|
Ir taip galima tingėti
Mūsų santykis su Dievu mums yra labai svarbus.
Nuo to, kaip suvokiame Dievo buvimą ir save, Jo buvimo apspręstus,
be galo daug kas priklauso. Ne Dievui svarbu, arba Jam ir svarbu,
ir nesvarbu. Jis netaps nelaimingas dėl kokio nors mūsų nevykusio
buvimo. Dievas yra amžinai laiminga nesikeičianti Būtis. Mes net
tada, kai Jo valią paniekiname, negalime tapti Jo nelaimės priežastimi,
nes Jam nėra nelaimių. Vaizdžiai sakome, kad Jį nuliūdinome, bet
tai tik mūsų netobula kalba, nes liūdesio Jam nėra. Mes galime tapti
tik savo nelaimės priežastimi. Todėl nepaliaujame apie Dievą mąstyti.
Gerai, jeigu mąstytume pagal Apreiškimą, kurį juk
turime, bet imame ir užsimanome mąstyti kitaip. Ir mintimi, ir gyvenimu
sugebame kitaip mąstyti, taigi pasakome arba padarome, o paskata
kitokiems mąstymams, ko gero, yra tingumas. Tingime gyventi pagal
Apreiškimą per daug tenai reikalavimų.
Radau Naujajame židinyje Aiduose (Nr.3) Algirdo
Jurevičiaus rašinį Bažnyčia tarp globalizacijos ir neokolonializmo.
Rašinio tema ne apie tingumą, bet, kalbėdamas apie Europos krikščionybę
po II Vatikano Susirinkimo, jos vystymąsi autorius aptarė labai
taikliai. Buvo etapas Jėzui taip, Bažnyčiai ne, nes Bažnyčia
per daug reikalaujanti. Apsižiūrėjus, kad ir Jėzus nemažai reikalauja,
buvo nutarta: Dievui taip, Jėzui ne, o galiausiai: religijai
taip, Dievui ne, ir tada jau europiečiai pasidarė religingi.
Toks buvo tingumas, o jo vieną formą galima aptikti
tame pačiame Naujajame židinyje, Elenos Būgaitės rašinyje Artimas
anapus. Taip pat ne pagrindinė rašinio tema, bet būdinga iliustracija
ano Dievui ne. Atrodo, net nepastebint, labai puikiai kalbėjus
apie svetimumą ir draugus, viename sakinyje atsirado galimas įžvelgti
prieštaravimas. Štai tas sakinys: Priimti kitą tai savo širdyje
duoti jam erdvės būti ir augti, erdvės jaustis, kad esi priimamas
toks, koks esi, ar sužeistas, ar savaip apdovanotas.
Būti ir augti tai puiku, bet priimti tokį, koks
yra įtartina. Ar ir pasilikti tokiam, koks yra, ir kur tada augimas?
Faktas ar idealas, pagal Antaną Maceiną kas priimama? Jeigu faktas,
jeigu su paraginimu nesikeisti (arba be tylaus atvirkščio paraginimo),
jeigu net pavadinant tai gera naujiena labai panašu į antikristo
elgesį.
Erdvė augti yra ėjimas prie idealo. Ne šiaip sau
plėstis, nes bet koks plėtimasis gali būti ir mažėjimas, ne tik
augimas. Paskata ir troškimas, kad abi priimtojo ir priėmusiojo
širdys augtų idealo link, o ne priiminėtų viena kitą koks esi.
Priėmimas vien faktiškumo yra netgi didelis įžeidimas.
Neleistinas ir nepriėmimas, o tik priėmimas, palikus erdvės.
Kitaip nebus taiki ir tyli vieta, ir niekas joje
neras atgaivos.
Neras atgaivos, nes kiekviena širdis, ir priimtoji,
pati prašosi savo idealo. Jeigu priėmusysis nori jos faktiškumo,
širdis blaškysis.
Taip, kaip tebesiblaško Europa ar gal ir pasaulis,
savo tinginystei patenkinti evoliucionavęs iki religijos be Dievo.
Susidūrė su nuoga savo prigimtimi, kuri prašosi grįžti iš kur atėjusi,
ir vėl pradėti sakyti taip Dievui, Jėzui, Bažnyčiai
Atmesti tinginystę,
tik nekartoti jau darytos klaidos: nemanyti, kad yra Apreiškimas,
tai ir visiškas aiškumas, ir nėra ieškojimui erdvės. Ir esantis
Apreiškimas yra paslaptis, tik reikia ją kiekvienam atradinėti jam
skirtu būdu.
Rašome, mąstome, kalbame apie Dievą jau netingime.
Daug ką parašė Antanas Maceina bet ne viską. Minėti autoriai parašė
Naujajame židinyje, ir šitas mano rašinys yra toks bandymas, ir
dar daug bandymų turi būti ateityje. Erdvė visiems mąstyti ir rašyti,
ir niekada nebus per daug, nes rūpinamės kuo teisingiau viską pasakyti.
Tai labai svarbu, nes mūsų buvimas priklauso nuo to, kaip pasiseks
ir suprasti, ir pasakyti.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"
|