Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kalti nekovojantys

Tai rašinys apie žodžius ir kaip teisingai juos vartoti. Neteisingas vartojimas yra prasmės klastojimas. Įvelkama neteisinga prasmė, toks pat mąstymas paskui ją velkasi, supratimas ir nesupratimas.

Apie blogą vartojimą yra rašęs Vilius Bražėnas. Teko jam antrinti, o buvo rašoma apie okupacijos metų vadinimą sovietmečiu, tarsi nuteikiant pasyvumui. Dar anksčiau rašė Vytautas Landsbergis, atsimenu tik faktą, pavyzdžio neatsimenu. Taigi domimės ne vienas.

Apie žodžius, kuriuos dabar rašysiu, taip pat jau yra kažkas užsiminęs, o kai kas, nieko nesakydamas, juos vartoja teisingai, bet žymiai daugiau taikosi neteisingai.

Tas žodis yra bausmė, o paskui jį seka žodžiai kaltas ir nekaltas.

Bausmė būna už nusikaltimus, o ar gali būti bausmė nenusikaltusiam? Tai būtų smurtas, persekiojimas, skriauda, laisvės atėmimas ar tiesiog žmogžudystė – reikėtų pasirinkti ir šitaip vadinti. Tuo tarpu rašiniuose apie tremtinius, partizanus knibždėte knibžda: bausmę atlikęs…, bausmės vieta…, bausmė įvykdyta…

Tokie žodžiai reiškia pripažinimą, kad kažkas kaltai yra bausti. O dar atsiranda ir nekaltai nubaustų, reiškia, nekovojusių, o vis tiek įkliuvusių. Tik pagal teisybę, kaip tik tie yra kalti ir kaltai nubausti – nekovoję, kai reikėjo kovoti, bent jau kaltumo laipsnis jų yra didesnis. Tarkim, sovietų okupacijos metais aš bijojau, nedalyvavau rezistencijoje ir vis tiek įkliuvau – tokių atsitikimų būdavo – taip jie, patys nenorėdami, būtų nubaudę kaltą. Kai jie persekioja monsinjorą Svarinską, kuris kovojo ir kovoja – tai jau persekiojimas nekalto, o savo pareigą atliekančio, ir negalima to persekiojimo vadinti bausme.

Tiesa, apie bausmes kalbėdami kai kas įveda pataisėles, kad tai pagal jų įstatymus, bet retai tas daroma ir nepatogu, nes tekstą prailgintų nuolatinis tos pastabos kartojimas.

Apie neveiklumo kaltę kalba mįslingas Bernardo Brazdžionio eilėraštis „Paskutinis pasmerkto myriop žodis” : Mačiau, (…) (ten vardinamos matytos blogybės), bet tylėjau ,/ kaip be burnos… Aš kaltas. Bauskite mane. Nekovojusieji vieninteliai ir pakliūva kaltai.

Nekaltumu nevadinsime nieko neveikimo, nes jis yra kaltė. Kartais kai kas persekioja tylėjusius tarsi veikusius, pagal kreivus įstatytmus tarsi nekaltus, bet tokia klaida tik priartina prie teisybės – pagal teisingumą jie labiau už kovojusius kalti. Ir tai ne tik praėjusieji laikai. Laisvės kovotojai dabar reikalingi. Neginantieji laisvės pasiliks kalti.

Svarstome kai kas – tylėsime, įtiksime valdžiai, kuri dabar yra ir beveik nuolatos buvo komunistų. Nedėsime pastangų, kaip jau ir darėme, kad ne komunistų valdžia būtų; leisime sunaikinti laisvės kovotojus ir manysimės liksią nepaliesti.

Taip nebūna: ateis ir tylintiems laikas, ir šitokiems jau kaltai.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija