Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 19 d.
Nr.72
(1176)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnytinis turtas ir legendų kūrėjai

(atsakant į R.Gabarto kūrybinį straipsnį „Kauno dienoje“)

„Kauno dienos“ laikraštyje (2003 m. rugsėjo 3 d.) pasirodė šmeižikiškas, buldozerinio ateizmo metodais parašytas begėdiškas straipsnis. Kaip katalikas negaliu tylėti ir leisti, kad cinikai keltų balsą prieš instituciją, kuriai turėtų nusilenkti tauta už jos tautiškumo ir valstybingumo išsaugojimą, už tai, kad ji savo vertybėmis yra tautos ir valstybės druska. Prieš pradėdamas vertinti bažnytinių turtų reikalą, R.Gabartas pirmiausia turėjo pasirinkti vertinimo poziciją: ar tai bažnytinis požiūris į turtus, ar valstybės teisės požiūris, ar tai jo asmeninė nuomonė? Sprendžiant iš straipsnio pobūdžio ir teiginių, akivaizdu, kad tai tik autoriaus nuomonė. Ir kodėl „Kauno diena“ šį cinizmu, melu ir arogancija perpildytą straipsnį išspausdino pirmajame puslapyje, tarsi tai būtų kažkokia globalinė problema? Gal “Kauno diena” irgi parduos sąžinę už pinigus? Dėstydamas savo subjektyvią nuomonę, R.Gabartas turi pretenzijų absoliutinti ją, sudarydamas apie save teologijos ir kanonų teisės, valstybinės teisės, istorijos ir visuomenės gyvenimo filosofijos specialisto įvaizdį. Toli gražu iki to. Kiekvienas teiginys pilnas klaidų ir išankstinio nusistatymo. Straipsnis dvelkia priešiškumu Bažnyčiai, o visi kiti teiginiai „išlankstomi” pagal išankstinį nusistatymą. Objektyvumo nėra. Aš, kaip aktyvus katalikas, esu pastebėjęs tokį dėsnį: Bažnyčios turtus skaičiuoja tie, kurie mažai arba visai neaukoja; kritikuoti, mokyti Bažnyčią gyvenimo, moralės ir kitų dalykų puola tie, kurie nuo Bažnyčios nutolo arba visai nėra su ja susiję ir gyvena amoralų gyvenimą. Tikri katalikai Bažnyčios problemas sprendžia kitaip: patys stengiasi būti šventesni, nes priklauso Bažnyčiai, patys prisideda savo darbu, ištekliais ir malda prie jos misijos.

Straipsnyje minimos „Baltijos tyrimai“ apklausos kelia didelį įtarimą, kaip ir visos kitos panašaus pobūdžio biznio sferos institucijos, nes sunku patikrinti apklausų teisingumą, pradedant nuo apklausiamųjų, baigiant rezultatų apibendrinimu. Žinomas faktas, jog apklausos būna užsakomos, klastojamos, jomis manipuliuojama. R.Gabartas neslepia džiaugsmo, kad tą procentą „Baltijos tyrimai“ numuša, nors nėra aišku, kaip iš tiesų yra. R.Gabarto straipsnis nėra švarus nuo manipuliacinių elementų. Pavyzdžiui, jis manipuliuoja žodeliu „net“: „pasitikėjimas smuktelėjo net 5 procentais“. Turbūt tas „net“ būtų pridėtas ir prie vieno, ir prie dviejų procentų!.. R.Gabarto straipsnio tikslas aiškus: antibažnytinė propaganda, panaši į KGB sovietmečiu naudotus metodus: faktų iškraipymas, manipuliavimas dalinėmis tiesomis, konteksto nepaisymas ir karikatūrinimas. R.Gabartas tikinčiuosius vadina „rinka“! Tai begėdiškas ir ciniškas tyčiojimasis, žurnalistinės etikos principų pažeidimas, į kurį redakcija nusikalstamai pažiūrėjo pro pirštus. Tuo ketinama įpiršti, jog Bažnyčios tikslas yra tik turtas. Toks teiginys yra absurdiškas, neteisingas ir vertas šmeižėjo atsiprašymo. Autorius turi klaidingą Bažnyčios suvokimą ir dar absurdiškesnę iš to kylančią išvadą. Bažnyčią sudaro visi pakrikštytieji katalikai, ne vien tik dvasininkai. Su Bažnyčia siejami ir pasauliečiai, ir dvasininkai katalikai. Jie visi pašaukti vienam tikslui, tačiau skirtingais būdais, skirtingomis pareigomis. Begėdiškas melas teigti, kad Bažnyčia yra kažkieno rinka!
Bažnyčios kanonų teisė, kuria vadovaujasi katalikų bendruomenė, teigia, jog Katalikų Bažnyčia prigimtinės teisės pagrindu turi teisę laikinąsias gėrybes įgyti, turėti ir alienuoti (visiškai ar iš dalies perleisti nuosavybės teises). Tai ne kas kita kaip natūrali bet kurios kitos žmonių bendruomenės teisė įgyti ir naudotis nuosavybe, siekiant savo tikslo ir nepažeidžiant egzistuojančių įstatymų, neprieštaraujančių Dievo valiai. Bažnyčios tikslai, kuriems įgyvendinti reikalinga tam tikra materiali ir nemateriali nuosavybė, yra šie: 1. Dieviško kulto organizavimas (sakraliniai pastatai, liturginiai reikmenys); 2. Apaštalavimo ir gailestingumo darbai; 3. Garbingas dvasininkų ir bažnyčios tarnautojų, kurie tiesiogiai yra atsakingi už kultą, apaštalavimą ir gailestingumo darbus, pragyvenimo užtikrinimas. R.Gabartas taip pat iškreipia Bažnyčios mokymą apie vienuolių ir kunigų įžadus. Sutana arba abitas užsivelkami dar prieš visų įžadų davimą. Įžadus duoda tik vienuoliai, tuo pačiu ir neturto. Asmeninis vienuolio neturto įžadas nepanaikina vienuolijai galimybės turėti ir disponuoti turtu dėl tų pačių priežasčių ir tikslų, kuriuos turi ir visa Bažnyčia. Neturtas nėra nieko neturėjimas, bet tam tikras požiūris į turto turėjimą ir naudojimą, elgesys su juo. Tas tiesa, kad pagal Kanonų teisę vienuoliai asmeniškai atsižada privatinės nuosavybės, tačiau kunigams tai negalioja: jie gali įsigyti nuosavybėn, turėti, disponuoti tiek, kiek reikia jų garbingam pragyvenimui ir pareigoms tinkamai atlikti. Pastebėtina, jog garbingas pragyvenimas nėra lygu turtingumui. Beje, turtingumas nėra savyje blogis. Jei manytume, kad yra blogis, tuomet reikėtų kritikuoti daugelį Lietuvos turtuolių, kurie nepalyginamai turtingesni už katalikų bendruomenę. Blogis ir nuodėmė yra neteisingai įsigyti turtą, užkietinti širdį vargstantiems ir nepasidalyti pertekliumi, vengti solidarumo, kurį užtikrina valstybės renkami mokesčiai.

Civiliniai Lietuvos Respublikos įstatymai pripažįsta nuosavybės teisę Katalikų Bažnyčiai. Ši teisė yra konstitucinio pobūdžio, nes ją garantuoja pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymas: „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu“. Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 13 straipsnis nustato tokias turtines ir Katalikų Bažnyčios teises: „Religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams gali nuosavybės teise priklausyti maldos namai, gyvenamieji namai ir kiti pastatai bei statiniai, gamybiniai, socialiniai ir labdaros objektai bei kitoks turtas, reikalingas religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai. Religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai jiems nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“.
Rašydamas apie nacionalizuotus turtus, R.Gabartas išpažįsta socialistinę nuosavybės sampratą, laikosi prielaidos, kad nacionalizacija buvo gera ir teisėta, o siekimas susigrąžinti turtą tarsi būtų kažkas blogo. Vakarų civilizacijos teisės vienas pagrindinių principų yra tai, jog nuosavybės teisės neišblėsta. Labai jautriai žiūrima į nuosavybės teises. Sovietams okupavus Lietuvą, nacionalizuoti buvo ne tik Bažnyčios, bet ir kitų organizacijų bei fizinių asmenų turtas. Ši nacionalizacija neturėjo jokių Vakarų teisės filosofijos pagrindų ir pateisinimo, buvo vienpusė, savavališka, grubiai pažeidžianti nuosavybės turėtojo prigimtines teises ir interesus. Išskyrus komunistus, niekas sovietinės nacionalizacijos nelaiko teisėtu ir moraliu veiksmu. Atkūrus nepriklausomybę, daugybė žmonių pareiškė savo teisėtą reikalavimą nutraukti tą situaciją, kuomet buvo apribota jų ar jų artimųjų teisė į teisingai ir teisėtai įgytą nuosavybę. Katalikų bendruomenė, kurios interesus gina vyskupai, nėra išimtis ir jai nėra ko gėdytis siekti, kad būtų liautasi riboti teises į turtą, kurį ji teisingais ir teisėtais būdais įsigijo ir turėjo prieš sovietinę okupaciją. Ką Lietuva darys, kai reikės grąžinti turtą žydams? Vakarų Europos teisė į tai žiūri vienareikšmiškai: reikės grąžinti.
Bažnyčia valstybei nieko neskolinga! Priešingai. Iš Bažnyčios turtas buvo neteisėtai atimtas, neatlygintinai naudotas, sunaudotas, sugadintas ar sunaikintas, o išlikęs dar iki šiol visai neatiduotas. Norima išsisukti iš šios skriaudos teigiant, jog pasikeitė valstybinė santvarka, jog dabartinė Lietuva niekuo su ta skriauda nesusijusi. Susijusi, nes žmonės liko tie patys, geografinė vieta ta pati, ta pati visuomenė naudojosi ir dabar dar naudojasi tuo turtu. Manau, valstybė elgiasi sąžiningai, bandydama įvairiais būdais kompensuoti katalikų bendruomenei padarytą žalą, atleisdama dvasininkus nuo mokesčių, kasmet, nors ir kukliai, tačiau skirdama lėšų Bažnyčios reikalams. Kita vertus, nemažai bažnytinių institucijų yra sukūrusios šimtus darbo vietų, kurios moka valstybei mokesčius. O kur dar socialinė Bažnyčios veikla, kurios gerai neatlieka pati valstybė? Kas apmokės „Caritas“ žmonių pasiaukojimą, dvasininkų ir pasauliečių atliekamą socialinį, šviečiamąjį, kultūrinį darbą, kurį jie dirba tik iš idealizmo ir krikščioniško entuziazmo vedini? Vien Kauno arkivyskupijos „Caritas“ 2002 metais savo pastangomis gavo ir socialinėms reikmėms išleido daugiau kaip pusę milijono litų. Reikėtų pasidomėti „Kauno dienai“, kiek probleminių šeimų gauna paramą iš Bažnyčios ir kaip kartais elgiasi socialinius reikalus kuruojantys valstybės tarnautojai: „Eikite į „Caritas“.

Prie R.Gabarto straipsnio „Kauno dienoje“ įdėta Bernardinų bažnyčios nuotrauka liudija apie tą didžiulę sovietinės visuomenės padarytą žalą: išplėšta, išniekinta bažnyčia iki šiol nesuremontuota, savo griuvėsiais liudijanti kadaise įvykdytą neteisybę. Manau, kad Bažnyčios vadovai turto grąžinimo klausimu yra labai palankūs valstybei, nevengia dialogo, nors kartais dar juntami valdžios turėti sovietmečio refleksai, nelaikant Bažnyčios partnere ir primetant jai savo pozicijas. Bažnyčia gali įgyti turtą visais teisingais būdais prigimtinės ir pozityviosios teisės pagrindu, kuriuo turtą įgyja ir kiti teisiniai subjektai. Pagrindiniu būdu yra savanoriškos tikinčiųjų (dvasininkų ir pasauliečių) aukos. Katalikų Bažnyčia yra labai liberali tuo klausimu: kas kiek nori ir gali, tas tiek aukoja. Pareiga prisidėti prie Bažnyčios misijos apibrėžta bendru paraginimu, nenustatant konkrečių detalių. Kas aukoja Bažnyčiai, aukoja pirmiausia ne dvasininkams, bet Bažnyčios misijai, prisidėdamas prie jos tikslų siekimo, tuo išpildydamas Kristaus priesaką skleisti Dievo Karalystę.

Tai kokios problemos, R.Gabartai? Bažnyčia nenusižengia nei dieviškajam, nei bažnytiniam, nei pasaulietiniam įstatymui! Ieškote teisingumo? Jis nepažeistas! Pradėkite nuo savo asmeninio gyvenimo, paskui jo ieškokite valdžios institucijose, o tada tarsi angelas iš dangaus galėsite ateiti teisti Bažnyčios. Siūlau liautis kurti legendas ir atvažiuoti į kurį nors „Caritas“ dalinį, parapiją padėti vargstantiems, paaukoti bent dešimt litų nesibaigiantiems bažnyčių remontams, sukalbėti „Sveika Marija“ už tuos katalikus, kurie aukojasi visuomenės labui.

Gediminas RIMKUS

Kaunas

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija