|
Nesuplyšęs STASI ir KGB voratinklis
Petras Katinas
Berlyno teismas priėmė sensacingą, sukėlusį nemažai
diskusijų sprendimą leisti atvirą priėjimą prie buvusios Rytų
Vokietijos žvalgybos STASI archyvų, ypač tų, kurie susiję su buvusio
Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio ir jo vyriausybės veikla. H.Kolio
advokatai jau pateikė apeliaciją Konstituciniam Teismui. O kol kas
daugeliui politikų labai pavojingi STASI dokumentai žurnalistams
ir visuomenei lieka neprieinami.
Berlyno teismo sprendimas yra jau antras viešas
bandymas atskleisti net devynių tūkstančių puslapių STASI šnipų
ir agentų pranešimus apie buvusio kanclerio veiklą nuo 1982 iki
1998 metų. Pakankamai žinoma, jog STASI šnipai buvo įrengę pasiklausymo
įrengimus beveik visuose H.Kolio kanceliarijos kabinetuose. STASI,
o tuo pačiu ir KGB akiratyje faktiškai buvo visų buvusio vyriausybės
vadovo derybų smulkmenos. Tai paaiškėjus, Vokietijos valdžią ištiko
šokas. Ir tik Aukščiausiojo teismo 2002 metų sprendimu uždraustos
vadinamosios H.Kolio dosjė publikacijos kiek prigesino skandalą.
Tačiau birželį JAV žvalgyba perdavė Vokietijos
vyriausybei papildomus duomenis apie STASI veiklą archyvą, pavadintą
Rosewood. Po Berlyno sienos griuvimo STASI pasistengė sunaikinti
svarbiausius slaptus dokumentus, ypač tuos, kurie buvo susiję su
Vakaruose veikiančiu STASI šnipinėjimo tinklu. Tačiau amerikiečiams
kažkokiu būdu pavyko gauti šių slaptų dokumentų mikrofilmus, kaip
teigiama, iš vieno sovietų KGB karininko, dirbusio Rytų Berlyne.
Rosewood archyve yra ypač vertingos informacijos net apie 280
tūkstančių (!) STASI agentų, dirbusių Vakarų ir Rytų Vokietijose.
Tiesa, JAV žvalgybos perduotuose dokumentuose nėra vadinamųjų dvigubų
agentų, dirbusių ir JAV Centrinei žvalgybos valdybai.
Vokietijos vidaus reikalų ministras Otas Šilis
pareiškė, jog nematąs prasmės iš naujo tikrinti buvusios Vakarų
Vokietijos politikus ir todėl yra prieš STASI archyvų išslaptinimą.
O dėl dabartinio kanclerio Gerhardo Šrioderio, tai pastaruoju metu
jis pakoregavo savo poziciją. Dabar vyriausybės vadovas teigia,
jog ir Rytų, ir Vakarų vokiečius, bendradarbiavusius su STASI, reikia
vertinti vienodai.
Tuo tarpu kelių Vokietijos federalinių žemių vyriausybės
jau paskelbė pradėsiančios dar kartą tikrinti valstybės tarnautojus
apie jų galimus ryšius su STASI. Pavyzdžiui, Saksonijos-Anhalt žemėje
tokių tikrinimo procedūrų teks atlikti 16 tūkstančių, Saksonijoje
dešimt tūkstančių, o dar šeši tūkstančiai valstybės tarnautojų
bus patikrinti Berlyne.
Jau paaiškėjo, kad, susipažinus su Rosewood
archyvo dokumentais, aktyvus STASI šnipas ir skundikas buvo buvusios
Rytų Vokietijos kompartijos funkcionierius, dabar vadovaujantis
Vokietijos komunistams, pasivadinusiems Demokratinio socializmo
partija, Lotaras Biski. O neseniai įvykdytų kratų metu Vokietijos
prokuratūra žurnalo Kvik žurnalisto bute surado net 20 tūkst.
puslapių bylas su pasiklausymo duomenimis apie aukščiausius VFR
pareigūnus.
Tačiau pats didžiausias skandalas kilo dėl žurnalisto
ir žinomo rašytojo Giunterio Valrafo, kurio knygos išverstos į 35
pasaulio kalbas, o jų bendras tiražas siekia penkiolika milijonų
egzempliorių. Skelbiama, jog G.Valrafas, sugebėjęs parengti slapta
kamera Kremliuje nufilmuotą reportažą apie buvusį SSRS prezidentą
M.Gorbačiovą, STASI dokumentuose įvardijamas kaip įtakos agentas,
dirbęs STASI nuo 1968 metų gegužės iki 1971 metų gruodžio mėnesio.
Tai, anot Vokietijos spaudos, gana paini ir paslaptinga istorija.
Vis labiau linkstama prie versijos, kad medžiagą apie visame pasaulyje
garsų rašytoją G.Valrafą, kaip apie STASI agentą Vagnerį, pakišo
Rusijos specialiosios tarnybos, kuriose knibždėte knibžda ne tik
KGB, bet ir STASI karininkų. Mat KGB iki šiol turi savų sąskaitų
su žinomu žurnalistu ir rašytoju. Savo publikacijose G.Valrafas
ne tik Vokietijos, bet ir pasaulio didžiuosiuose laikraščiuose aštriai
kritikavo ir kritikuoja Rusiją už jos vykdomą politiką ir genocidą
Čečėnijoje.
Liepos mėnesį Maskva nusprendė atkeršyti žurnalistui
ir rašytojui. Incidentas, sukėlęs didelį atgarsį visame pasaulyje,
įvyko Maskvos Šeremetjevo oro uoste, kai atskridusio pasaulinio
garso rašytojo Rusijos specialiosios tarnybos neįleido į Rusijos
teritoriją, ir rašytojas buvo priverstas išskristi atgal. Kilus
visuotiniam pasipiktinimui, Rusijos užsienio reikalų ministerija
netgi paskelbė specialų pareiškimą, kuriame teisino savo saugumiečių
elgesį, esą G.Valrafas bandė nelegaliai, neturėdamas reikiamų dokumentų,
pakliūti į Čečėniją. Grįžęs namo G.Valrafas Frankfurto oro uoste
surengė specialią spaudos konferenciją, kurioje labai aštriai kritikavo
demokratinės Rusijos specialiąsias tarnybas, kurios mažai kuo
skiriasi nuo KGB. Nepraėjus nė mėnesiui po šio įvykio, kai kuriuose
Vokietijos laikraščiuose pasirodė informacija, kad G.Valrafas keletą
metų buvo STASI įtakos agentas. Šitaip Maskva panašiais būdais
gali bet kada kompromituoti bet kokį jai neįtinkantį Vokietijos
politiką ir visuomenės veikėją. Vokietijoje visi puikiai žino, kad
STASI archyvai, ypač susiję su milžinišku šnipų tinklu, veikusiu
Vokietijoje ir Vakaruose iki Berlyno sienos griuvimo (iš dalies
tebeveikiančiu iki šiol), yra ne CŽV seifuose, o Maskvoje.
Antra vertus, buvusios Vakarų Vokietijos valdžia,
septintajame dešimtmetyje paskelbusi atvirų durų politiką su tėvynainiais
vadinamojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje, pati suteikė
visas galimybes tūkstančiams STASI ir KGB šnipų prasmukti į Vakarus.
Anot vieno vokiečių publicisto, ši septintojo dešimtmečio geros
valios priemonė dar ne kartą skaudžiai atsilieps daugeliui susivienijusios
Vokietijos politikų. Maskva, turėdama savo rankose didžiulius STASI
archyvus, bet kada gali ištraukti iš jų ar sufabrikuoti bet kokią
sensaciją. Be to, šiuo klausimu pokomunistinių Rytų ir Vidurio
Europos valstybių vadovai tiesiog privalo pasekti kai kurių Vokietijos
federalinių žemių valdžios sprendimu dar kartą patikrinti valstybės
tarnautojus dėl jų ankstesnio bendradarbiavimo su STASI. Ir nesibaiminti
būti apkaltintiems demokratijos pažeidimais. Juk Vokietijos niekaip
negalima apkaltinti esant nedemokratine valstybe.
© 2003 "XXI amžius"
|