toks buvo kandidatės rūbas) ir taip įvedė ją į bendruomenę. Tą rudenį atvažiavo ir daugiau kandidačių, baigusių gimnaziją. Jos buvo išsiųstos studijuoti į Kauną ir apgyvendintos „Saulės” namuose. Išvažiuodama į Kauną Zuzana paklausė naujokių mokytojos s. M.Teresės, ar leis jai važiuoti į misijas Afrikon. Jai atsakė: ,,Taip, taip, sesute, važiuosi į misijas, tik ne į Afriką, o į „Saulę”. Jos svajonės neišsipildė.
Zuzana norėjo studijuoti istoriją arba lietuvių filologiją, bet „Saulės” gimnazijai trūko gamtininkės, tad ji įstojo į VDU Matematikos–gamtos fakultetą, Biologijos skyrių.
Kai 1935 metais ji susirgo liaukų tuberkulioze, atvažiavo penkios sesutės, norėdamos vežtis namo, tačiau ji nevažiavo. Susirūpino ir išgyveno, kad vyresnioji nelieptų grįžti namo. Daug meldėsi į Švč. M. Mariją ir buvo išklausyta.
1936 m. rugpjūčio 15 d. pradėjo naujokyną ir gavo sesers M. Klaudijos vardą. Naujokių mokytoja buvo s. M.Bonifacija. Ją visos labai mylėjo. Ji buvo dvasinio gyvenimo formuotoja ir mokytoja, naujokes auklėjo ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu.
Pirmaisiais naujokavimo metais studijas nutraukė ir Pažaislyje dirbo ūkio darbus, prie kurių namuose nebuvo pratusi. Po metų, 1937–aisiais, vėl tęsė studijas ir gyveno Valančiaus g. 2 (dab. kardinolo V.Sladkevičiaus muziejus). 1938 metais padarė pirmuosius įžadus. 1940–aisiais išlaikiusi paskutinį egzaminą pas prof. P.Dovydaitį, užėjo mišparams į Kauno Katedrą. Iš jos išėjusi su kitomis seserimis pamatė gatvėje žygiuojančius rusų karius. Jie žiūrėjo į seseris, kurios buvo su abitais, o seserys – į juos.
Vasarą s. M.Klaudija praleido Pažaislyje, kur rusų kariai, palipę ant tvorų, stebėjo vienuoles. Vieną dieną jos rado rusišką raštelį: „ Mes jus išvaduosim”.
Rugpjūčio pabaigoje mokytojos per laikraščius gavo paskyrimus. Išsisklaidė po visą Lietuvą: s. M.Sofija į Viekšnius, s. M.Celina ir s. M.Florentina į Kupiškį, s. M.Klaudija į Kelmę ir t. t. Darbo pradžia buvo sunki, vėliau sekėsi labai gerai: mokiniai ją mylėjo ir gerbė. Darbą sutrikdė 1941 metų birželio įvykiai: abiturientų egzaminų metu prasidėjo trėmimai. Išvežė gimnazijos direktorių, keletą mokytojų ir nemažai mokinių.
1941 m. birželio 14 d. prasidėjo karas. S. M.Klaudija su s. M.Sofijos teta buvo pasitraukusios į kaimą. Vokiečiams užėmus Kelmę, sugrįžo atgal. Namelis, kur ji gyveno, išliko nesubombarduotas. Atbėgę mokiniai pranešė, kad vienoje daržinėje yra sužeisti du rusų kareiviai. Seselė Klaudija, nubėgusi pas juos, vieną jų rado bemirštantį, todėl sąlyginai pakrikštijo, o antrajam, dvidešimtmečiam, pakvietė kapelioną kun. P.Šniukštą, kuris, pasikalbėjęs su juo, pakrikštijo. S. M. Klaudija atsiklaupusi meldėsi už juos, ir jie abu prie jos užgeso.
S. M. Klaudija lankė kaimuose besislapstančius mokinius, taip pat ir vieną gydytojų šeimą, kurie buvo žydų tautybės.
1941 m. rugpjūčio 15 d. s. M.Klaudija padarė amžinuosius įžadus.
S. M.Klaudija 1944 metais karo audrą praleido Pažaislyje. Karui pasibaigus Kaune trūko mokytojų. Su kitomis seserimis ji įsidarbino VIII berniukų gimnazijoje (aklųjų instituto patalpose). Į gimnaziją iš Valančiaus gatvės vaikščiojo pėsčiomis. Čia gyvenant nutiko visokių dalykų: buvo užpuolę pokario „katinai” (plėšikų gauja), nakties metu - saugumo kratos, tardymai, verbavimai (bandė ir geruoju, ir griežtai). Po keleto ryžtingų „ne” paliko ją ramybėje.
1948 metais su kitomis seserimis ir s. M.Klaudija iš mokytojos pareigų buvo atleista. Prasidėjo darbo ieškojimas: ėjo nuo vienų durų prie kitų. Paklausta, kur dirbusi, vis išgirsdavo atsakymą: „Vietos nėra”. Vienuolių visi bijojo priimti.
Pagaliau įsidarbino Kauno kūdikių namuose, kur jau dirbo s. M.Ričarda. Direktorius buvo žydas Lifšicas. Iš pradžių ji dirbo medicinos seserimi, vėliau pedagoge.
1952 m. rugpjūčio 15 d. gavo sveikatos apsaugos ministro įsakymą penkiems mėnesiams važiuoti į ankstyvojo amžiaus vaikų auklėjimo specializacijos kursus Maskvoje. Vysk. Kazimiero Paltaroko patarimu ir gen. vyresniosios s. M.Genovaitės pritarimu s. M.Klaudija, visai nemokėdama rusų kalbos, išvažiavo. Ten susidraugavo su este, kuri padėjo jai išmokti rusų kalbą. Dievas laimino jų pastangas, abi baigė kursus su pagyrimu. Jų darbai buvo palikti metodiniame kabinete. Grįžusi iš Maskvos ji dirbo vyr. pedagoge.
Vėliau, 1958 metais, Sveikatos apsaugos ministerija perkėlė s. M.Klaudiją į Kauno klinikinės ligoninės organizacinį-metodinį kabinetą pedagogės metodininkės pareigoms. Iš čia ji po visą Lietuvą važinėdavo vadovauti seminarams ir praktikos darbams.
1961 m. gegužės 6 d. ji buvo komandiruota į ankstyvojo amžiaus vaikų auklėjimo pasitobulinimo kursus Maskvoje. Su Kauno vaikų lopšelių vedėjomis ir pedagogėmis dalijosi darbo patirtimi: lankėsi tuomečiame Leningrade, Taline. Vėliau, 1962 m. vasarą, su s. M.Simona važiavo į Mordovijos lagerį aplankyti s. M.Sofijos.
Be tiesioginių pareigų, dar ji priklausė Sporto tarybai. Dalyvavo posėdžiuose, vadovavo seminarams. 1965 m. spalio 15 d. laikraštyje pasirodė žinutė, kad Z.Jurkūnaitei suteikiamas LSSR nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos vardas. Saugumas norėjo sulaikyti, tačiau per vėlai pastebėjo. Kai visiems iškilmingai teikė apdovanojimus, ją išsiuntė į Šakius skaityti gydytojams paskaitos. Po ilgų svarstymų (po metų) įteikė apdovanojimą asmeniškai, tyliai.
Pagaliau 1968 m. spalio 8 d. s. M.Klaudija išėjo į pensiją. 1970–aisiais persikėlė gyventi į Komjaunimo gatvę (dab. A.Stulginskio), kur praleido likusius metus iki mirties. Tais metais kongregacija šventė 50 metų jubiliejų. Ta proga s. M.Klaudija parašė scenarijų vaidinimui, kuris seserims buvo parodytas įvairiuose miestuose: Kaune, Vilniuje, Palangoje, Žemaičių Naumiestyje. S. M. Klaudija švenčių ar jubiliejų proga kurdavo vaidinimus.
1974 m. vasario 2 d. kongregacijos kapitula išrinko s. M.Klaudiją gen. vyresniąja. Ji labai gražiai perėmė patirtį iš buvusios ilgametės gen. vyresniosios s. M.Bonifacijos. Motiniškai rūpinosi seserų dvasiniais ir buitiniais reikalais. Jai rūpėjo kongregacijos augimas ne tik gausumu, bet ir dvasia.
Sovietmečiu buvo pavojinga rinktis didesniais būriais, tad ji suskirstė seseris grupelėmis, kurioms kas mėnesį skaitė ir aiškino kongregacijos Konstituciją bei Nurodymus. Kitą seserį buvo įpareigojusi grupelėse nagrinėti platųjį Katekizmą, dar kitą – vadovauti asketikos pamokėlėms. S. M. Klaudija organizavo slaptas metines rekolekcijas, rasdavo kunigų vienuolių, kurie vadovaudavo mėnesinėms rekolekcijoms arba skaitydavo pranešimus konferencijose. Savo motiniška meile, ramybe ir gerumu vienijo išsiskirsčiusias seseris, palaikė šeimos nuotaiką.
1980 m. vasario 2 d., pasibaigus valdymo kadencijai, s. M.Klaudija kongregacijos kapitulos vėl išrenkama generaline vyresniąja.
Jai vadovaujant, buvo atgaivintas mirusių seserų nekrologų rašymas. Sudaryta seserų grupė, kuri peržiūrėjo Konstitucijos nuostatus pagal II Vatikano Susirinkimo dekretus. Kun. P.Vaičiūnas, MIC, peržiūrėjo Konstituciją bei Nurodymų projektą ir perdavė patvirtinti vyskupui. 1981 m. birželio l d. vyskupas Liudvikas Povilonis juos patvirtino. 1986 m. vasario 2 d. pasibaigus antrajai kadencijai s. M.Klaudija paskiriama naujokių mokytoja, kuria ji buvo iki 1992 metų. Kas du mėnesiai ji važiuodavo į Telšius vesti pamokų dviem naujokėms, kurios ten gyveno. Vasarą katechizuodavo vaikus. Rašomąja mašinėle spausdindavo naujokėms reikalingą teologijos, asketikos, įžadų bei katekizmo medžiagą.
1988 metais su kitomis seserimis atšventė savo įžadų auksinį jubiliejų.
Tačiau sveikata silpnėjo. Nors nebeturėdama atsakingų pareigų, viskuo domėjosi, sekė tautos ir kongregacijos gyvenimą. Mokėjo visus suprasti, paguosti, sustiprinti. Už tai ją mylėjo ir gerbė bendradarbiai pasauliečiai, artimieji, giminės ir pašaukimo seserys. Tai liudijo ir laidotuvėse dalyvavęs gausus giminės atžalynas.
Čikagos kazimierietės, pažinojusios s. M.Klaudiją, savo užuojautos laiške mums rašė: „Visos seselės, kurios lankėsi Lietuvoje ir turėjo progą susipažinti su s. M.Klaudija, pastebėjo jos kilnumą, išmintį, maldingumą, meilę artimui, švelnumą ir domėjimąsi mūsų gyvenimu. Jai teko sunki ir sudėtinga vadovavimo atsakomybė okupacijos metu. Tas rūpinimasis vienuolijos išlaikymu reikalavo daug drąsos, stiprios dvasios ir tvirto tikėjimo. Tegul Dievas laimina ir siunčia daugiau tokių seselių, kurios visiškai paaukotų visą savo gyvenimą ir talentus dėl Dievo karalystės ir žmonių gerovės”.
Paskutinius keturiolika metų s. M.Klaudija sirgo, gydėsi ligoninėse ir namuose, rūpestingai prižiūrima s. M.Benjaminos, visų vadinamos Olyte. Per ilgą ligos laikotarpį daug medicininės pagalbos suteikė gyd. dr. Jadvyga Subačiūtė.
Nesulaukusi 90–ojo savo amžiaus jubiliejaus, kuris jau buvo nebetoli, aprūpinta sakramentais, rugpjūčio 7 dieną s. M.Klaudija iškeliavo į Tėvo namus. Palaidota Pažaislio kapinaitėse.
Ilsėkis, brangi sese ir Motina, po prasmingo gyvenimo darbų ir kančių, palikusi mums ryškų vienuolinio gyvenimo pavyzdį.

S. M. Simona, SSC

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija