Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Darbai
Mums rašo
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Ūkis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Trys jėzuito sukaktys už Atlanto

Kun. Algirdas Paliokas, SJ

„…Kai ne sykį pavėlinčiai grįždamas per Šv.Petro aikštę vakarais trečiajame Vatikano aukšte matydavau ketvirtą langą dar šviesų, visada pagalvodavau: „Jau vėlu, o Šventasis Tėvas dar nemiega…” Ta pati mintis šovė ir tada, kai kadaise, važiuodamas apie pusiaunaktį per Lemontą, netikėtai apsukau ratą apie tuos namus, kur gyvena t. Algirdas Paliokas, - jo kambario langai dar švietė.”Ką veikei vakar vidurnaktį, kad dar buvo šviesu tavo kambaryje?” – paklausiau. „Rašiau straipsnį…” – atsakė t.Algirdas. Todėl be reikalo ne vienas, susitikęs kunigą, tučtuojau jam ima priekaištauti: „Kunige, taip ilgai jūsų nematėme? Kur buvote prapuolęs?” Be reikalo tokie priekaištai ir dejonės. Netgi Kristus liepė savo mokiniams: eikite nuošalėn ir truputį pailsėkite. O kunigas, dažnai nulikęs valandą, ar vieną kitą dieną, užuot pavaikštinėjęs paežerėmis, paupiais ar pamiškėmis, neretai sėda prie stalo, griebiasi knygos, plunksnos ar sėda prie kompiuterio, kad pasakytų vieną kitą savo samprotavimą, išlietų juodu ant balto tai, ką ilgai nešiojo mintyje, išgirdo, pamatė filme ar kur nors knygoje įdomų pavyzdį užtiko. Dažnai į priekaištą, kur dingęs, jis negali atsakyti, nes ne kiekvienas supras, kad parašytų straipsnį, vienam reikia dviejų trijų valandų, o kitam – gal net dviejų ar trijų dienų sunkaus, alinančio ir įtempto darbo, kuriam sukurpti reikia ne tik nuošalaus kampo, bet ir neretai maldos, ilgo mąstymo, nerimo ar keliolikos puslapių subraukytų ir suplėšytų lapų popieriaus.

Ypatingai painūs tiek visais, o tuo labiau mūsų laikais vaikų, jaunimo ir suaugusių skirtingų lyčių bendravimo santykiai, kur tiek daug žavesio, svajonių, lūkesčių, bet dar daugiau pavojų, lūžių, klystkelių ir netikrumo. Ne kievienas pasaulietis ir net ne kiekvienas kunigas gali narplioti šiuos subtilius bendravimo atspalvius. Čia reikia ne tik deramos brandos, didelio išprusimo, takto, atsparumo ir visapusiško jautrumo. Toks jaunimo santykių narpliotojas buvo Amžinybėn išėjęs kun. Juozas Zdebskis, kuris savo namuose kaupė atitinkamą literatūrą, kurios viešai knygų lentynose nelaikydavo, bet slėpė po užraktu savo seife, kad niekas jo neįtarinėtų ir jos neišnešiotų. Jo pokalbiuose jaunimas jusdavo ne tik teisingą, krikščionišką požiūrį, bet ir atsargų, dalykišką, kartu ir nuovokų, supratingą vaikino bei merginos bendravimo paslapčių ir mįslių raktą, kurį jis dažniausiai sumaniai mokėdavo pasukti ne tik asmeniškų pokalbių, bet ypač intymiausio pokalbio – išpažinties - metu. Tėvas Algirdas, nemažai pogrindžio sąlygomis, o vėliau ir atgautos nepriklausomybės dienomis artimiau susidūręs su seselėmis, vaikais ir jaunimu, pats mėgęs intymių klausimų peripetijas liečiančias knygas ir pats būdamas santūrus, atsargus, jautrus ir sąžiningas kunigas, irgi drįsta leistis ir brautis į šias paslaptingas ir kartu pavojingas tarpusavio bendravimo jautriąsias sritis.

Štai prieš akis vienas rinkinys jo brandžios minties trupinių, kurias rankiojo iš savo patirties, iš asmeninių pokalbių su jaunais žmonėmis, kuriems norėjo ir tebenori šiandien padėti. „…noriu padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save, pažinti meilės dėsningumus ir jai gresiančius pavojus bei parodyti į tikrą meilę vedančius kelius”, - rašo kun.Algirdas įžangoje savo knygelės „Meilei pasibeldus…” Šią knygelę dviem laidomis prieš keleris metus išleido „Caritas” leidykla Kaune. Juk daugelis jaunųjų, patyrę pirmą jausmų antplūdį, pasimeta, netenka pusiausvyros, o po neleistinų jausmų prasiveržimo, nuodėmingo išsieikvojimo nelieka šilumos, įkraščio, pagarbos ir skaisčios, geros, nuoširdžios meilės dešimtmečiams po sutuoktuvių. Todėl kunigas Algirdas rašo:”Šiuolaikinėje Lietuvoje, kai pornografija, sekso filmai tapo visiems prieinami, kai melas doros srityje pateikiamas kaip tiesa, reikia, kad Bažnyčia pasakytų kas yra kas, kur melas ir kur tiesa”. Kaip šią dažnai įdomią, vingrią, sujauktą ir dar labiau pavojingą jausmų žaidimo temą atsargiu savo žodžiu, taktišku pamokymu, įžvalgumu ir nuovokumu savo knygelės puslapiuose narplioja autorius? Labai gaila, kad jis, remdamasis savo vis augančia patirtimi, iš gyvenimo ir ilgametės sielovados surinktais pavyzdžiais, vis neturi laiko dar giliau ir išsamiau panagrinėti šios reikalingos, aktualios temos, išleisti storesnių knygų.

Vieno prezidento buvo paprašyta pasakyti kalbą per radiją. Jis paklausė: „Kiek minučių norėtumėte? Jei valandą, tai dabar galiu”. Žurnalistas atsakė:”Septynias minutes”. „Tai labai sunku. Reikia ilgai rengtis”. Tėvui Algirdui irgi reikia ilgai rengtis ne tik ilgiausiam, bet ir mažiausiam straipsniui, kurių retsykiais pasirodo laikraštyje ar žurnale. Jis turi kiekvieną sakinį, žodį pasverti, rūpestingai parinkti, apgalvoti, sugretinti. Straipsniai. Ne vieną jų, nulikdamas valandėlę menką nuo savo sudėtingų ir įvairių pareigų, yra surezgęs t. Algirdas.

„Ar tikrai likimas visagalis? O gal žmogus bent iš dalies pajėgus pakreipti jį norima linkme? Kas lemia individo, šeimos, tautos, žmonijos ateitį? Ar kiekvienam žmogui prieinama jo gėriui tarnaujanti jėga?” – štai kokius svarbius klausimus bando gvildenti viename paskutiniųjų savo straipsnių „Likimą valdanti galia” autorius.

Jis šį savo rašinį užbaigė tokia išvada: „Ne politikai ir prezidentai lemia ateitį, o visi, kurie prisidėjo stiprinant Gėrio karalystę. Jų neminės pasaulio istorija, tačiau dvasinėje tautos istorijoje bus įrašyti jų vardai ir pasitiks atlygis, atseikėtas dieviškojo dosnumo ranka. Kelių žmonių sutartinė malda už Lietuvą veikia istoriją daugiau nei valdžios žmonės. Dėl nepriteklių ir ligų nelaiku mirštąs žmogus, jeigu jis, žinoma, sutinka su tokia lemtimi ir miršta Dievo bei artimo meilėje, tautai yra svarbesnis nei iškiliausias veikėjas. Ištvermingai ir su meile nešanti šeimos kryžių motina vertesnė tautos gėrio istorijai nei šimtai valdininkų. Kiekvienas, net ir vaikas, save keičiantis ir einantis meilės keliu, sėja ir brandina gėrio sėklą, kurios vaisiai pasirodys reikiamu laiku. Niekas negali nugalėti Dievo! Ir mūsų išsiugdytas vidinis gėris tampa nenugalima jėga, keičiančia mūsiškę aplinką, žmones ir tautą”(„Artuma”, 2001,liepa-rugpjūtis).

Pernelyg sumodernėjusios dabarties akistatoje taikli, logiška mintis, gili įžvalgaus kunigo mąstysena dažniausiai mėgstančioje daugiažodžiauti spaudoje išsiskiria savo ryškiu braižu, skambiu kaip varpo dūžis ryte, kuris esti neretai sujauktas nuo būties ir beprasmiškų daugybės reikalų pavargusiems protams ir kietai dvasiniu miegu užmigusiems žmonėms.

Ne vienas Čikagos lietuvis klausosi „Margučio”. Kaip italams po pietų yra šventa valanda, šio krašto kalbos žodžiu vadinama „siesta” – „apypietė”, taip lygiai čikagiečiai jau kiek metų atidžiai klausosi radijo laidų, vadinamų „Margučiu”. Prie jų paįvairinimo svariu sielovados žodžiu yra prisidėjęs ir kunigas Algirdas. „Svajonė apie rojų nežuvo, nepaseno ir net tūkstantmečiai jos nenumarino. Žmogus ne tik svajoja, bet ir stengiasi ragauti visus galimus džiaugsmus. Žemiškasis gyvenimas, technika ir mokslo pažanga moka pasiūlyti ir moka sukurti vis daugiau palengvinimų, malonumų ir džiaugsmų. Vis daugiau laisvės, džiaugsmo ir malonumų. O laimės nė per nago juodymą nėra daugiau. Ką darė mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai sunkių darbų slegiami, kartais nepriteklių ir trūkumų kamuojami savaitgalio vakarais? Dainuodavo. Prakaitu laistyta, rupia duona maitinta darbščioji Lietuva anuomet virsdavo dainuojančia Lietuva. Be alkoholio, be sekso, savo vidaus džiaugsmu tryško laimingi lietuviai. Kaip daug reiškia meilė Dievui, Tėvynei, gimtajai žemei, gamtai, gražiems papročiams ir kiekvienam žmogui?!” – pasakojo jis vienoje laidoje čikagiečiams. O kiek tokių laidų buvo? Kas tiksliai pasakys?..

„Gegužinės pamaldos” – knygelėje, kurią parengė t. Algirdas norintiems gegužės mėnesį dėmesingiau pagerbti Švč.Mergelę Mariją (Kaunas, „Caritas”, 1997), Theo Schmidkonz maldoje (p.8) rašoma: „Dieve, mes dažnai girdime Tavo žodį. Bet jis mūsų nejaudina. Net nepasiekia mūsų. Mes nesąmoningai atsitveriame nuo jo. Antraip turėtume viską permąstyti ir atsiversti, tapti kitais, naujais žmonėmis. O tam reikia jėgų ir geros valios. Dieve, mes norėtume būti tokie, kaip Marija, išgirsti Tavo žodį!” Kunigas Algirdas ne tik išgirdo šį žodį. Jis kiekvieną savaitę per suorganizuotus Šventojo Rašto nagrinėjimo būrelio susirinkimus aiškina, svarsto, gvildena Dievo žodį – Gerąją Naujieną, kartą per savaitę kartu su su tikinčiaiais adoruoja Švč. Sakramentą, o sekmadieniais, nepaisydamas, kad jau ryte 9 ir 11 val. Palaiminto Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje būna dvejos šv.Mišios, jis aukoja trečiąsias tiems, kurie neseniai atvažiavę iš Lietuvos, kurie nesuspėja ateiti anksčiau, kurie paskui po pamaldų mielai sėda už stalo ir ne vien geria kavą, valgo skanius pyragus, bet ir kalba apie Amžinybę, nuodėmę, pareigas Tėvynei, šeimai, Bažnyčiai, vaikų auklėjimą, patys stengiasi atsakyti ir klausia tokių klausimų, kurie jiems kyla namuose, į kuriuos neatsako knygos. O kur dar įvairūs pokalbiai su vaikais prieš ir po Pirmosios Komunijos, su sužadėtiniais prieš jungtuves.

Kunigas Algirdas jau trisdešimt penkeri metai, kai yra Jėzaus Draugijos narys. Jau trisdešimtmetis, kai jis, vyskupo įšventintas kunigu, kasdien aukoja šv.Mišias, tariasi, nurodo, pataria, pats klausia ir, kai prireikia, gula ant operacinio stalo, kad chirurgas sulopytų pervargusią nuo reikalų, skubos ir rūpesčių širdį… Jau dešimt metų, kai jis peržengė šios misijos slenkstį, kur spėjo susirasti sau daugybę pagalbininkų, draugų, maldininkų, patarėjų ir… kandžių kritikų. Viešpaties malonė, Mergelės Marijos nuolatinė globa telydi, kunige Algirdai, kartu su ganomaisiais, tėvais ir broliais jėzuitais. Tave sveikina

kun. Kazimieras Ambrasas, SJ.

Čikaga, 2003 rugsėjis

© 2003 "XXI amžius"