Atnaujintas 2003 m. spalio 17 d.
Nr.80
(1184)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien

Katalikų
    bendruomenėse

Darbai
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ištikimybė Jėzui svarbiau už vietą šalia Jo

Kažkiek nutrūktgalviškai pasielgė du Jėzaus mokiniai, užsigeidę sėdėti amžinybės šlovėje – vienas Dievo Sūnaus dešinėje, o kitas – kairėje (plg. Mk 10, 37).

Tarkim, jei Mokytojas jiems būtų pasakęs: „O, jei jūs taip trokštate būti arti savo Viešpaties, tai ir bus jums taip, kaip dabar geidžiate!“ Sunku pasakyti, į kokius puikybės debesis galėjo pakilti šiedu Jo mokiniai, išgirdę tokį atsakymą. O ką tokiu atveju būtų reikėję galvoti kitiems apaštalams, kurie turėtų tenkintis „kuklesnėmis“ dangaus buveinėmis, nes pačias garbingiausias – iš dešinės ir kairės – jau spėjo „užimti“ jų kolegos?

Visokioms spėlionėms užbėgdamas už akių, Jėzus apaštalams paaiškina, jog nors kančių taure Jis dalysis su jais, tačiau kuriam gi būti Jo dešinėje ar kairėje – tai bus tiems, kuriems Dievas paskyrė (plg. Mk 10, 39 – 40).

Galbūt kai kas per mažai Šventąjį Raštą pažindamas ir truputį galvą kraipydamas galėtų sau pamanyti: „Oho, jei kai kurie apaštalai geidė tokių „šiltų“ vietelių danguje, tai gal jie ir Kristų sekdami, kad kuo daugiau laimėtų Jo palankumo ir gausių malonių, matyt, kartais stengėsi Jam pernelyg įtikti ar net pataikauti?“

Jei kai kurie apaštalai ir būtų bandę taip daryti, tai tuomet Viešpats Jėzus tokius mokinius būtų pamokančiai įspėjęs: vienus žodžiu, o kitiems ir vien Jo meile kupino žvilgsnio ar šypsenos būtų užtekę…

Širdžių Tyrėjas, kaip visur viešpataujantis Visagalis, puikiai žino, kad tinkamiausi kiekvienam žmogui vaistai, geriausiai gydantys jį iš visų savimeilės ligų ir suteikiantys galimybę kaskart panašėti į patį Dievą, yra įvairiopas tarnavimas visiems žmonėms. Apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija. Jėzus mokiniams sakė: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet ir pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).

Taigi galima ir būtina Jam tarnauti darant bet kurį darbą, pavyzdžiui, šluojant rudenio lapus arba skelbiant Dievo žodį. Tačiau labai svarbu, kad dar rytmetį visas savo mintis, žodžius ir darbus pavestume Viešpaties garbei, Marijos globai ir artimo gerovei.

Jei kas rytą atnaujinsime šias kilnias intencijas, tai tada mus lydės vis didesnė Išganytojo palaima, ir mūsų gyvenimas kaskart labiau liudys, jog stengiamės tarnauti Jo pavyzdžiu, gyventi ir mirti (pirmiau patys sau) taip, kaip Jis moko, kad pagaliau galėtume su Juo prisikelti, nepretenduodami sėdėti Jo dešinėje ar kairėje.

Pavyzdžiui, jei visi dvasininkai dažnai ir sąmoningai tai stengtųsi daryti, tuomet juos visus apšviestų dar ryškesnė Švč. Trejybės šviesa, kurioje visada galima lengviau pažinti Dievo Sūnaus valią, kad, ją vykdydami, visi Jo bendradarbiai pajėgtų išsilaikyti tiesos kelyje ir neduotų jokio preteksto ypač kai kuriems žiniasklaidos atstovams nė apie vieną jų nepalankiai rašyti ar kalbėti. Be abejo, vienas kitas suklaidintas žurnalistas gali ir ateityje kartais skelbti tendencingą medžiagą apie Bažnyčią ir jai pasiaukojusius žmones. Tačiau dvasininkai ir vienuoliai, stengdamiesi uoliai tarnauti Dievui bei žmonėms, ne tik sieks išlaikyti krikščionišką ramybę, bet ir toliau su tikėjimu melsis už visus informacijos priemonių darbuotojus, idant visus juos apšviestų Dievo tiesos saulė, kuri pajėgia išsklaidyti visas melo sutemas.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija