Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 5 d.
Nr.68
(1172)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Žvilgsnis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Akivaizdi pasekmė

Kas šventa, taip nevaizduojama, o sugretinama pagal išorinį panašumą su kitos esmės dalykais – tai nusakralinimas, sujaukimas daiktų, sumišimas sąmonėje, ypač jaunimo. Kai kas iš jaunimo jau parodo, sakydami: pamoka išmokta, pasaulėžiūra perimta.
Atrodo, kad visai nuoširdžiai linksmą istorijėlę kuria Virginija J. iš Kauno informaciniame leidinėlyje “Bitės pasaulis” Nr. 8(71). Ji tarsi nemato skirtumo tarp, kaip ji rašo, iškilmių bažnyčioje ir kokio nors koncerto. Tiesa, ji nepamini, kad tos iškilmės bažnyčioje būtų šv. Mišios. Gal nežino, kad sekmadieniais būna būtent tokia iškilmė, o gal dar nedingęs šventumo jutimas ir vengia pati sau paprieštarauti bei sulyginti šv. Mišias su koncertu, kurių dabar nereta ir bažnyčiose. Paminėta sekmadienis ir iškilmė, todėl, reikia manyti, kad turima omenyje šv. Mišios. Jeigu kitaip, tai nebūdingas ir retesnis dalykas turėtų būti paminėtas, o čia – sekmadienio iškilmė, kurios labai svarbus atributas esąs choras, o jis išvykęs į Dainų šventę, ir bažnyčioje tylu. Tokia linksma jaunos mergaitės fantazijėlė.
Ir nieko, kad tylu. Ne choras esanti esmė. Šv. Mišios vyksta, jos yra esmė, o žmonės gali giedoti, gali tyliai būti, ir Mišių vertė nebus kitokia.
Žmonės įpratę, kad per kai kurias šv. Mišias yra grojama, giedama, bet turi atsiminti, kad tai yra įprotis, ir per daug jo nesureikšminti. Giesmė gali padėti sužadinti jausmą, be giesmės – žmogus pats pasistengia, ir jausmas yra.
Gamta ir Antgamtis štai čia susitikę – galima ir be muzikos, nebent veržiasi širdis tokiai išraiškai.
O kad jaunai mergaitei kyla mintis sugretinti dainų šventę ir, kaip ji sako, iškilmę bažnyčioje, reikia manyti, kad kažkas ją taip parengė. Ir nerengė kitaip. Nekartojo nuolatos, kad ir vienur, ir kitur yra muzika, bet vienur yra tik ji ir be jos nėra šventės, kitur pirma yra šventė, o muzika – pasekmė. Tai reiškia, kad vyksta kitas veiksmas. Su muzika ir be jos. Ji net nėra apipavidalinimas, ji yra taip sau. Ir jeigu kieno nors tik į ją įsižiūrima – galėtų kurį laiką jos nebūti, kad įsižiūrėjusieji atsitokėtų. Arba reikėtų labai dažnai kartoti: gerai, kad yra, bet ji nebūtina.
Nors yra pasiūlymų negalvoti, o vien dalyti tai, ką turime ir gavome. Taip, kaip Kristus liepė apaštalams išdalyti žuvis ir duoną; jie paklausė, ir dalijimo užteko.
Jiems taip buvo liepta. Dalyti ir mums liepiama, bet neuždrausta ir galvoti; gal net įsakyta? Bent kai kuriems. Pats sugebėjimas galvoti yra liepimas tai daryti, kaip ir kiekvienas geras sugebėjimas. Dalyti dabar, ir galvoti kas bus, ir kaip dar geriau dalyti, kad nebūtų visai prastai.
Jaunimas šventumo nejaučia. Bet ar tada visada bus žemėje tikinčiųjų?
Negalės nebūti. Bet reikia daug mūsų pastangų. Maldos ir aukos bei darbų kuo geriausių, ir didelio žinojimo. Perduodamo žinojimo. Ir Virginijai (kaip ir mums visiems) reikia žinoti, kad šv. Mišios ir dainų šventė turi tik šiek tiek išorinio panašumo, bet esme negalima jų sulyginti.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija