Atnaujintas 2003 m. spalio 1 d.
Nr.75
(1179)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Visuomenės apmulkinimo interesas

(Mintys, kilusios pažiūrėjus rugsėjo 22 dienos LTV laidą “Visuomenės interesas”)

Pirmiausia norėtųsi padėkoti laidos sumanytojams, pasikvietusiems į ją porą jaunų kruvinųjų laidų prodiuserių. Ačiū jums, R.Juozapavičiau ir J.Matoni, kad parodėte tų laidų kūrėjus. Pasiklausę jų agresyvių ir arogantiškų kalbų, supratome, kad šių laidų „meninis“ lygis atitinka jų kūrėjų lygį. Net laidos svečias psichologas A.Dobryninas teisingai pastebėjo, kad šie vadinamieji prodiuseriai kalba beveik kalėjimo gyventojų žargonu ir tuo stengiasi pademonstruoti savąjį išprusimą. Gaila tik, kad išprusimu jie laiko paprasčiausią chamizmą. Šiaip tai tik poza, slepianti tuštumą ir pinigų godulį. Juk šiandien viskas skaičiuojama pinigais…

Labiausiai šioje laidoje buvo gaila ministro. Atrodė, kad devyni vilkai vieną musę pjauna. Mat laidos kūrėjai pasikvietė į laidą švietimo ir mokslo ministrą A. Monkevičių ir jam suvertė visas bėdas už jaunimo žiaurumą ir pasileidimą. Į sumišusį ministrą buvo graudu žiūrėti, o keli jo pusę palaikę psichologai beveik negavo pasisakyti ir atrodė ne mažiau už jį pasimetę.

Suradus atpirkimo ožį – mokyklas, ant jų buvo suverstos visos jaunimo auklėjimo problemos. Kartu buvo išteisinta žiniasklaida. Laidos dalyviai, entuziastingai pritariant vienam joje dalyvavusiam Seimo nariui, nutarė užsiimti popamokiniu vaikų auklėjimu. Kliuvo už vaikų pasileidimą ir šeimai, kur vaikai dažnai neprižiūrimi. Bet ką daryti vargšams tėvams? Juk tam, kad būtų galima lankyti kokį būrelį arba paprasčiausią prailgintos dienos grupę, reikia mokėti ir mokėti. Ratas užsidaro – tėvai daug dirba, norėdami sudurti galą su galu, todėl tėvai ir retai mato savo vaikus. O apleisti vaikai linkę nueiti šunkeliais. Bepigu kalbėti kokiam Seimo nariui, kurio vien priedas prie algos neretai viršija visą kokio biudžetininko algą.

Bet kalba ne apie tai. Kalbėta apie jaunimo žiaurumą ir nusikalstamumo augimą. Kaip tai sustabdyti? Ar nuo to galo pradedate, gerbiamieji? Juk dabar kilusi vaikų ir jaunimo smurto problema atsirado ne vakar ir ne šiandien. Ji yra logiška gerą dešimtmetį vykusio jaunimo bukinimo ir „mokymo“ smurtu rezultatas. Visą laiką po 1991 metų mūsų žiniasklaida kovojo už „laisvą žodį“. Realybėje tai virto laisve rodyti bet ką, bet kaip ir bet kam. Laisvę šlykštenybėms. Svarbiausiu laidos kokybės kriterijumi virto jos žiūrimumas (reitingai), svarbiausiu spaudos leidinio kokybės rodikliu virto jos tiražas (ir perkamumas).

Per keliolika metų jau išaugo ne tik krepšinį dievinančių paauglių karta, kaip sakė vienas mūsų čempionas. Žymiai daugiau išaugo jaunuolių, „išauklėtų“ menkaverčių smurtinių (vadinamųjų kovinių) filmų arba pseudopublicistinių laidų, su saldžiu pasimėgavimu aptariančių kiekvieną kruvino smurto ar prievartos atvejį. Daugybė tokios specializacijos sensacijų ieškotojų liežuvius iškišę laksto po Lietuvą, ieškodami kuo „pikantiškesnės“ žmogžudystės, išprievartavimo, muštynių ar kūdikių nužudymo atvejų. Tai tapo jų kasdienine duona. Tokios laidos žiūrimos, o jų rengėjai džiaugiasi reitingais. Žinia, juk honorarai krauju nekvepia. Ir persistengti nereikia…

Tokia realybė. Ir nereikia LTV žurnalistams vaizduoti šventųjų. Mūsų visuomeninė Lietuvos RTV savo „kokybe“ beveik nesiskiria nuo keikiamųjų komercinių kanalų. Praeito dešimtmečio pabaigoje teko dalyvauti tos LRTV Tarybos darbe. Jau tada šios televizijos specialistai kartkartėmis iškišdavo į TV ekraną kokį smurtinį šlamštą. Pamenu, koks triukšmas kilo, kai Tarybos nariai bandė pabarti šios televizijos vadovybę, kad ši rodė vieną neva meninį filmą. Kalbėta tada apie japonų režisieriaus filmą „Prarastoji karta“. Koks kilo triukšmas! Subėgusi žiniasklaidininkų, televizijos darbuotojų minia išvadino negausius filmo kritikus nesusipratėliais ir vos ne žodžio laisvės smaugikais, o vienas garbingas profesorius iš tuometės Tarybos ilgai kramtė lūpą ir pagaliau autoritetingai pareiškė, kad ir „toks menas turi teisę gyvuoti“. Subarti atsilikėlių nevėkšlų Tarybos narių tada suskubo ir R.Musnickas su R.Juozapavičiumi, kuris dabar su didžiausiu skrupulingumu reiškia susirūpinimą ir kovoja už jaunimo perauklėjimą.

Tada sugėdinti „atsilikėliai“ iš RTV Tarybos nutilo. Po to jau nebuvo jokių diskusijų meninių filmų kokybės klausimais, o „Mamytę skerdikę“ visuomeninė LTV rodė net keletą kartų. Laisvė rodyti bet ką ir bet kada buvo išsaugota. Tik kam dabar vaizduoti susirūpinimą, jeigu ir šiandien tai lieka tuščios deklaracijos?
Bet ar tai neatrodo, kad šiandien kovojame jau su laukinės, sakyčiau, satanistinės laisvės dešimtmečio žiniasklaidoje rezultatais? Nesiginčysime, turi teisę gyvuoti ir būti rodomi visokie filmai. Bet argi tam neužtenka komercinių kanalų?

Vienas šios laidos svečias buvo sugėdintas, kai bandė pasakyti, kad TV kanalų laidose jaunimas pratinamas prie smurto kaip kasdienybės normos. Įsiaudrinę „prodiuseriai“ (kažkaip rašyti šį žodį be kabučių ranka nekyla) jo vos neaprėkė. O juk teisus žmogus buvo! Juk jaunimas tokius pavyzdžius įsisavina greitai. Ar pamenate, kaip prieš keletą metų du girti nebrendylos sostinėje beisbolo lazdomis uždaužė į gastroles atvykusį lenkų aktorių? Žmogus mirė, o sulaikytieji galvažudžiai visiškai nuoširdžiai nustebo – juk filme, kurį keletą dienų prieš jų užpuolimą rodė per TV, žmogus, sudaužytas beisbolo lazdomis, nemiršta!

Visi Lietuvos TV vadovai, besikeičiantys kaip karuselėje, labai mėgsta pakalbėti apie visuomeninę RTV, jos kultūrines-šviečiamąsias užduotis, intelektualinę misiją ir pan. Kartais net papostringaujama, kad tai turi būti kultūringos televizijos kanalas, kaip atsvara neva nekultūringiems komerciniams kanalams. Bet kas iš to? Kalbos lieka tuščiomis kalbomis. Pasižiūrėkime, ką siūlo LTV šį sezoną. Pavyzdžiui, rugsėjo 20-26 dienomis, vakarais. Tik pirmadienį, t.y. rugsėjo 22 dieną LTV žiūrovai nebuvo pamaitinti trileriu (nes rodyta minėta R.Juozapavičiaus laida). Rugsėjo 20 dienos vakarą rodytas trileris „Patriotų žaidimai“, sekmadienį, rugsėjo 21 dieną, epinė drama „Krikštatėvis“ (apie mafijos rietenas; na ir kas, kad šis filmas yra gavęs „Oskarą“), antradienį, po poros kultūrinių laidų, desertui vis tiek gavo dokumentinį filmą „Atgailaujantys mafijoziai“. Trečiadienį žiūrovus vakare džiugino keliolikos metų senumo melodrama, o ketvirtadienį (stebuklas!) trilerio nebuvo. Tačiau darbo savaitę penktadienį, rugsėjo 26 dieną, užbaigė trileris apie „Du Džeikus“.

Pakalbėti prie apvalaus stalo lengviausia. Juolab tada, kai oponentas iš sumišimo ar dėl pernelyg gero išsiauklėjimo nesugeba atsikirsti į agresyvų, beveik „nachališką“ puolimą. Laida surengta, du jauni ir labai visuomenės opoms „neabejingi“ žurnalistai pasidėjo prie savo kūrybinių biografijų po pliusiuką. Matyt, ši nauja ir labai aktuali laida daugiau prie šios problemos šiemet jau ir negrįš.
O gal visgi reikia pradėti nuo paties savęs? Juk visai nesunku būtų sumažinti savo pačios, LTV kanalu demonstruojamos, menkavertės produkcijos kiekį. Tik ar atsiras noro ir jėgų tai padaryti? Labai tuo abejoju.
Įdomu, ką darytų kokios žiauriosios TV laidos vedėjas, jei kokį vakarą kokiame užkampyje prie jo prieitų būrys grandinėmis ir vėzdais ginkluotų vaikėzų-akseleratų ir įsakmiai paprašytų atiduoti pinigus? Ar toks žurnalistas spėtų agresyviam jaunimėliui įtaigiai išaiškinti, kad jie nedorai elgiasi? Turbūt ne…

Darius VILIMAS, Buvęs LRTV narys

P.S. Neapsikentęs susukau laidos vedėjų nurodytu telefonu. Po ilgokos pauzės ragelį pakėlė malonaus balso mergina. Ji pasidomėjo, kokia tema kalbėsiu ir, užsirašiusi mano telefono numerį, pažadėjo paskambinti. Spėkite, skambino? Žinoma, kad ne. Juk per neatsargumą ir šventą naivumą pasižadėjau supeikti laidos dievaitį R.Juozapavičių. Užtat tos laidos ramybę drumstė suvargusi ir „auksinių“ mokinių užguita mokytoja iš Radviliškio ir sostinės policininkas, puolęs ginti „Farų“ laidos kūrėją. Štai jums ir visuomenės interesas… Štai jums ir „objektyvioji“ žurnalistika… Gal reikėtų šią laidą pavadinti visuomenės apmulkinimo interesu?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija