Atnaujintas 2003 m. spalio 3 d.
Nr.76
(1180)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar lietuviai dar turi jausti kaltę
dėl žydų tragedijos Lietuvoje?

BenjaminaJAV prezidentas Ronaldas Reiganas nugalėjo Blogio imperiją ir geležinė uždanga sugriuvo. Ir todėl mes, lietuviai, būdami europiečiai, galėjom lankytis Europoje ir pas save priimti ne tik pavienius turistus, gimines, draugus, bet ir valstybių vadovus. Prisimindami lietuvių patarlę „svečias į namus, Dievas į namus“, šaukėme valio Prancūzijos prezidentui F.Miteranui, Švedijos karaliui Karlui Gustavui, JAV prezidentui Dž.Bušui ir daugeliui kitų.

Ypač mus nudžiugino JAV prezidento Dž.Bušo vizitas į Vilnių. Jis ne tik pradžiugino mus ir suteikė mums vilčių. Pirmiausia jis padėkojo Laisvės kovotojams. Tai pamokantis pavyzdys mūsų valdžiai, kuri užmiršusi padėkoti ir saviems kovotojams, ir lietuviams svetur. Kaip savo kalbos išvadą Dž.Bušas pasakė: „Jūsų priešai bus Amerikos priešai“.

O kiekvieną kartą, kai Izraelio atstovai aplanko Lietuvą, jie mus įžeidinėja ir primeta kaltę, kurios mes, lietuviai, nesame padarę. Taip buvo ir per Gaono minėjimą, taip ir dabar, kai kalbėjo atvykęs Izraelio Kneseto pirmininkas.

Manau, kad Izraelio diplomatai yra išaugę Europos kultūros ir tradicijų aplinkoje. Todėl vos atvažiavus į Lietuvą reikėtų pirmiausia padėkoti tiems dviem tūkstančiams ar daugiau žydų gelbėtojų, kurie apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi. Derėtų priminti, kad dar ne visi apdovanoti šiuo pagarbos ženklu. Be to, reikėtų prisiminti ir įsisąmoninti tą didvyrišką gelbėtojų auką. Juk žinome: jei pagaudavo gelbėtoją, tai sušaudydavo visą šeimą. Šitą pateiktą gelbėtojų skaičių reikėtų padidinti bent tris ar keturis kartus, nes lietuvių šeimos buvo didelės.

Reikėtų priminti, kad šiai herojiškai aukai lietuviai nebuvo įpareigoti, bet aukojosi dėl krikščioniškų paskatų: kiekviename žmoguje matyti brolį. Ir svečiui klausimas: ar daug žydų, būdami aukštuose postuose bolševikų okupacijos metu, gelbėjo lietuvius? Aš žinau tik vieną atvejį, kai žydai išgelbėjo kan. Petrą Raudą iš lagerio, jam baigiant antrą kalinimo laiką.

Albertas Enšteinas kažkada su skausmu kalbėjo: „Aš maniau, kad kuomet Hitleris pradės persekioti žydus, sukils viso pasaulio intelektualai. Bet, deja, jie tylėjo. Užstojo tik viena Katalikų Bažnyčia“.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje žydai gyveno laisvai ir be baimės. Telšiuose klestėjo Rabinų mokykla. Per Vasario 16-osios iškilmes Karo muziejuje Kaune prezidentui Antanui Smetonai iš dešinės sėdėdavo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, o iš kairės – Vilijampolės rabinas Šapiro. Ne veltui žydai Lietuvą vadino antrąja Jeruzale.

Lietuvos Respublika bolševikų buvo okupuota 1940 m. birželio 15 d., nepriklausomybė atstatyta 1990 m. kovo 11 d. Tiesa, 1941 metais Laikinoji vyriausybė egzistavo tik septynias savaites. Taigi nebuvo nei Lietuvos Respublikos, nei Vyriausybės. Toliau, Izraelio informacija ne kartą naudojasi bolševikų žiniomis. O pastarieji buvo kruviniausi Lietuvos naikintojai ir žmonių žudytojai!

Prisimenant tuos baisius įvykius, reikia prisiminti ir žydų laikyseną bolševikų okupacijos metais, ir žydų tardytojų žiaurumus, ir kai kurių žmonių norą pasipelnyti. Bet tų šaudytojų buvo tik šimtai, o gelbėtojų - tūkstančiai. Šia proga mūsų valdžios vyrai turėjo svečią paraginti išduoti Lietuvai budelį Dušanskį ir priminti kitus, dirbusius sovietų baudžiamuosiuose organuose. Deja, mūsų vadovai tyli kaip tie karklai, ant kurių gali nebaudžiamai šlapintis visos ožkos.

