Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 19 d.
Nr.72
(1176)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Juk viskas žemėje praeina…

Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių sesers
Genovaitės Rimkaitės mirties 15-osioms metinėms

 

Kaip Tu mane čia įžiūrėjai –
Dulkelę žemės menką?
Šalia savęs statei… Pakėlei…
Iš dulkių šių aplinkui –

Stebėdamasi begaliniu Jo gerumu, klausinėjo Dievą Švč. Jėzaus Širdies tarnaitė sesuo Genovaitė Rimkaitė. Rugsėjo 14 dieną minėjome penkiolikos metų sukaktį nuo jos mirties.

Juozo ir Elenos Rimkų šeimoje ji buvo devintoji. Gimė 1902 m. sausio 3 d. Vilniuje. Baigusi gimnaziją mokslus tęsė Kaune – Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodama (1933 m.) dirbo Kauno moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje. Dėstė pasaulinę literatūrą, tautosaką, geografiją. Dirbo ir seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių mergaičių gimnazijoje. Taip pat buvo mergaičių mokytojų seminarijos bendrabučio vedėja.

Nuo 1941-ųjų iki 1943 metų mokytojavo Molėtų progimnazijoje. Nuo 1943 iki 1947 metų dėstė Anykščių vidurinėje mokykloje geografiją. Dėl religinių įsitikinimų patyrusi pedagogė s. G.Rimkaitė turėjo pasitraukti iš pedagoginio darbo Anykščiuose.

Nuo 1947-ųjų iki 1964 metų dirbo Vilniuje: Etnografiniame muziejuje, Istorijos institute, Gyvulininkystės ir veterinarijos institute. Paskutinioji darbovietė - Fizikos-matematikos institutas, kuriame ji dirbo penkiolika metų.
Šalia nuolatinių darbų yra išvertusi nemažai religinio turinio knygų iš vokiečių, lenkų, rusų kalbų. Be to, nuo 1927 metų iki gyvenimo pabaigos s. Genovaitė rašė eilėraščius ir prozą. Yra parašiusi arti aštuonių tūkstančių eilėraščių. Prieškariu s. G.Rimkaitės (Pajūrio Smilgos slapyvarde) eilėraščiai buvo spausdinami tuomečiuose katalikų žurnaluose „Žvaigždė“, „Pranciškonų pasaulis“, harmonizuojamos giesmės ir giedamos bažnyčiose bei seserų koplyčioje („Galingas didis Dievas“, „Magnificat“, „Nekaltoji stebuklinga“, „O Betliejau, ar girdi?“, „Kalėdos, Kalėdos“ ir kt.). Kai kurios giesmės ir dabar tebegiedamos ir yra įrašytos į 1984 metų „Liturginį maldyną“.

„S. G.Rimkaitė buvo nepaprastai didelio intelekto. Jos pamokos buvo labai įdomios, aukštos kvalifikacijos. Buvo labai apsiskaičiusi, todėl mes klausydavomės išsižioję jos dėstomo dalyko. Ji nepasakodavo to, kas buvo vadovėlyje, bet daug plačiau, giliau, išsamiau, nes turėjo didelį žinių bagažą“, - laiške iš Anykščių 1989 metų lapkritį rašė man buvusi G.Rimkaitės mokinė Stefanija Kapčienė.

Tačiau s. G.Rimkaitė buvo labai kukli. Niekada nesiafišavo nei savo darbais, nei kūryba, nei malda.

S. G.Rimkaitės visas gyvenimas buvo paaukotas Dievo garbei. Tai herojiškų dorybių siela, kuri be paliovos veržėsi į aukštybes ir savo kilniu pavyzdžiu artino prie Dievo jaunimą ir kiekvieną sutiktąjį. S. Genovaitė buvo viena tų Evangelijoje minimų smarkiųjų, pastoviai ir tvirtai siekusi šventumo aukštumų. Iš Dievo ji buvo gavusi ryškias, jai ypač būdingas savybes: teisingumą, tyrumą, gailestingumą. Gyveno neišleisdama iš akių Amžinybės ir jos šviesoje visa vertino.

Gyvenimo vidudieny s. Genovaitė rašė:

Juk viskas viskas žemėje praeina… Viena tik amžinybė pastoviai pasilieka. O palaimintoji, neaprėpiamoji, mums sunkiai sunkiai suprantama, mūs laukiančioji amžių amžius tverianti, laiminga arba nelaiminga AMŽINYBĖ! Tiktai ji viena! Viena vienintelė! Kaip labai į tave turi krypti visi mūsų siekimai, pastangos, mintys, žodžiai, darbai, žingsniai! Į tave vieną! Nes juk viskas viskas žemėje taip trapu. Nyksta…. Praeina… Tiktai, amžinybe, kas sekundė, minutė, valanda, diena, savaitė, mėnuo, metai vis be paliovos artiniesi į mus. Tiktai tu!..
O laiminga ar nelaiminga tu mums būsi, - tai priklausys nuo mūsų pačių: nuo mūsų minčių, proto, širdies, akių, ausų, žodžių, veiksmų, gal ir nuo rankų, kojų…. Užtat tu mums ir būsi arba amžinas džiaugsmas už pastangas, vargą, siekimus, kovas, pergales, skausmus, arba amžinas, jau niekad nepataisomas, nesiliaujantis – „deja!“

Ak, nebūkim, broliai, sesės, trumparegiai! Negyvenkim kaip nieko nemąstantys, vien tuščiai žaidžiantys vaikai!
Vieną dieną išnyks visi mūsų sukaupti žaislai: smėliukas, nameliai, arkliukai. (…) Vieną kartą jie pranyks visam laikui. O pasiliks viena jau niekad niekad nesibaigianti amžinybė.
Ir tęsė:

Statau paminklą sau netrupančio granito,
Ne tokį, kurį žemės audros griauna,
Kuriam žmonių pavydas, pyktis viešpatauja.
Statau paminklą sau ant amžinybės pamatų,
Bet ne ant ašarų ar sielvarto kitų.
Statau paminklą, kur arai vien skraido,
Žaibai, perkūnai ietis savo svaido…
Tenai tenai, kur skraido vien arai.
Todėl tikiuos, kad nesugrius jis amžinai.

1971 06 28

S. Genovaitė nuolat ragino:

Tik nesustok ties mažareikšmiais dalykais! Tik visom jėgom kopk į viršukalnę! Nesvarbu, kad statu. Nesvarbu, kad sunku. Viena svarbu – kasdien vis labiau ir labiau suartėti su Dievu, vis labiau Jį mylėti!

1988 m. rugsėjo 14 d., 7.20 val. ryte, Dievo angelai palydėjo s. Genovaitės sielą prie Viešpaties sosto. Visą gyvenimą ji labai intensyviai rengėsi šitam didingam susitikimui su širdies Dievu, ypač aštuoniolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų gulėdama ligos patale. Neeiline kančia gerasis Dievas buvo apdovanojęs jos jautrią sielą. S.Genovaitė kalbėjo:

Žaidimą sulošiau… Širdis krauju paplūdo,
Bet pažadui likau ištikima.
Ir kas, kad ašarom pasruvo mano veidas?!
Buvau linksma, juokiausi ir gana.
Nieks nesuprato, neįspėjo nieko –
Iš kur gi spės? Juokiausi ir gana…
Kada liūdėt reikėjo, aš juokiausi,
Ir pažadui likau ištikima!

S. Genovaitė gyveno ir mirė ramybėje. Tokioje ramybėje, kurios negali duoti ar atimti nei pasaulis, nei šėtonas. Neabejoju, kad, sutikus savo mylimąjį, sušukai:

Radau tą, kurį myli mano širdis!

(G. g. 3-4)

A.ANDZEVIČIŪTĖ, ACJ

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija