Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Verta ir reikalinga

Eucharistinio Jėzaus seserų
kongregacijos 56-osioms metinėms

Tikrai verta, teisinga ir reikalinga buvo, kad prieš 56 metus buvo įkurta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Mintis įsteigti šią kongregaciją kilo tėvui kun. Pranciškui Masilioniui, SJ, ypatingam Eucharistijos mylėtojui. Tačiau, kaip parodė vėliau mūsų tautą užklupę įvykiai, tai nebuvo vien tik tėvo P.Masilionio mintis. Ši idėja, matyt, buvo užprogramuota Dievo planuose. Juk iš tiesų Kristus kalbėjo savo mokiniams: „Ne jūs mane pasirinkote, bet aš jus išsirinkau“.

Kongregacija įkurta pačiais nuožmiausiais pokario bolševikinės okupacijos metais – 1947 m. spalio 11 d., kada paties pragaro tarnų aptarnaujama giljotina kraujo, ašarų, skausmo ir kančios okeane skandino mūsų tautą. Tada nebuvo nei mūsų tėvynėje, nei pasaulyje tokios jėgos, kuri būtų pajėgusi sustabdyti tą paklaikusį mirties troškulį.

Ir kaip tik tada tėvas P.Masilionis parašo kongregacijai konstituciją „Meilės testamentą“, kuriame nurodė pagrindinius tikslus: didesnę Dievui garbę, asmeninį savęs tobulinimą, per meilę Kristui ir Marijai teikti pagalbą artimui, jaunimui, jaunoms šeimoms, saugant jų sielas nuo įvairių negandų. Šis seserų dvasinių pajėgų grūdinimas buvo tarsi pasirengimas įtvirtinti tokią gynybinę liniją, į kurią sudužtų bet kokios tamsos jėgų ofenzyvos.

Okupantas, gerokai pasisotinęs mūsų kankinių krauju bei ašaromis, pajuto, kad visiškos pergalės vis dar nepasiekė. Jį glumino tai, kad mūsų žmonės ir mirtį, ir kančią, ir pavojus pasitikdavo su daina, giesme, malda. Kaip tie trys Senojo Testamento jaunikaičiai laužo liepsnose giedojo šlovės giesmę Viešpačiui, taip ir mūsų žmonės maldavo: „Marija, palengvink vergiją, išgelbėk nuo priešo baisaus“.

Priešas suprato, kad tautos dvasia gyva ir fiziškai nesunaikinama, kad reikia rengtis žmogaus sielos šturmui. Reikėjo žmogų padaryti paklusnų svetimos valios vykdytoju, be tikėjimo, be vilties, be savo vertės pajautimo. Todėl ne veltui pačiais grėsmingiausiais tautai ir Bažnyčiai momentais tuomet dar kunigas Sigitas Tamkevičius nuolat vis kartojo Šventojo Rašto žodžius: „Bijokite ne tų, kurie žudo kūną, bet labiausiai reikia bijoti tų, kurie gali pražudyti žmogaus sielą“.

Naujoms priešų užmačioms galingiausiu pasipriešinimo ginklu tapo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Kartu su „Kronikos“ era prasidėjo ir dieviškojo plano realizavimas, įtraukiant į šį atsakingą bei kilnų darbą ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seseris bei nemažą būrį kunigų ir pasauliečių. Kongregacijos seserys, skatinamos ir laiminamos tremtinių vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus, remiamos tėvų jėzuitų, šiai veiklai buvo tvirtai pasirengusios. Namelis Kaune, K.Donelaičio g. 36, tapo vos ne generaliniu štabu, kuriame „rinkdavosi tautos tikėjimo puoselėtojai, kunigai, jaunimas ir seserys“ („Dievui ir Bažnyčiai“, p.157). Iš čia driekėsi pagrindinės „Kronikos“ ir kitų pogrindžio leidinių ryšių gijos. Čia galėjai aptarti svarbiausias strategines situacijas, sulaukti išmintingo patarimo, pasisemti pasitikėjimo ir tvirtumo. O šių namų gyvoji siela ir geroji dvasia buvo ilgametė kongregacijos vyresnioji sesuo Ksavera-Julija Kuodytė. Tačiau visiems ji buvo ir liko iki šiol tik Julytė. Ji sugebėjo ir patarti, ir perspėti, ir paguosti, ir pabarti, kartais net ir kietesniu žodžiu. Bet viskas plaukė tik iš didelės meilės tiesai ir žmogui. O meilės ir išminties ji sėmėsi iš šiuose namuose nuolat gyvenančio Eucharistinio Kristaus. Todėl šie namai okupantų tarnams kėlė ir baimę, ir nuožmią neapykantą. Ir pavadinimą jiems sugalvojo – „Gyvačių lizdas“. Visokeriopa Viešpaties malonė saugojo nuo visų piktosios dvasios pinklių, nuo netikėtumų bei lemtingų išdavysčių. Tikėdamas ta malone, P.Masilionis rašė:

Tikiu Tave šiame altoriuj, Eucharistijoj.
Nemato akys, neapčiuopia rankos,
bet aš tikiu.
Tikiu labiau, tikiu gyviau,
negu tave matyčiau ar apčiuopčiau.

Ir šiandien, nors ir slegiama negalios, s.Julytė tebegyvena tuo pačiu tikėjimu, kaip gera motina pasidalydama su kiekvienu meile ir dvasine šiluma.

„LKB kronikos“, jos leidėjų, bendradarbių bei aktyviausių „Kronikos“ talkininkių - kongregacijos seserų – pastangomis ryžtingai buvo pasipriešinta Bažnyčios puolimui, jaunimo sąmonės žalojimui, pagrindinių žmogiškų ir krikščioniškų vertybių niekinimui ir visai pragaištingai buldozerinio ateizmo propagandai. Šiandien niekas, išskyrus Dievą, negali tinkamai įvertinti, kiek reikėjo triūso, pasiaukojimo, rizikos, savęs atsižadėjimo, mirtinų pavojų (argi maža iki šiol neišaiškintų mirčių ir „nelaimingų“ atsitikimų?), bemiegių naktų, kol pasaulis sužinojo apie didvyrišką pavergtos tautos kovą už Dievą, Bažnyčią, tėvynę ir žmogų.

Kongregacijos seserys nepriekaištingai įvykdė šį patį sunkiausią jų veiklos uždavinį. Sielų gelbėjimo, pagalbos šeimoms, krikščioniškų vertybių skiepijimo jaunimui darbą jos tęsė ir Eucharistijos bičiulių sąjūdyje bei misijose Sibire, Kazachstane, Moldovoje, Latvijoje ir kitur. Gaila, kad apie įvairiapusę kongregacijos seserų veiklą per mažai rašoma ar kalbama. To reikia ne dėl pasipuikavimo, ne dėl garbės, ne dėl to, kad užmokestis būtų atsiimtas jau čia, žemėje, bet vardan tiesos, vardan istorinio teisingumo, idant būsimųjų kartų kongregacijos seserys pažintų garbingą savo vienuolijos praeitį, kad pirmasis kūrimosi laikotarpis buvo glaudžiausiais ryšiais susietas ir su mūsų tautos kankinystės bei kovos istorija.

Per 56-erių metų laikotarpį įvyko daug įvairių pertvarkymų vienuolyno vidiniame ir išoriniame gyvenime. Tačiau pagrindiniai tėvo P.Masilionio suformuluoti principai tebelieka ta varomąja jėga, kuri neleidžia sustoti pusiaukelėje, bet skatina aktyvesnei veiklai ir pasiaukojimui. Daug pasikeitė ir vienuolyno vadovių bei vyresniųjų, kurios paliko savo pėdsakus kongregacijos gyvenime. Nors, galima sakyti, kiekviena dirbo savitais metodais, bet tai negalėjo pakeisti įtvirtintų nuostatų. Keitėsi tik veiklos kryptys – nuo „kronikinio“ laikotarpio pereita į legalų ir laisvą veikimą, skirtą daugiau sielovadai, jaunimo religinio švietimo reikalams, pašaukimams ir misijoms.

Šiuo metu kongregacijai sėkmingai vadovauja sesuo Belarmina-Saulė Marija Lapėnaitė. Linkime, kad ji ir toliau ištvermingai ir su atsidavimu darbuotųsi Viešpaties arimuose, kad savo seserims būtų ir guodėja, ir patarėja, ir motina.

Kongregacijos reguloje primenama, kad „seserys tebūnie ostijomis“, kad, degdamos meile Kristui, tą pačią meilę skleistų ir jos ieškantiems. Kiekviena seserų malda skiriama kaip padėka už ištikimybę ir ištvermę, kaip atsiprašymas už laikinas silpnybes ir suklupimus, kaip tikėjimas nepaliaujama Dievo pagalba. Keletą dešimtmečių kartu su tauta keliavusios kruvinais ir erškėčiuotais keliais, seserys įteikia dangaus įvertinimui savo veiklos vaisius, tarsi klausdamos, ar iki galo įvykdė savo pašaukimo priedermę „melskis ir dirbk“, kad ir toliau maldos žodžiais aukotųsi ir darbuotųsi „didesnei Dievo garbei, artimo sielų išganymui, Tėvynės ir jos vaikų labui“.

Kazimieras KRYŽEVIČIUS
Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija