| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Paminėjo prelatą Praną Kuraitį Lina KLUSAITĖ
Rugsėjo 25 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto rūmų didžiojoje auloje vyko atminimo vakaras, skirtas prelato prof. Prano Kuraičio, buvusio šio Teologijos-filosofijos fakulteto dekano, 120-osioms gimimo metines paminėti. Prisiminti ir pagerbti prelato asmenybę susirinko Katalikų teologijos fakulteto dėstytojai, studentai, seminarijos auklėtiniai, svečiai, pažinojusieji jį asmeniškai ar iš pasakojimų bei jo keliamų idėjų ir filosofijos. Tyli ir santūri P.Kuraičio asmenybė į lietuvių kultūrą įžengė nepastebėta, bet su dideliu nuveiktų darbų ir dvasinės patirties bagažu. Kaip savo pranešime pastebėjo kan. doc. dr. Kęstutis Žemaitis, Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos rektorius, gal dėl prelato romaus būdo ir biografinės žinios apie jį yra gana skurdokos. Kan. doc. dr. K.Žemaitis, pristatydamas šio neeilinio žmogaus biografiją, pasakojo, kad P.Kuraitis, kilęs iš Zanavykų krašto, mažo Pavasijų kaimelio (Kudirkos Naumiesčio parapija, Šakių apskritis), mokėsi Marijampolės gimnazijoje, paskui kunigų seminarijoje Seinuose. Likimas jaunam klierikui buvo palankus ir lėmė tolesnes studijas Petrapilio kunigų akademijoje, kur jis įgijo teologijos magistro laipsnį, vėliau Liuveno universitete Belgijoje, kur apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį, o dar vėliau Miunsterio universitete Vokietijoje, kur gilinosi į apologetikos bei etikos paslaptis pas garsųjį profesorių Mausbachą. Filosofinės studijos neužgožė P.Kuraičio pasiryžimo tapti dvasininku ir 1907 metais jis buvo įšventintas kunigu. Į Lietuvą po studijų P.Kuraitis grįžo 1912 metais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir iš karto įsijungė į visuomeninę veiklą profesoriaudamas Seinų seminarijoje ėmė redaguoti kunigams skirtą Vadovą. Karas nubloškė jį į Rusiją, bet neilgam. 1918 metais grįžęs į Lietuvą jis tęsė savo veiklą Seinuose, o įsikūrus Vytauto Didžiojo universitetui, persikėlė į Kauną ir tapo šio universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, dirbo Laisvės dienraščio redakcijoje. 1929 metais P.Kuraitis buvo paskirtas Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu ir šias pareigas garbingai ėjo iki 1937 metų. Kan. doc. dr. K.Žemaičio teigimu, 1929-1937-ieji, valdžiai atitekus tautininkams, buvo patys sunkiausi metai valstybės ir Bažnyčios santykiuose, todėl P.Kuraičiui teko nelengva užduotis atlaikyti spaudimą ir valdžios vykdomas fakulteto reformas. Bet pirmiausia, anot kan. dr. K.Žemaičio, P.Kuraitis buvo mokslo žmogus, siekiantis peržengti siauras Lietuvos sienas, kurios atvertų lietuviams platesnes pažinimo galimybes pasaulyje. P.Kuraitis buvo atviras pasauliui ir tame pasaulyje atstovavo Lietuvai. Ne kartą jam teko dalyvauti įvairiose konferencijose Karaliaučiuje, Neapolyje, Berlyne. 1940 metais Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas. Laikinoji vyriausybė jį atkūrė, bet vėlgi neilgam. Sovietams okupavus Lietuvą ir uždarius Vytauto Didžiojo universitetą, P.Kuraitis ėmė dėstyti Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1953 metais P.Kuraitis buvo areštuotas ir ištremtas į Šilutės bei Kursko lagerius. Po dvejų metų senatvė ir liga grąžino jį į Lietuvą. Kalvarijos kan. Juozas Mieldažys, paskutinius metus globojęs P.Kuraitį ir vakaro metu dalijęsis savo prisiminimais, sakė, kad nors kas savaitę jų namuose Aleksoto klebonijoje lankydavosi saugumas, net ir tuo metu P.Kuraitis nestokojo artimų draugų, palaikė ryšį su jaunimu ir džiaugdavosi kiekvienu, kuris pas jį užsukdavo. Visas jo likęs laikas iki pat mirties buvo skirtas knygoms, rašymui ir maldai. Apie savo betarpišką tiesioginį ar netiesioginį ryšį su profesoriumi P.Kuraičiu vakare dalijosi ir kun. J.Čepėnas, mons. V.Pranskietis, atminimo vakaro iniciatorius doc. filos. dr. F.Jončys. Kan. dr. K.Žemaitis savo pranešime pastebėjo, kad, pasak įvairių amžininkų, P.Kuraičio asmenybė dėl jo romumo buvo ir yra vertinama nevienodai. Vieni linkę manyti, kad jis, nors ir prisidėjo prie visuotinių, visai tautai reikšmingų idėjų gimimo, bet nebuvo tikroji jų jėga, tuo tarpu kiti linkę labiau įvertinti P.Kuraičio nuopelnus, ypač ugdant jaunąją kartą. Kai kurie jį vadino pilkąja katalikų eminencija, turėdami omenyje žmogų, kuris veikė tyliai, bet buvo tikras dvasios milžinas. Šis dvasios milžinas, doc. dr. F.Jončio teigimu, kone vienintelis Lietuvoje reprezentavo ortodoksinį tomizmą, buvo fundamentalių disciplinų, formuojančių žmogaus pasaulėžiūrą, šalininkas ir gilinosi į patį racionaliosios filosofijos minties centrą, studijavo kritinį realizmą, egzistencializmą, marksizmą, kitas kryptis ir visa tai tam, kad jo aiški ir ryški mintis, kuria išsakoma tiesa, pasiektų klausytoją. Turėdami Sezemaną, Karsaviną, Šalkauskį neturime užmiršti ir P.Kuraičio palikimo, - sakė doc. dr. F.Jončys. Bet kas išmatuos tokių žmonių palikimo gylį? Jų palikimas be pradžios ir pabaigos, jis visuomet tęsiasi ir atsispindi jų mokinių darbuose. Gal atsitiktinai, o gal ir ne vakaro metu nuskambėjo aktoriaus Egidijaus Stanciko skaitoma kun. Broniaus Bulikos odė Savajam profesoriui, o Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos auklėtiniai šviesios atminties prelatui nusilenkė giedodami grigališkojo choralo giesmes. Vakaro programą vedė Katalikų teologijos fakulteto dekanas mons. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas. Kaunas © 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |