| Viduje bręstame, rūpinamės
Europa
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Europa dabar rūpinasi visi, tik ne visi vienodai.
Kai kas rūpinasi, kaip grobstyti kokias nors SAPARD lėšas, žinoma,
ne valstybės reikalams. Konservatoriai rūpinasi kitaip, ir tai buvo
matyti Tėvynės sąjungos Kriščioniškųjų demokratų frakcijos kūrimo
steigiamojoje konferencijoje, kuri vyko Vilniuje rugsėjo 27 dieną.
Pirmiausia branda. Vytautas Landsbergis kalbėjo:
Brandos diena atėjo per vykusius jau keletą metų lietuviškojo
konservatizmo tapatybės svarstymus, krikščioniškųjų vertybių vieta
toje tapatybėje. Buvo programiniai dokumentai, suvažiavimuose svarstomi
klausimai.
(
) Branda ir plėtra tuo pačiu metu. Atsiranda
struktūrinių iniciatyvų skatinimas, telkiantis žmones, pačios Tėvynės
sąjungos svarbaus tapatybės bruožo paryškinimas, kaip gairė, iškeliama
Lietuvos visuomenei: štai čia galima jungtis visiems, kas taip galvoja.
Ir paraginimas: ar reikia rinktis, telktis, ar sėdėti nuošaliai
ir žiūrėti, kaip ten kas vyksta. Būdinga laikysena ne vien Lietuvoje
nusišalinimas.
Kviečiama ne tokiai.
(
) Tai yra realus kelias į vienybę per vertybes.
Kalbos apie centro dešinės vienybės reikmę todėl, kad bus rinkimai,
kad dar viena proga surinkti balsų, laimėti, vykdyti geresnę politiką
- tai tam tikra prasme antrinės ir ne tokios esmingos kaip žinojimas,
kad vienybė gali būti pasiekiama per bendrų vertybių supratimą.
TS brandos etapas ir žingsnis, ir manifestacija į centro dešiniųjų
universalumą. TS gal gali tapti visuotine, apimančia plačiai. Jau
vykstantis jungimasis su Dešiniųjų sąjunga, su LPKTS - organizacijų
struktūriniai veiksmai. Bet ir tai yra antrinis dalykas, o yra subrendęs
reikalas ir supratimas pasakyti, kad galvojame taip pat, ir todėl
telksimės ties šita gaire.
Taip atrodo TS ir dešiniųjų visuomenės branda.
Ir Europa, į kurią einame ar gal jau esame, nes jau stengiamės jai
padėti. Yra reikmių padėti, nes tai tam tikra krizė, kai nenorima
paminėti ES Konstitucijoje krikščionybės kaip Europos dvasinio paveldo,
nors yra tikras faktas Europos 2000 metų istorija ir krikščionybės
vaidmuo joje. Nesusipratimas ir klaidžiojimas, kai neigiama ir paties
ES idėjinio tėvo Robero Šumano žodžiai. O jis rašė, kad net ir visas
Švietimo amžius buvo krikščioniškas, prancūzų revoliucijos ideologai
skelbė, kad atmeta Bažnyčią, o savo mąstysena buvo giliausi krikščionys.
Lygybė, atsakomybė, brolybė ir laisvė visa tai krikščionybės atnešti
dalykai. Tie žmonės išaugo iš krikščionybės paveldo, nors nesutarė
su Bažnyčia.
Darbartinėse diskusijose paradoksalu tai, kad
ir tada, kai vyrauja prancūziškas racionalistinis mąstymas, atsispindi
ne visi tos revoliucijos iškelti šūkiai, o tik laisvė, lygybė, bet
išnykusi brolybė. Tuo tarpu būtent krikščioniškoji civilizacija
ir buvo siekis žmonių brolybės. Siekis išreikštas ir Europos himne,
kur vienų į kitus kreipiamasi žodžiu broliai. Labai įsimintinas
ir Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II kriepimasis į musulmonus Kazachstane
vieno Tėvo vaikai.
Keistai nepripažįstamas faktas, ir tą prof. V.Landsbergis
diskusijoje Europarlamente jau yra pavadinęs netikinčiųjų netolerancija:
Daug kalbama apie toleranciją, visų pažiūrų ir principų akceptavimą,
o čia ne. Protas turi trauktis. (
) Vyksta nesusipratimas, ir
pritrūksta dvidešimt kelių balsų. Net jei laimėtų krikščioniškesnė
pusė vis tiek labai didelis tarpas, kur sveiko proto argumentai
neveikia, o yra netolerancijos reakcija.
Žmonių brolybė yra kaip idealas, tolerancija kitam
ir kitokiam, nes visi yra vieno Tėvo vaikai. Gairė, apie kurią galima
telktis ir rinktis. Krikščioniškųjų demokratų frakcija galbūt padės
įveikti ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos sunkumus apskritai.
Frakcijos steigėjų kalbose buvo nemažai krikščioniškos
retorikos, net ir siekiančios aukščiau negu visų žmonių brolybė.
Taip daug ir aukštai, kad net galima suabejoti, ar ruošiamasi vykdyti.
Tikrai krikščionišką veiksmą pademonstravo besikuriančios
frakcijos pasveikinti atėjęs Lietuvos krikščioniškosios demokratijos
partijos pirmininkas Ignacas Uždavinys. Jau senokai kalbama, kad
Tėvynės sąjunga esą padarė nedraugišką žingsnį, norėjo pakenkti,
savo frakciją įkurdama, būtent šiai dar nestipriai partijai, norėjusiai
LKDP išlaikyti ir po P.Gražulio bei K.Bobelio įvykdyto skilimo.
Šios partijos pirmininkas pasakė, kad niekas neturi skelbtis turį
krikščioniškosios demokratijos monopolį. Visi gali bandyti, ir laikas
parodys, kam geriausiai pavyks šias idėjas įtvirtinti Lietuvoje.
Tą bando ir Tėvynės sąjunga. O didesniems skeptikams,
kurie galėtų pamanyti, kad dirbama nenuoširdžiai arba tik save populiarinti,
galima nenusiminti ir šį tą teigiamo rasti. Kažkas naudojasi krikščionybe
sau populiarinti, o tuo galima pasinaudoti, ir tą kažkieno norą
populiarintis panaudoti krikščionybei stiprinti.
Todėl jeigu ir ne taip labai gerai yra, kaip skelbiama,
vis dėlto gerai, kad tokia frakcija kuriama pakankamai organizuotos
ir stiprios partijos viduje, nes jie padarys įtaką tai partijai,
o ir visuomenė darysis labiau krikščioniška Lietuvoje ir Europoje
prisiminsime brolybę.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"
|