Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Gimtas kraštas
Provincija
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jaukus Žemaitijos lopinėlis

Apie Tauragės rajono Pagramančio parapijos žmones
rašo „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA

Svetingas kraštas

Klebonas kun. Vladislovas Juškys

Mažonų seniūnijos seniūnas Jonas Samoška

Mėgstanti tvarkingai gyventi Zuzana Milinavičienė

Ūkininkas bei miško darbininkas Romualdas Kalašinskas

Mažoniškė Juzefa Bružienė Autoriaus nuotraukos

Atvykęs dirbti klebonu į Pagramantį, įsikūrusį maždaug penkiolika kilometrų nuo Tauragės, kun. Vladislovas Juškys tiesiog buvo sužavėtas šio krašto gamtos vaizdais. Kopiant į kalną, atsivėrė tokia miestelio panorama, jog atpėšti žvilgsnį nuo jos tapo neįmanoma.

Pagramantis – nebe pirma kun. V. Juškio parapija. Į ją atsikėlė iš Alsėdžių. Didžiąją gyvenimo dalį – net 23 metus -praleido Gadūnave. Teko bažnyčioje atlikti gerų ir parapijiečių atmintyje išlikusių darbų. Šio krašto žmonės buvo garbingi ir dosnūs, todėl neleido prastai atrodyti saviesiems maldos namams.Tarsi kas kun. V. Juškiui peiliu širdin būtų dūrę, kai 1980 m. sausio 30-ąją buvo apiplėšta Gadūnavo bažnyčia. Sunkiai išgyveno tokią piktadarystę klebonas.

Santūrus, nemėgstantis apie save pasakoti Pagramančio klebonas yra uolus katalikiškos spaudos platintojas. Jaunystėje bandė kurti eiles. Tokį pomėgį išsaugojo iki dabar. Keletą eilėraščių išspausdino „Žemaičių saulutėje“. Jo straipsnių buvo galima sutikti „Katalikų pasaulyje“ ir „XXI amžiuje“. Bet maloniausias kun. V.Juškio laisvalaikio užsiėmimas - pasėdėti prie atverstos knygos. Klebonas domisi įvairia literatūra.

Jautrios sielos dvasininkas apie savo parapijiečius atsiliepia taip, tarsi jie būtų tikrieji jo vaikai. Tai katalikiškas kraštas, rūpinasi savo bažnyčia.

Seniūnija - tai 24 tūkstančiai hektarų žemės

Pagramančio parapija pagal administracinį skirstymą yra Mažonų seniūnijos dalis. O seniūnijos plotas – 24 tūkstančiai hektarų. Daugiau nei 50 proc. jos teritorijos užima Pagramančio regioninis parkas. Seniūnija tikrai didelė. Nuo vieno iki kito jos krašto - per 30 kilometrų. Seniūnijoje yra 51 kaimas, tarp kurių yra septynios pagrindinės gyvenvietės. Gyventojų – beveik keturi tūkstančiai žmonių.

Mažonų seniūnas Jonas Samoška – savo vertę žinantis žemaitis. Rajoninio laikraščio apklausos duomenimis, pernai jam atiteko populiariausio Tauragės rajone žmogaus vardas. J. Samoška 21 metus dirba vietos savivaldos organuose. Iš šio krašto kilęs seniūnas nepriklauso jokiai partijai. Svarbiausias jo tikslas - pagelbėti žmogui. Prispirti bėdos ar sugniuždyti nelaimės be baimės užsuka ir į seniūno namus. Čia sutinkami taip, tarsi jie būtų šios šeimos nariai.

Seniūnas yra kultūros žmogus. Jis dainuoja Mažonų mišriame ansamblyje. Buvo aistringas šokėjas. Šoko mokydamasis vidurinėje mokykloje bei Pajūrio žemės ūkio technikume. Seniūnas yra aktyvus kultūrinių renginių rėmėjas. Pagramančio kultūros namai – spalvomis pravažiuojančiųjų akis džiuginantis pastatas. Rūpestingai sutvarkyti seniūnijos vidus ir jos aplinka. Gražiai atrodo paties J. Samoškos sodyba Pagramantyje. Jis yra šalies savivaldybių Seniūnų asociacijos valdybos narys.

Gyvena toje pat gatvėje ir susitikę sveikinasi

Miestelį į dvi dalis dalija tekanti upė. Norint patekti į kitą pusę nuo bažnyčios, būtina pereiti siūbuojančiu pėsčiųjų tiltu. Ir tuomet akis į akį susidursi su Zuzanos Milinavičienės sodyba. Nors pagramantiškiai mėgsta puošti savo sodybas, tačiau ši iš karto patraukia jaukumu. Susėdus pavėsinėje, kurioje daug savo išmonės įdėjo retokai atvykstantis šeimininkės žentas (jis pasirinko jūreivišką gyvenimą), Zuzana pasakojo, jog didžiąją dalį pensijos išleidžianti vaistams. Naktį taip ima sukti sąnarius, jog norisi rėkti. Sunkus darbas kolūkyje atsiliepė metams bėgant. Norint ilgiau pavaikščioti, moteriai būtina į rankas paimti lazdelę.

Gatvė, kurioje gyvena Z. Milinavičienė, bėga lygiagrečiai su upe.Truputį ja paėjus – Romualdo Kalašinsko namai. Užsukus į juos, šeimininkas kažką obliavo. Staliaus darbas - R. Kalašinsko pomėgis. Kaip protingai elgtis su medžiu, staliaus amato jaunystėje mokėsi Šilutės 20-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Vyriškis šiuo metu ūkininkauja, be to, turi darbą Tauragės miškų urėdijos Pagramančio girininkijoje. Miškas jam – tai gyvoji gamta ir ramybė. Malonu jame dirbti. Darbų miške niekuomet nepritrūksta. Romualdas mėgsta grybauti. Rinkti gamtos gėrybių eina į pažįstamus miškus. Nėra buvę, kad grįžtų tuščia pintine. Vienoje vietoje buvo radęs 24 baravykus. Vertingų grybų randa ir prie pat namų, po greta upės augančiu ąžuolu.

R.Kalašinskas laisvo laiko neturi. Keliasi pusę penkių ryto, o į kambarį pailsėti įžengia maždaug dešimtą vakaro. Ūkininkas laiko tris melžiamas karves. Romualdas jaučiasi nuskriaustas valdžios. Už pieno litrą negauna nė 30 centų, kai tuo tarpu už tą patį kiekį parduotuvėje pirkėjas moka apie du litus.

Pagramantiškis balsavo už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą. Viliasi, gal joje bus geriau. Romualdo dukra studijuoja anglų kalbą Paryžiuje. Dar ji moka kalbėti prancūziškai ir vokiškai. Kiekvieną savaitę dukra paskambina telefonu tėvams. O jeigu ji žentą prancūzą atsivežtų parodyti? „Geriau būtų lietuvis, bet meilė tautybės neklausia“, – atsako R. Kalašinskas. Kita jo atžala – sūnus – Žemės ūkio universiteto studentas.

Ūkininkas bei miško darbininkas – parapijos komiteto narys.Į bažnyčią jis eina ne todėl, kad matytų kaimynai. Joje jis randa nusiraminimą bei viltį.

Ne visų suprasta rūpinasi kaimo kultūra

Juzefa Bružienė Mažonose naudojasi septynių arų žemės sklypeliu, tačiau penkis jų ji skiria gėlėms. Nuo vasario pabaigos iki vėlyvo rudens čia žydi gėlės. Jų sklype pasodinta apie 300 rūšių. Pirmąsias parsivežė iš Lenkijos.

Mažoniškės praminti keliai į šią šalį. Dažniausiai važiuoja i Vengoževo miestą, kuris išvertus lietuviškai reiškia ungurį. 1912 metais Vengoževe gydėsi rašytoja Ieva Simonaitytė. Vaikystės epizodus ji yra aprašiusi knygoje „O buvo taip“.

Vengoževe vyksta tarptautiniai folkloro festivaliai. Su savo grupe Juzefa ten rengėsi važiuoti septintą kartą. Mažonose veikia jos įkurta grožio ir mados studija „Išdykėlis“. Joje yra šokių grupė ir madų demonstruotojai. Programoje vaikščiojimą podiumu paįvairina šokiai. Šokiruojanti jų madų kolekcija. Rūbai siūti iš polietileno, buitinės technikos įpakavimo dėžių. Pateikia ir paprastą madų kolekciją - rankomis megztų rūbų. „Išdykėlis“ subūrė penkiolika jaunųjų mažoniškių. Tarp jų yra dar nelankančių mokyklos, bet jie šoka ir demonstruoja drabužius. Mažoniškių parengtą programą matė vokiečiai, prancūzai, lenkai. Prancūzai tauragiškius vadino „mažaisiais Šanel“. Tinkamai parengti vaikus J. Bružienei padeda Vilniuje įgytas chorvedės diplomas. Už tokį darbą moteris neima atlyginimo. Kalbos kultūros ją mokė aktorė Undinė Nasvytytė, aktorystės pagindus jai davė aktorius Juozas Sabolius, režisūros - Markas Petuchauskas. J.Bružienė Mažonose yra pastačiusi „Eglę žalčių karalienę“. Į spektaklį buvo „įkinkiusi“ 60 vaikų iš gatvės.

Prasiskinti kelią į Lenkiją J. Bružienei padėjo Lietuvos televiziją. Užsienyje ji yra surengusi apie 40 savo kūrybos autorinių parodų. Tautodailininkė yra baigusi mokslus Maskvos liaudies universitete. Tapybos Juzefa moko Mažonų vaikus. Dirbti neprašant atlyginimo moterį įpareigoja jos tvirtas tikėjimas.

Pagramančio parapija,
Tauragės dekanatas

© 2003 "XXI amžius"