A.M.Brazauskas atsiprašė visos lietuvių tautos vardu, nors jo niekas neįpareigojo to daryti. Tauta buvo okupuota. Atrodo, kad šito viešo atsiprašymo turėjo pakakti. O visus kitus klausimus spręsti diplomatiniais keliais. Mes, lietuviai, galime pasidžiaugti, kad mūsų žmonės ar valdžios atstovai, nuvažiavę į Maskvą ar Berlyną, nekeikia viešai rusų ar vokiečių tautų, nors tos tautos taip pat turėjo ir nepriklausomybę, ir savo valdžią. Siūlyčiau ir Izraeliui pasimokyti iš mūsų atlaidumo ir pagarbos tautoms, kurios ir pačios kentėjo nuo savų diktatorių. Kerštaudami niekada nepasieksime taikos.

Keistas Izraelio elgesys. Sovietai išvežė iš Lietuvos apie septynis tūkstančius turtingų žydų ir jie visi žuvo tremtyje ar lageriuose. Kodėl apie juos tylima? Ar turtingi žydai – mažiau žydai? Ar bijoma galingos valstybės ir Rusijoje iškerojusio antisemitizmo? Nesuprantamas ir G.Danilevičiaus pamokymas, kad žydai yra labai įskaudinti. Gaila ne tik sunaikintų 200 tūkstančių, gaila ir kiekvieno atskiro žmogaus. Bet ar gaili G.Danilevičius vieno milijono lietuvių, kuriuos nužudė naciai ir bolševikai? Juk bolševikai, jo bendraminčiai, aktyviai kolaboravę su raudonuoju okupantu. Kodėl A.Brazauskas neatsiprašė Lietuvos žmonių už savo ir savo bendraminčių nusikaltimus? Ir iki šiol nė vienas okupantų bendrininkas neatsiprašė. Keista, Lietuvoje - baisūs nusikaltimai, o kaltininkų nėra.

Tie tragiški žydų tautos įvykiai klostėsi 1941-1944 metais. Nuo to laiko praėjo 58 metai. Tada šie nusikaltėliai galėjo būti ne jaunesni nei 25 metų. Šiandien jie skaičiuotų 83 metus. Taigi dauguma yra mirę. Ir gyvų, nusenusių tik vienetai. Kai kuriuos jų nubaudė bolševikai. Jie tūkstančius nužudytųjų stengėsi užmaskuoti tais, kurie šaudė žydus. O visus, be rasės, tautybės ar religijos, teis istorijos teismas ir Dievas. Kiekvienas gaus pagal savo darbus.

Mūsų vadovai per dešimtmetį įprato, kad svetimieji gali tašyti mietą ant jų galvos. Ir nebereaguoja. Kai kuriuos iš jų taip pat slegia nusikaltimas. Bet Lietuvos Laisvės kovotojai ir kiti dori žmonės negali leisti, kad atvažiavusieji juos niekintų ir kaltintų. Ir nuolatos kartoti, kad esame žydšaudžių tauta, tai – nusikaltimas. Reikia, kad visi žmonės, nežiūrint rasės, tautybės ir religijos, gautų atpildą pagal savo darbus ir atgailautų.

Taigi belieka atsakyti į žurnalisto klausimą: „Ar lietuviai dar turi jausti kaltę dėl žydų tragedijos Lietuvoje?“ Teatsako tie du tūkstančiai ar daugiau lietuvių, kurie gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybe. O jei kas ir nusikalto, teatsako prieš vietos, kurioje nusikalto, teismą. Lietuva, kaip valstybė ar tauta, nepadarė nė vienai tautai blogo. O kiekvienoje tautoje yra nusikaltėlių. Ir getuose buvo žydų milicija. Kauno gete žydai skundėsi, kad Vilniaus milicija buvo žiauri saviesiems. Aš kartoju žmonių teiginį: kiekvienoje tautoje yra šventųjų ir nusikaltėlių arba, galima sakyti, kad šventasis ir nusikaltėlis neturi tautybės.

Ačiū už galimybę pasakyti savo nuomonę. Kas manęs nepažįsta, galiu pasakyti, kad bolševikų kankinimo įstaigose ir lageriuose praleidau 22 metus. Buvau areštuotas tris kartus ir penkis kartus teistas. Nuo šeštojo teismo mane išgelbėjo JAV prezidentas R.Reiganas. Ir sovietai ištrėmė mane į Vakarus iki Blogio imperijos galo. Draugiškai su žydais gyvenau lageriuose. Prisimenu žydų veikėjus Begun, Leonidą Lubman, prof. dr. Leonidą Krimskij ir daugelį kitų. Lietuvos valdžia mane apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu. Taigi mažiau neapykantos, o daugiau meilės! Kviečiu visus melstis į Jahvę, į Jėzų Kristų: „Teateinie Tavo karalystė į mūsų širdis, į bolševikų ir nacių iškankintą mūsų Tėvynę Lietuvą“.

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

(Pagal pasisakymą per „Žinių radiją“, 2003 09 23)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija