Atnaujintas 2003 m. gruodžio 3 d.
Nr.92
(1196)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Didžioji animacija

Skirmantas Valiulis

Animacinių filmų režisierius Valentas Aškinis ir jaunas vadybininkas Egidijus Švarcas padovanojo Vilniui didžiąją animaciją - tarptautinį animacinio kino festivalį „Tindirindis“. Vienas seniausių mūsų animacininkų Antanas Janauskas šaipėsi: „Tindirindis?“ Ar supras užsieniečiai, ką tai reiškia? O jeigu ir supras, ar neatrodysime pernelyg suvaikėję?” Tikrai neatrodėme nei suvaikėję, nei dar nesubrendę rimtam festivaliui. Žiuri pirmininkė Sajoko Kinošita, šauni japonė iš Hirosimos, kur irgi vyksta tarptautinis animacinių filmų festivalis, sakė, kad pirmojo festivalio klaidos ir nesklandumai - dovanotini, kad antrąsyk bus sunkiau. Linkėjimus festivalio rengėjai suprato, bet šypsenos nedingo iš jų veidų nei per festivalio atidarymą, kai visus sveikino kultūros ministrė Roma Žakaitienė, nei per uždarymą, kai reikėjo dalyti gausius prizus, bet dėl vieno ir pasiteisinti - reikli žiuri neskyrė pagrindinio prizo lietuviškam animaciniam filmui.

Ką gi, buvome vieningi - viešnia iš Japonijos, prityrusi režisierė ir žurnalistė iš Maskvos Natalija Lukinych, žymus estų animacinio kino režisierius Reinas Raamatas ir šių eilučių autorius dėl Grand Prix sutarėme greitai ir vienbalsiai - jį gavo bene ilgiausias festivalio filmas - lenkų režisieriaus iš Krokuvos Ježio Kuncios „Instrumentų derinimas“.

Tai labai muzikalus ir nuolat keičiantis vaizdą filmas - nuo simbolio iki abstrakcijos, suduriantis miesto triukšmą ir kaimo tylą, muzikos garsus ištirpdantis gamtos garsyne ir atvirkščiai. Žinau, kad dabar populiaresnis lenkų debiutanto Tomašo Baginskio filmas „Katedra“, kurį mačiau dar vasarą Lagovo kino festivalyje. Jis ir Vilniuje paliko stiprų įspūdį kosminiais temos užmojais ir labai šiuolaikiškai įrašytu garsu. Tarp žiuri narių net sukėlė diskusijas: ką gali šiuolaikinė kompiuterinė animacija? R.Raamatas ryžtingai pareiškė, kad vien technologija negali būti filmo vertingumo kriterijus, tad „Katedra“ gavo prizą už dailininko darbą lygia greta su rusų filmu „Raudonieji Rasiomono vartai“, kuris parodijuoja šeštojo dešimtmečio sovietinį socrealizmą ir supina dvi istorijas, parodydamas tiesos realiatyvumą, kaip ir anuomet Europą nustebinusiame garsiame japonų režisieriaus A.Kurosavos filme „Rasiomonas“.

Neapsiėjo be dviejų laureatų ir paskiriant specialius žiuri prizus. Čia laimėjo skirtingos animacijos mokyklos, skirtinga filosofija ir nacionalinė kultūros tradicija: japonų „Misteris Galva“ papasakojo keistą istoriją apie žmogų, kuriam ant galvos išdygo simboliška japonų vyšnia, po kuria visi stengėsi prisiglausti ar pasilinksminti; meksikiečių filme „Žemyn, pas griaučius“ irgi netrūko linksmybių, tik jos irgi buvo keistos: šoko ir bučiavosi skeletai, o ryškiai dažytomis lūpomis dainininkė traukė meilės dainą, kuri nesibaigia mirtimi.

Toliau su prizais ėjo kaip iš pypkių: estų „Koncertas morkų pyragui“ buvo pripažintas geriausiu filmu vaikams, o lietuvių „Stebuklingi pieštukai“ - geriausiu vaikų sukurtu filmu. Pridurčiau: ir gausiausiu, nes devynių minučių trukmės filmą piešė 121 moksleivis, o jiems vadovavo Valentas Aškinis, globojant Muzikos, teatro ir kino muziejui. Negavusiems savojo Grand Prix lietuviams nepašykštėta visokių kitokių apdovanojimų: rež. J.Leitaitė ir kompozitorius L.Rimša įvertinti už garsą filme „Solistė“, o J.Leitaitė dar ir už geriausią festivalio premjerą- filmą „Paparčio žiedas“. Specialus žiuri prizas atiteko šeimyninei porai - Aurikai ir Algirdui Seleniams už filmus „Neringa“, „Žemaitė - žemaičių pramotė“ ir „Vilniaus mergelė“. Ne ką mažiau filmų festivaliui pristačiusi N.Valadkevičiūtė gavo diplomą už ištikimybę savo kūrybinei manierai, kuri, tiesą sakant, yra pakankamai sudėtinga, kai reikia prisikapstyti iki filmo minties. Šmaikštusis A Janauskas - ištikimas filosofiškam, lakoniškam raiškos prasme humorui, todėl diplomas už humorą „Telegasrovizijoje“, regis, buvo pats tas. Jei būtų gyvas, į tokį diplomą galėtų pretenduoti Zenonas Šteinys, kurio retrospektyva labai pagyvino festivalio nekonkursinę programą, kaip ir režisierių J.Noršteino, F.Chitruko, G.Brašiškytės, A.Janausko, R.Raamato specialios programos. Kaune pradėjusio kurti animacinius filmus dar XX a. pradžioje Vladislovo Starevičiaus kūryba tik aptarta puošniame, spalvotame festivalio kataloge - jo filmus matėme Vilniuje pavasarį. Rasa Miškinytė yra parašiusi scenarijų pilnametražiam filmui apie jį. Bet ar užteks prizų šiam sumanymui Lietuvoje? Dvi labai veiklios jaunos kino režisierės Sandra Januševičiūtė ir Daiva Minkevičiūtė – jos užsiiminėja animacija kaip psichikos terapija - buvo įvertintos už debiutinį filmą „Lėliukas“, nors pačios jos dabar labiausiai „serga“ dėl filmo „Apsisaugojimas nuo masinio naikinimo priemonių“, kurio intencijas iš tiesų nelengva suvokti. Tokių, jų pačių vieno filmo pavadinimu „Arabarų“, būta festivalyje ir daugiau, tačiau net dešimt festivalio programų buvo sudarytos taip, kad visko pramaišiui būtų po truputį - ilgo ir trumpo, linksmo ir rimto, aiškaus ir mįslingo, juodai balto ir spalvoto.

Štai ir diplomai atspindi įvairovę - latviai gavo už animacinį serialą „Katės“, švedai už globalizacijos problemų atspindį filme „Toumai“, už debiutinius filmus apdovanoti rusai, už klasikinio stiliaus filmą „Apie mergaitę“ ir suomiai už „Oro paštą“ - niūroką istoriją apie vienišių vienišoje saloje ir netikėtai atsibaladojusį bičiulį - paukštį. Diplomas už režisūrą atiteko anglų filmui „Kaip susiremti su mirtimi“ - sąmojinga satyra iš televizijos, kuri it giltinė laiko mus pagriebusi už gerklės. Estas gavo diplomą už visą programą, nes ji buvo tikrai gero lygio ir atspindėjo estų animacinio kino brandumą, ką sunku būtų sakyti apie lietuvių animacinį kiną. Tačiau tam ir rengiami festivaliai, kad pamatytume ir save platesniame animacijos pasaulyje. Buvo gerų vokiečių, norvegų, danų, amerikiečių, indų filmų, bet visų 120 neapdovanosi ir nesuminėsi. Kaip sakė kur kas labiau patyrę žiuri nariai, filmai į Lietuvą buvo atsiųsti rinktiniai, keliaujantys iš vienų tarptautinių festivalių į kitus, daugelis matyti, todėl svečiai akis daugiau kreipė į lietuvišką programą ir Vilniaus bei Trakų grožybes. N.Lukinych „Barbakano“ bare parodė ir savo filmus iš animacinio kino istorijos.

„Akropolyje“ dvi festivalio salės dažnai būdavo pustuštės – gal trūko reklamos, gal kliudė tai, kad filmai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Festivalio rengėjai pailgino šventę - visą spalį „Barbakane“ buvo rodoma rinktinė festivalio programa.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija