Atnaujintas 2003 m. spalio 10 d.
Nr.78
(1182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kur eini, Lietuva?

Mūsų kasdienybė

Visų rūšių žiniasklaidoje gausu informacijos, kurioje vyrauja šokiruojančios žinios apie vagystes, plėšimus, kraupias žudynes, prievartavimus ir kitas socialines nelaimes, kurios šiuo metu tarsi Dievo rykštė plaka mūsų tautą už asmenines ir mūsų tėvų nuodėmes, o tie socialiniai kataklizmai tarsi būtų tyčia nukreipti į baigiamą nuskurdinti mirštantį Lietuvos kaimą - tą buvusį pirmapradžių socialinių, ekonominių ir moralinių vertybių lopšį. Susidaro gana slegianti ir niūrią ateitį pranašaujanti nuojauta, kurią dar labiau liūdina progresuojantis moralinės degradacijos procesas. Šio nemalonaus reiškinio realumą aiškiai rodo ir toks faktas, kada Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) pareigūnai labai dažnai turi kreiptis į policiją, kad ši padėtų apginti mažamečius vaikus nuo girtavimo ir ištvirkavimo, apkvaišusių tėvų siautėjimo bei smurto jų pačių namuose. Mat tokie degradavę žmonės nebegali kontroliuoti savo veiksmų ir dėl savo gyvenimiškų nesėkmių susikaupusį pyktį ir pagiežą jie desperatiškai išlieja ant savo niekuo nekaltų vaikų: juos muša, marina badu ir net sunkiai sužaloja.


Deficitas

Ko nors trūkumą, nepriteklių bei nuostolį, kai išlaidos viršija pajamas, vadina deficitu. Šis žodis iš apyvartos traukiasi, nebent jį kartą per metus pamini Seimo nariai, kai svarsto biudžetą. O taip neseniai šiuo žodžiu buvo vadinama rūkyta dešra ir mėsa, šiferis ir Zaporožiečio padangos, patalynė ir ganykla karvei, žodžio ir sąžinės laisvė bei žmogaus saugumas nuo valstybės saugumo (KGB) ir dar daugelis kitokių daiktų bei dalykų. Būta ir pertekliaus. Tai – komunistinis ir ateistinis auklėjimas, klasių kova, partijos ir jos stabų liaupsės. Dėl šio pertekliaus, visuomenės gyvensena atsidūrė už tikrųjų vertybių skalės ribų, jai buvo „susukta“, o iškiliausiai jos daliai tiesiogine prasme nusukta galva, sumaitota siela, ir radosi didžiausias dorovės deficitas. Apie šį deficitą viešai kalbama vangiai, nors jo neigiamomis pasekmėmis užpildyta visa mūsų kasdienybė. Taip jau būna, kad ir atskiras žmogus savo trūkumų, ydų viešai rodyti nenori; skundžiasi, kad galvą skauda, o kad joje proto ar išminties trūksta, netenka girdėti.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija