|
Kur eini, Lietuva?
Mūsų kasdienybė
Visų rūšių žiniasklaidoje gausu informacijos, kurioje
vyrauja šokiruojančios žinios apie vagystes, plėšimus, kraupias
žudynes, prievartavimus ir kitas socialines nelaimes, kurios šiuo
metu tarsi Dievo rykštė plaka mūsų tautą už asmenines ir mūsų tėvų
nuodėmes, o tie socialiniai kataklizmai tarsi būtų tyčia nukreipti
į baigiamą nuskurdinti mirštantį Lietuvos kaimą - tą buvusį pirmapradžių
socialinių, ekonominių ir moralinių vertybių lopšį. Susidaro gana
slegianti ir niūrią ateitį pranašaujanti nuojauta, kurią dar labiau
liūdina progresuojantis moralinės degradacijos procesas. Šio nemalonaus
reiškinio realumą aiškiai rodo ir toks faktas, kada Vaikų teisių
apsaugos tarnybos (VTAT) pareigūnai labai dažnai turi kreiptis į
policiją, kad ši padėtų apginti mažamečius vaikus nuo girtavimo
ir ištvirkavimo, apkvaišusių tėvų siautėjimo bei smurto jų pačių
namuose. Mat tokie degradavę žmonės nebegali kontroliuoti savo veiksmų
ir dėl savo gyvenimiškų nesėkmių susikaupusį pyktį ir pagiežą jie
desperatiškai išlieja ant savo niekuo nekaltų vaikų: juos muša,
marina badu ir net sunkiai sužaloja.
Į tokius normalaus žmogaus protą šokiruojančius
psichopatologinius reiškinius atkreipia dėmesį labdaros fondas Kaimo
vaikai, kuriam sumaniai ir pasiaukojančiai vadovauja dr. Regina
Švobienė. Tų pačių tikslų siekia Caritas, Raudonasis Kryžius,
kovotojai su alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, AIDS ir kitomis
socialinėmis blogybėmis. Visos šios filantropinės visuomeninės organizacijos,
dirbdamos labai sunkų, bet reikalingą darbą, tiesiogiai susiduria,
mato ir objektyviai gali informuoti visuomenę apie tokius netoleruotinus
dalykus. Rūsti gyvenimo realybė pateikia daugybę nemalonių faktų.
Šį kartą paminėsime tik vieną kitą.
Socialinė degradacija
Pernai Šiaulių apylinkės teismas nagrinėjo vienos
motinos bylą, kuri vieną iš trijų savo vaikų ilgą laiką sistemingai
ir sąmoningai marino badu, kurį atsitiktinai VTAT pareigūnai leisgyvį
aptiko jos pačios namuose. Iškvietė policiją ir nelaimingą vaikelį
perdavė medikų globai. O ką toliau daryti su tokia motina, tai ir
teismas nežino, nes ji savo veiksmų baisumo suprasti negali. Tad
gal psichiatrinė ekspertizė pateiks kokių konkrečių žinių?
Kitas faktas: į Šiaulių ligoninės Traumatologijos
skyrių atvežtas kūdikis, kurį motina sunkiai sužalojo švęsdama
savo gimtadienį. Mušimo faktą ji pripažino, bet komentuoja absurdiškai.
Ko vertos tokios jaunos moterys, kurios, gavusios
iš valstybės vaikų maitinimui skirtą pašalpą, su savo girtuokliu
vyru ar su svetimu sugulovu viską prageria, o iš bado ar baimės
verkiančius vaikus tokie tėvai muša ar net sužaloja. Kada į šeimyninę
dramą įsikiša VTAT pareigūnai ar policija, tai tokia motina, begėdiškai
meluodama, teisina savo sugulovą - jos vaikų skriaudėją, nes ji
žino, kad, įkišus jį kalėjiman, ši niekinga moteris netektų savo
seksualinio partnerio. Tokių humanitarinių tarnybų pareigūnai, kurių
paskirtis yra ginti nelaimingų ir skriaudžiamų vaikų teises ir likimus,
turi ilgus sąrašus šeimų, kurios yra probleminės, neprognozuojamos
ir t.t.
Šiaip ar taip, Lietuva, kaip ir visos kitos buvusios
sovietinio bloko šalys, išgyvena vakarietiškos, o gal, tiksliau
sakant, amerikietiškos pseudodemokratinės propagandos invaziją,
kuri iš pagrindų sujaukė visas tradicines bendražmogiškas dorovės
vertybes, kuriomis vadovaudamasi europinė, taip pat ir Lietuvos
visuomenė, buvo patikimai saugoma nuo galimos permanentinės moralinės
degradacijos.
Neišbalansuotos švietimo sistemos pasekmės
Mūsų švietimo vadovai neturi tikslių žinių, kiek
yra skurstančių, valkataujančių ir mokyklos nelankančių vaikų, o
jei tokių dalis ateina į mokyklą, kad gautų nemokamai nors kartą
per dieną pavalgyti. Kitu paros metu badauja, tad iš tokio mokyklos
lankymo tiems skurdą kenčiantiems vaikams mažai tėra naudos. O tokių
vaikų apytikriai esama apie 20 tūkstančių. Dar dėl vieno dalyko
neramu ir keista, kad mūsų veterinarai, zootechnikai ir buhalteriai
yra suskaičiavę, sunumeravę ir suženklinę, kiek Lietuvoje yra galvijų,
kiaulių, avių ir ožkų, o švietimo vadovai nežino, kiek pas mus yra
nesimokančių vaikų. Šitokia neatsakinga pažiūra į jaunosios kartos
mokymo ir ugdymo procesą jau ima rodyti savo pragaištingas pasekmes.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: narkomanija jau seniai pasiekė
miesto mokyklas ir ima brautis į dar nesuluošintas kaimo mokyklėles.
Medikai pasiūlė, o mokytojai vieningai pritarė,
kad pedagoginės prevencijos ir efektyvios kontrolės tikslais mokyklose
reikia pradėti privalomą - atrankinį antinarkotinį testavimą. Bet
šis protingas siūlymas buvo ir su priekaištais atmestas kaip pažeidžiantis
vaiko teises ir žmogiškąjį orumą, demokratiją ir t.t.
Per diskotekas, įvairias alaus gėrimo šventes,
šokių maratonus iki paryčių, čia pat, už mokyklos tvoros ar kieme,
platinami narkotikai, o tėvai apie tai sužino pavėluotai. Mokykla
yra nustumta į šalikelę, ji turi to nematyti, tylėti, kad kartais
nepažeistų tų jaunų piliečių orumo, asmeninių laisvių ir garbės.
Vis dažniau tokių demokratiškų pramogų metu mokyklos,
bijodamos galimų skandalų, priverstos prašyti policijos, kad ši
padėtų mokytojams palaikyti tvarką ir ramybę.
Dorinis ugdymas yra specifinė pedagoginė problema,
tad visu savo svoriu gula ant mokyklos pečių. Lietuvoje taip atsitiko,
kad tautinė mokykla su visomis specifinėmis problemomis atsidūrė
audringo šių dienų gyvenimo šalikelėje
Elektronika mokykloje
Į mūsų ramų, lėtą, archajišką gyvenimą XX a. pabaigoje
audringai įsiveržė didieji elektroninės technikos stebuklai: kompiuteris,
internetas, mobiliojo ryšio telefonas ir kt. Pramogų verslo organizatoriams
rūpi bet kokia kaina pritraukti į renginius žiūrovus, trokštančius
pramogų, įspūdžių. Bręstantis jaunimas audrinamas tokiomis programomis
kaip Akvariumas, Nomeda, Frontas, alaus gėrimo, bučiavimosi
bei šokių maratonais, kurie tęsiasi per naktis iki ryto, o tokių
specialiai surežisuotų erotinių ir gundančių pasilinksminimų rezultatas
- jau daugelis vidurinių mokyklų paauglių rengiasi tapti mamomis.
Žinoma, ne visos jos gimdys po tiltu, kaip viena vargdienė iš
Ukmergės, bet jau aišku, kad daugelio jų gyvenimas ir jaunystė yra
pražudyti. Šių dienų didysis žmogaus minties stebuklas - elektronika
tampa jaunimo didelių nelaimių priežastimi. Nerūpestingas jaunuolis,
sėdėdamas jaukiame kambaryje, spaudydamas kompiuterio ar televizoriaus
mygtukus, ieško nervus dirginančių pikantiškų programų arba, naršydamas
po internetą, ieško ten dykinėjančių draugų bei bando savo išmintį
parodyti brutalias nešvankybes siųsdamas internetui. Be to, tapo
labai madinga, nors nieko bendro neturinti su mūsų liaudies kultūros
tradicijomis, dirbtinai iš Vakarų pasaulio introdukuota Valentino
diena, kuri baigia nustumti į kultūrinio gyvenimo šalikelę Vasario
16-ąją - Valstybės atgimimo dieną. Protingo, gyvenimiškos patirties
turinčio mokytojo patarimai ar pamokymai mūsų paaugliams atrodo
nebereikalingi, nusenę, net juokingi.
Kompiuteris yra labai protinga ir labai naudinga
mašina, bet ne daugiau! Jei mūsų bendrojo lavinimo mokykla visomis
jėgomis savo pedagoginę veiklą orientuos tik bedvasės technizacijos
keliu, mes išsiugdysime ne kultūringus ir dorus piliečius, o techniškai
raštingus barbarus, kurie galbūt meistriškai sugebės įsibrauti į
interneto džiungles, išsišifruoti komercinius kodus ir elektroniniu
būdu klastoti banknotus ar net vieną kitą provincijos banką apvogti
(jau tokių pavyzdžių turime). Pasinėrę į kompiuterinius žaidimus
ir jais susižavėję, nenutolkime nuo klasikinės pedagogikos postulatų,
nes ten yra sukaupta gili, daugelį amžių kaupta patirtis ir išmintis.
Pasikėlę į puikybę, neatsukime nugaros mūsų kukliems ir kantriems
mokytojams, kurie kadaise nubraukdavo vaikui ašarą, išmokė parašyti
brangų žodį Mama. Deja, ir tobuliausias kompiuteris ne viską sugebės
padaryti.
Bažnyčia su didelį autoritetą visuomenėje turinčiomis
vienuolijų bendrijomis Lietuvoje dalyvauja ukdant visuomenę dorovingumo
ir dvasingumo principais. Šiuo sunkiu Lietuvai dvasinio kataklizmo
metu, po visų okupacijų ir dvasinio genocido dešimtmečių, vėl atsigaunantys
vienuolynai gali padėti valstybei tobulinant dorovinio ugdymo darbą
Lietuvos mokyklose. Reikia tikėtis, kad Lietuva, turėdama tokia
gilias švietimo tradicijas, kūrybingą ir geranoriškų filantropinių
organizacijų tinklą, kritiškai apmąstys visus išsvajoto, bet duobėto
nepriklausomybės gyvenimo klystkelius ir suras savąjį racionalų
kelią, kuriuo eidama atgims ir suklestės.
Stanislovas BUTKEVIČIUS
Baisogala, Radviliškio rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|