Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 17 d.
Nr.71
(1175)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gyvenimo kelio ženklai

Kauniečiams pasisekė – nuo rugsėjo 4 dienos Kaunas turi naują meninę erdvę parodoms. Aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio namų-muziejaus (K.Genio g. 6) savininkė ir puoselėtoja Lolita Genienė su sūnumi Gintautu atvėrė ne tik atnaujintą K.Genio ekspoziciją, bet ir skyrė patalpas kitų menininkų kūrybai. Parodos premjeros pirmenybė ir garbė atiteko jaunai dailininkei grafikei iš Vilniaus Jūratei Pikčilingytei. Vakarui vadovavo ir dailininkę pristatė skaitovė Daina Kazlauskienė.

Buvusi kaunietė, dėsčiusi Kauno dailės gimnazijoje, nuo 1994 metų laisva menininkė, dailininkė J. Pikčilingytė šiuo metu gyvena Vilniuje ir dirba grafikos srityje. Darbuose naudoja įvairias technikas: ofortus, koliažus, piešinius, rankų darbo popierius, objektus. Dailininkė sako, kad savo darbu siekia sukurti sakralią erdvę, naudodama paprastus gamtos ir buities motyvus, simbolius. Kauniečiai dailininkę J.Pikčilingytę pažįsta ir kaip knygų iliustratorę: dar gyvendama ir dirbdama Kaune, ji apipavidalino ne vieną knygą. Daug dirbo su kultūrininku Domu Akstinu, leidžiančiu nepelnytai užmirštus kūrinius, ir su pogrindžio spaustuvės leidėju Vytautu Andziuliu. Dailininkės darbai pasklidę po pasaulį, parodos surengtos Vilniuje ir Mastrichte (Olandija).
D.Akstino 1998 metais išleistos knygos - A.Baranausko „Graudūs verksmai ir kitos giesmės“, iliustruotos dailininkės J.Pikčilingytės, ištrauką skaitė Kauno dramos teatro aktorius Egidijus Stancikas. „Dailininkės J. Pikčilingytės kūryba turi tiesioginę sąsają su A.Baranausko žodžiais. Jos darbuose galima įžvelgti kryžių, kančios ir skausmo metaforas, kurios atveria kelią į gyvenimo ir A.Baranausko kūrybos gelmę, žmogaus pokalbį su savimi. Ruduo - toks metas, kai siela pati veriasi gelmei ir dialogui, o tam tarpininkauja itin Dievo talentais apdovanota, kūrybinga asmenybė dailininkė J.Pikčilingytė“, – pristatydamas knygos iliustracijas ir parodoje eksponuojamus darbus, sakė aktorius E.Stancikas.

Menotyrininkės Virginijos Vitkienės teigimu, grafikės kūrybai būdinga moderni kompozicija, sakralios erdvės ieškojimas ir subtilus pasaulio suvokimas. „Gyvenimu spinduliuoja dailininkės J.Pikčilingytės darbai. Gyvenimu, kuris mums duotas, bet ne kaip išbaigta vertybė. Gyvenimą mes kuriame patys savo darbais, mintimis, žodžiais. Gyvenimas yra vyksmas ir būsena, kurios dėka galime kurti pačius save ir savo aplinką“, – sakė menotyrininkė V.Vitkienė. Iš tiesų gyvenimas atsispindi dailininkės darbuose, nors juose nėra tiesiogiai vaizduojamo žmogaus, jo figūros. Atidžiau įsižiūrėjęs, gali pastebėti, kad darbuose daug dvasinės žmogaus būties ženklų. Paveikslai taip ir vadinasi – „Ženklai“. Tai gyvenimo kelio ženklai, jo atspindys. Dailininkė pastebi ženklus kasdienybės kelyje: ribojančius, nurodančius, pristabdančius ar kaip tik kelią atveriančius. Ypatingai subtilus dailininkės pajautimas smulkiuosiuose darbuose „Arbatos ciklas“. Šis ciklas ne tik kreipia mūsų žvilgsnį ir sąmonę į kasdienius objektus, bet per juos kalba apie amžinuosius dalykus, apie žmonių bendrystę. „Arbatos cikle“ daug jūros motyvų. „Tai pajūryje atrastos detalės, kurios dailininkės darbuose tapo vertybe tarp žmogaus sustojimo ir stabtelėjimo“, – paaiškino menotyrininkė. Šiandien menininkai kalba daug ir įvairia kalba, kad tik pasiektų mus, suvokėjus. Vienas tokių būdų mums, visur lekiantiems, pasiekti yra kalbėti šokiruojančiai, drastiškai, pritrenkiančiai. Kartais reikalingas toks būdas, kai kasdienybė yra tokia aktyvi, ir mes negalime sustoti, įsigilinti į save. Dailininkės J.Pikčilingytės darbus galime suvokti tik nutilę, atsitraukę nuo kasdienės rutinos, kai į meno kūrinį žiūrime kaip į dvasinio gyvenimo atspindį, o ne į tiesioginį reiškinių antspaudą. „Kiekvienas dailininkės darbas ne tik savyje turi daug simbolikos, bet yra tarsi užantspauduotas techniniu būdu savitais antspaudėliais. Ženklas ir simbolis yra vienas svarbiausių dailininkės motyvų. Žiūrint net sunku pasakyti: ar tai autorė ženklina savo darbą, ar pats darbas yra ženklinantis asmenybę. Darbai harmoningi kompoziciniu požiūriu, technika sudėtinga, subtili“, – sakė V.Vitkienė. Menotyrininkė nenorėjo gilintis į techninius klausimus, nes meno kūrinys kalba ne savo atlikimo technika, o išbaigtumu.

D.Akstinas pasidalijo mintimis apie dailininkės kūrybą kaip vartotojas. Juk visų dailininkų didžiausias noras, kad kuo daugiau žmonių prie jo darbų sustotų, pamąstytų, ką norėjo dailininkas pasakyti ir žmogaus širdy pajudinti. „Dideles galimybes tam suteikia knyga. Dailininkas iliustruoja knygą tik ją perskaitęs, tokiu būdu knyga prabyla į žmogų ne tik rašytojo, bet ir dailininko - iliustratoriaus mintimis ir darbu. Ir rašytojas, ir dailininkas savo darbais turi žmogų kelti, šviesti ir ugdyti“, – įsitikinęs leidėjas. D.Akstinas prisipažino, kad jam labai malonu, kad prieš dešimt metų teko susitikti su jauna dailininke Jūrate, kuri sutiko apipavidalinti ir iliustruoti jau viešai leidžiamas knygas, sukurti joms viršelius. „Jei J.Pikčilingytė daugiau nieko nebekurtų, žmonės, po daugelio metų bibliotekose radę A.Baranausko „Graudžių verksmų ir kitų giesmių“ faksimilinį leidinį, vis tiek atkreiptų dėmesį į viršelio dailininkės darbą: Kristus, nešantis kryžių“, – mano knygų leidėjas. Dailininkė iliustravo ir daugiau knygų, kurias išleido leidykla „Atmintis“. Leidėjas D.Akstinas džiaugėsi, kad dailininkė atidarė savo parodą aktoriaus ir poeto K.Genio namuose. D.Akstinas išreiškė viltį, kad J.Pikčilingytė grįš į Kauną ir kaip knygų iliustratorė.

Pati parodos „kaltininkė“ dailininkė J.Pikčilingytė sakė esanti tiek priblokšta visų pasisakymų ir kalbų, susirinkusiųjų geranoriškumo, kad nebežinanti ką ir pasakyti. Dailininkė dėkojo namų šeimininkams už svetingumą ir supratimą.

D.Kazlauskienė paskaitė aktoriaus ir poeto K.Genio eilių, visų susirinkusiųjų vardu padėkojo namų, kuriose atidaryta paroda, savininkei L.Genienei ir jos sūnui Gintautui už suteiktą naują erdvę kūrybinei oazei, už sudarytą galimybę išvysti šiuos darbus, už premjerą, su viltimi, kad šių namų sienos bus svetingos ir kitiems meno žmonėms bei jų projektams.

Aktorius ir poetas K.Genys labai mėgo muziką. Skambėjo ji ir parodos atidarymo metu. Natalija Koroliova grojo fortepijonu, Jurgita Gelūnaitė griežė smuiku, dainavo Tomas Vaitkus (tenoras). Žurnalistas Kazimieras Dobkevičius, pratęsdamas vakaro nuotaiką, prisimindamas aktorių ir poetą K.Genį, jo veiklą šiuose namuose, kai Lietuva dar nebuvo laisva, paskaitė jo eilių ir išreiškė viltį, kad jos skambės visuose būsimų parodų atidarymuose.

Džiuljeta KULVIETIENĖ

Kaunas

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija