| Vytautas
Didysis karalius be karūnos
Lietuvos Pirmosios Respublikos
(1918-ųjų Lietuvos) metais nė viena diena taip aukštai nekėlė tautos
dvasią kaip rugsėjo 8-oji. Joje buvo net du galingi dvasiniai svertai:
Šilinių atlaidų religinis ir Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos
tautinis svertas. Datos sutapo todėl, kad, kiek žinoma, Vytautas
Didysis buvo pasirinkęs Švenčiausiosios Mergelės Gimimo dieną savo
karūnavimo diena.
Apie apsireiškimą ir Šiluvos atlaidus daugiau sužinoti norintieji
gali daug žinių rasti vien tik Lietuvių enciklopedijos XXIX tome.
Anot enciklopedijos (517 p.), Šiluvoje Švč. Marijos apsireiškimas
laikomas pirmuoju žinomu Europoje. Pirmuoju žinomu Europoje! Ir
ar daug europiečių bei užjūrių katalikų yra apie tai girdėję? Tą
patį galima pasakyti apie sensacingos istorijos nepaprastą Kryžių
kalną.
O į Šiluvą per Šilines - aštuonių dienų atlaidus - jau šimtmečiais
plaukė maldininkų būriai. Net okupacijos metais maldininkų veržimasis
Šiluvon kėlė paniką okupantų statytiniams ir susižavėjimą bei pasididžiavimą
katalikais užsienyje.
Rugsėjo 8-osios tautinis svertas buvo sukurtas prezidento Antano
Smetonos antrosios kadencijos metu. Privačiai, mokyklose ir organizacijose
vykęs pasididžiavimas Vytautu Didžiuoju ir jo meto Lietuva virto
į oficialią tautinę šventę, į Tautos Dieną Vytauto Didžiojo karūnavimo
dieną. Atrodė, jog nesvarbu buvo tai, kad jam siųstoji karūna nepasiekė
Vytauto galvos: jis tapo Lietuvos karaliumi. Gal prisidėjo prie
lyg ir karūnavimo be karūnos šventės dvasios tai, kad Vytauto karūną
pagrobė lenkai, su kuriais Pirmosios Lietuvos Respublikos metais
dėl dabar jau Vilniaus krašto užgrobimo nebuvo ne tik gerų, bet
ir jokių santykių.
Iškilmės, prakalbos, paradai vyko ne tik laikinojoje sostinėje Kaune,
bet ir kituose miestuose bei miesteliuose. Ten, kur nebuvo vietinės
karinės įgulos, paradavo šauliai, pavasarininkai, jaunalietuviai,
jaunieji ūkininkai, skautai ir moksleiviai, apskritai mokyklų visi
mokiniai. Tai, be abejo, kėlė tautos dvasią, kaip dabar matome,
jog didžiuojamės Karaliaus Mindaugu ir jo meto Lietuva, ypač pagerbiant
jį 750 metų sukakties proga. Tai norom nenorom Lietuvos priešams
ir draugams primena, kad Europos istorijoje Lietuva nėra naujokė
valstybė. Kartais tekdavo su Lietuvos istorijos klausimu susidurti
paskaitų turuose, paklausimų metu ir radijo pokalbiuose. Ypač jei
klausimas ar pastaba apie naują mažą kraštą daroma arogantiškai,
tada su šypsena veide ir balse atsakydavau: Lietuva jau buvo didelė
valstybė karalystė, kai Kolumbas dar tik ieškojo Amerikos
Pasirodo, kad Vytauto Didžiojo garbės prikėlimas tautos dvasiai
pakelti nebuvo tautininkų originali mintis. Lietuvių enciklopedijos
XXXIV tome (390 p.) rašoma: Jau XlX a. lietuviai, keldami Vytauto
garbę ir labiau akcentuodami visas jo pastangas eiti nepriklausomu
keliu nuo lenkų, labiau išryškino ir atskirą, naują (tautinę) lietuvių
sąmonę, kuri tapo antrosios (1918) Lietuvos pagrindu. Tad ir Antrojoje
Lietuvos Respublikoje praverstų Vytauto Didžiojo Lietuvą priminti
ir Europos Sąjungai bei NATO sąjungininkams. Na, ir mūsų pačių jaunimui,
kurs paprastai ieško didybės, kurią galėtų garbinti.
Tik pagalvokime, ką ES ir NATO propagandoje būtų galima padaryti
vien tik su Lucko suvažiavimu. Juk tai buvo Europos istorijoje vienas
plačiausios apimties viršūnių susitikimų. O gal istorikai atrastų
tai buvus plačiausiu viršūnių susitikimu pagal to meto geopolitinę
pasaulio sudėtį. Galime teigti, jog tai buvo NATO pradžia
Asmeniškai
ar bent per pasiuntinius (žr. LE, XVI t., 492 p.) Lucke dalyvavo
Maskva, Danija, Kryžiuočių ordinas, Hanzos miestai, Vatikanas, Bizantijos
imperija, Krymo ir Užvolgės totorių chanai, Naugardas, Pskovas,
Moldavija. Gal tuomet buvo ypač svarbu, kad Luckan atvyko net imperatorius
Zigmantas. Jis siekė Vytauto ir Jogailos pagalbos prieš turkus.
Tame suvažiavime turėjo būti sprendžiama daugelis tarptautinių klausimų.
Lucko suvažiavime buvo iškeltas ir Vytauto karūnavimo klausimas,
kas sieja tą suvažiavimą su rugsėjo 8-ąja.
Artėjant rugsėjo 8 dienai, nuo Vytauto Didžiojo šventės - tautos
šventės mintys grįžta prie Šilinių atlaidų Šiluvoje, kurių iškilmingas
šventimas rodo, kad Lietuvos valstybingumas ir tautos lietuviškumas
jau iš seno yra susiję su tikėjimu. Tad tie, kurie bando tai pakeisti
atskyrimu, atlieka valstybės ir tautos ardomąjį darbą. Kaip ir
karališkoje kunigaikštiškoje valstybėje, Pirmosios Respublikos
Lietuvoje tikėjimas ir tautiškumas pasižymėjo tolerancija. Buvo
remiamos kitataučių mokyklos, mokamos algos ne katalikų dvasininkams
ir net jų tikybos mokytojams. Valstybės vadovai vertino dvasingumo
reikšmę valstybės darnumui ir pažangai. Tad turėtume pritarti popiežiaus
Jono Pauliaus ll susirūpinimui dvasingumo stoka ES Konstitucijoje
ir paremti jo pastangas tai atitaisyti.
Pirmiausia, žinoma, pakelkime religinį ir tautinį dvasingumą Lietuvoje.
Tam, pradedant savimi ir savo šeima, naudokime visus prieinamus
dvasinius svertus.
Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|