Atnaujintas 2003 m. gruodžio 3 d.
Nr.92
(1196)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Apie blaivybę

Blaivybė – abstinencija yra geras dalykas, bet šiuo metu ji tarnauja tiktai pati sau. O turėtų tarnauti visuomenei. Iš gero dalyko reikia daryti dar geresnį. Čia kalbama apie blaivybę palaikančias ir propaguojančias organizacijas ir konkrečiai apie Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdį. Lapkričio 15 dieną Kazlų Rūdoje vyko Vilkaviškio vyskupijos trečiasis šios organizacijos suvažiavimas, ir tai yra proga apie šias problemas pakalbėti.

Jeigu šios organizacijos žmonės tarnautų tiktai sau, kaip šiuo metu atrodo, ir tai būtų gerai ir pateisinama – net ir dėl kelių žmonių, kurie, kada nors atsikratę alkoholizmo, rastų sau tokios rūšies veiklą, ypač jeigu tokių būtų ne vienas žmogus. Besigelbstintiems ir bandantiems atsikratyti alkoholizmo yra anoniminių alkoholikų susiėjimai, bet jie yra tiems, kurie netvirti, ir skirti jiems patiems kaip gelbėjimosi ratas. Jie tą žino, ta pagalba naudojasi, ir tai yra puiku. Blaivystės draugija, kuri skelbiasi gelbstinti visuomenę, visgi gali būti ir pačių gelbėjimasis, o atrodyti kitiems skirta, ir toks jos buvimas būtų pateisinamas. Tačiau ji gali būti ir tuo, kuo skelbiasi – visuomenei padėti skirta organizacija. Čia veiklos galimybių dar daug.

Tradiciškai, nors ir pati sau už tai priekaištaudama, ji vis dar įrodinėja saviesiems girtumo žalą ir vis dar pasakoja apie girtavimo nuostolius, ypač – pačių paskutinių girtavimo stadijų. O kur priežastys ir pradžia – tai paaiškinti sekasi sunkiau.

Savaip ir savotiškai pradžių pradžias ir priežastis atseka Onutė Kuorienė, respublikinės organizacijos „Tėvai prieš narkotikus“ pirmininko pavaduotoja, savo įdomiais aiškinimais jau pradedanti garsėti Lietuvoje. Teisingai ar ne visai, bet patraukliai, ir tai gali būti vienas iš mąstymo būdų. Tiesa, su spąstais, bet vis pradžia, kada nėra geresnės. Ji kalbėjo ir minėtame suvažiavime, pristatė savo knygą ir pasisiūlė galinti skaityti paskaitas.

Paprasčiau už O.Kuorienę būtų galima pasakyti ir tokią priežastį: tai gyvenimo neprasmingumas, kurį gimdo savimeilė, taigi ir meilės stoka, ir nebuvimas objekto, reikalingo jai atsirasti, ir daug išvestinių iš to dalykų – ką nors iš jų blaivystės sąjūdis galėtų ir tarpusavyje nagrinėti.

Kitas tradicinis būdas yra savos blaivybės idėjos visuomenei pateikimas paskaitomis, bet tam Vilkaviškio vyskupijos blaivystės sąjūdis gal dar turi per mažai jėgų.

Vyksta darbas su valančiukais, rengiami jų sąskrydžiai, bet rezultatais ne per daug džiaugiamasi, nes paaugę vaikai šiame judėjime nepasilieka – gal neįgyja pagrindų. Ir vėlgi svarbu savimeilę nugalėti, pamatyti meilės vertą objektą.

Tradiciškai bandoma savo idėją perteikti, o gal pateikti reikėtų save pačius? Ne tik savo organizacijoje dirbti, bet būti aktyviems visuomenėje, visose jos organizacijose, bandyti ten būti kitokiems ir šitaip tarsi rodyti – negerti, nesisvaiginti nėra blogiau.

Labai gerai matome girtavimo žalą, beveik ir nereikia jos kam nors įrodinėti, bet nemažai pažįstame ir išgeriančių, ir net girtaujančių (čia nelabai aiški riba) žmonių, kurie ir kūrybingi, ir labai daug gero padaro, kai būna blaivūs. Tai dabar atspėk, ar jie tikrai daugiau gero padarytų, jei visada būtų blaivūs? O gal tokia jų sąmonės struktūra ir jų sėkmingai veiklai reikalingi tie laikini sąmonės išjungimai? Gal tai tam tikra iškrova, ir kuriems tos iškrovos ne per dažnos, tie gyvena darbingai ir sėkmingai? Arba tik trumpiau gyvena, bet irgi darbingai ir sėkmingai? Blaivieji manome ir esame įsitikinę, kad yra kitaip, bet tą reikia įrodyti. Su girtaujančiais kūrybingaisiais reikia konkuruoti ir būti už juos ne prastesniems – ir tokia veikla būtų prasminga.

Girtuoklis – geras žmogus, – taip girdime ne kartą sakant ir net matome, aišku, su išlyga, kad jis tik tada toks, kai negirtas. Būtų bėda, jeigu tarp žmonių, kurie niekada nebūna girti, gerų žmonių nepasitaikytų, tad tuo labai reikia rūpintis blaivininkams savo pačių gerumu.

Nuo politikos niekur nepabėgsite, – taip teigė irgi suvažiavime dalyvavęs Algirdas Endriukaitis, nes jis norėjo kalbėti apie V.Putiną, Dž.Bušą ir dar kai kuriuos politikus, ir bijojo būti apkaltintas politikavimu.

Visur reikalingas darbas, nuolatinė įtampa ir savęs kritiškesnis vertinimas. Priklausomybe, kvaišalu gali tapti ir apsisvaiginimas visiems brukama propaganda. Ir jokio alkoholio ten nereikia, o prarandama laisvė. Svaiginimo ir svaiginimosi būdų yra įvairių, blaivybės tema neaprėpiama, todėl į valias dar yra blaivininkams darbo. Veržlus, patrauklus, sudėtingas šis darbas, ir jis turi nešti visuomenei dar didesnę naudą negu dabar padaroma.

Ir nuo politikos niekas nebėgo blaivininkų suvažiavime, bet kai kalbama be tiesos, tai irgi būna melo naudai. Daug kas mielai už daug ką kaltino Seimą, kaip yra madinga, o pasidavimas madai – irgi kvaišalas. Kaltinimai Seimui yra tam tikros rūšies melas, nes tai yra kaltinimai sau. Seimas iš kosmoso nenukrinta. Seimas pačių išrenkamas, taigi pačių kaltė, ir taip į jį reikia žiūrėti, o kaltinimus kitur nukreipti. Jeigu ir nebuvo pačių balsuota taip, kad prasčiau būtų, tai neagituota, nepatarta, nedalyvauta. O jeigu kas mano, kad jiems galima nepatarti, neagituoti, nedalyvauti, tai ir tada turi visiškai tylėti apie tą instituciją, o ne kartoti propagandos teiginius, kad dėl visko gyvenime kaltas Seimas ir jo nariai, kurie išgeria net ir darbo metu, jeigu iš viso galima atskirti, kada jie dirba, kada nedirba. Tiesa, kad ten yra blogai, bet kaltė yra mūsų pačių.

Politikuoja ir blaivininkai, bet geriau tą darytų neapsisvaiginę ir laisvi nuo propagandos kvaišalų.

Gražina TRIMAKAITĖ

Kazlų Rūda

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija