|
Operacija Neviltis
Povilas STRAPŠYS
Pastarųjų savaičių įvykiai pranoksta bjauriausias
skeptikų prognozes. Dar spalio viduryje toks įvykių scenarijus būtų
sukėlęs daugelio politologų šypsenas. Specialistai draugišku choru
būtų išjuokę net patį spėjimą, kaip giliai gali būti korumpuota
mūsų valdžios viršūnėlė.
Bet perkūnas nugriaudėjo. Belieka ginčytis, ar
tas juodas įtarimų debesis prapliupo staiga, ar tai tik susikaupusio
pūlinio sprogimas. Problema yra kita, ji kelia nerimą įžvalgesniems
įvykių stebėtojams. O kas toliau?
Prezidentinis skandalas tebuvo vieno asmens liguisto
valdžios troškimo rezultatas. Tokios nemoralios politikos vaisiai
tikrai kartūs. O kokios gi buvo šios politinės tragedijos šaknelės?
Kokia buvo to priešistorė? Ir ar galėjo būti kitaip?
Drįstame teigti, kad R.Pakso fenomenas tapo galimas
tik po ilgalaikio tautos demoralizavimo. Svarbiausieji milijonai,
paaukoti padangių asui Prezidento rinkimų išvakarėse, tapo tik pinigų
kalno viršūnėle, skirta apmulkinti konkrečius žmones konkrečiu momentu.
Iki to momento buvo dar ilgi kruopštaus žmonių kvailinimo metai.
Ir štai investuotos lėšos ėmė duoti savo rezultatus.
Kalbame apie žiniasklaidą ir jos grimasas. Gerą
dešimtmetį po Kovo 11-osios daugelis mūsų žiniasklaidos priemonių
lenktyniavo, kaip tobuliau ir geriau užmušti žmonių širdyse viltį
ir tikėjimą. Geresnio gyvenimo viltį, tikėjimą Dievu ir tėvyne.
Pripažinkime, kad tai jiems daryti sekėsi visai neblogai. Gana išmoningai
ir su dideliu subtilumu formuotas naujasis kosmopolitinis Lietuvos
žmogus, turėjęs pakeisti senąjį sovietinį žmogų ir kartu užgožti
bundančios tautos dvasią. Kiek kartų užmaskuotai, o pastaruoju metu
ir atvirai tyčiotasi iš mūsų istorijos, iš elementariausių padorumo
normų. Ką jau ten Dekalogas, jei atvirai garbinamas aukso veršis...
Patriotizmas išjuoktas, o minios bespalvių ilgesnio lito ieškotojų
patraukė laimės ieškoti svetur.
Stebint labai mobilų ir efektingą mūsų tautos vertybių
slinkties procesą, kartais atrodo, kad šis virsmas koreguojamas
iš šono labai kvalifikuota specialisto ranka. Iš tiesų daugelis
tradicinių idealų stebėtinai greitai užleido vietą visai naujoms,
iki tol Lietuvos istorijoje nematytoms madoms.
Iš pradžių smūgis buvo nukreiptas į istorinę atmintį.
Perrašant ir falsifikuojant visų laikotarpių, o ypač naujausiąją
Lietuvos istoriją, stengtasi sumenkinti pačią lietuvių tautą. Atsirado
naujas kreipinys Lietuvos tauta, charakterizuojantis beformę valstybėje
gyvenančių piliečių masę. Įsivaizduojame, kaip tai skaudžiai turėtų
skambėti estams ar latviams, kur po tokia širma būtų galima paslėpti
šimtus tūkstančių pokario rusakalbių kolonistų, dabar įžūliai reikalaujančių
sau pilietybės ir etninių, t.y. nuo seno ten gyvenančių mažumų statuso.
Kartais, klausantis istorijos žinovais besidedančių demagogų postringavimų,
galima pagalvoti, kad Lietuvos valstybę kūrė ir sukūrė kas tik nori,
tik ne patys lietuviai. Žinoma, valstybę kūrė ir tautinės mažumos,
o mes, lietuviai, tikrai esame reto pakantumo kitataučiams pavyzdys.
Bet net meluodami žinokite saiką, mielieji specialistai!
Po tokios lavinos atakų, lydimų nutautėjusių ar
sergančių menkavertiškumo kompleksais rašeivų pasispjaudymų, jau
visai madinga kalbėti apie tautos herojų ir budelių niveliaciją
(prisiminkime tulžingą vieno betaučio asmens pasiseilėjimą neva
istoriniame romane). Beveik avangardu skelbiamas bandymas forsuoti
prievartinį antrosios, šį kartą anglų kalbos įbrukimą į mūsų mokslo
gyvenimą ar lietuvių kalbos modernizacija, atliekama svetimšalių
specialistų arba savų, iš meilės strateginiams partneriams protą
praradusių politikų. O kur dar bandymai apriboti savo tautinės
vėliavos kėlimą, sugalvoti vieno itin progresyvaus politiko. Dar
gerai, kad nors šis proto užtemimas po kiek laiko praėjo
Vėliau prasidėjo ir kitų, sakytume, pamatinių tradicinių
lietuvių vertybių klibinimas. Lietuviai garsėjo savo konservatyviu
(gerąja prasme) katalikišku būdu ir pagarba šeimai. Ir šitas dalykas
brukamas lauk remiantis neva modernaus Vakarų gyvenimo pavyzdžiais,
pašiepiant tariamą mūsų provincialumą. Šeimos, kaip kertinės visuomenės
institucijos, niekinimas pastiprinamas pikantiška seksualinių
mažumų gyvenimo būdo ar alternatyvių šeimos modelių (bandomosios
šeimos arba susimetimo) reklama. Prie to dar galima pridėti galingą
mirties kultūros propagavimo mašiną (abortai, eutanazija ar narkotikai).
Šiandien lietuviškosios žiniasklaidos ruporai su neslepiamu pasitenkinimu
pažymi, kad nesantuokinių vaikų pas mus per paskutinius kelerius
metus padaugėjo kelis kartus. Taigi ir šiuo atžvilgiu jau esame
labai europietiški!
Tikėjimas visada buvo viena kertinė lietuvių atsparumo
savybė. Įvairaus plauko okupantai laužė galvą, kaip įveikti šią
neišsprendžiamą problemą. Juk, kaip sakė vienas ciniškas XVIII amžiaus
filosofas, lengviausia valdyti ne tik dehumanizuotą ir demoralizuotą,
bet ir dekatalikizuotą tautą. Katalikų Bažnyčia buvo ta uola, tas
paskutinis prieglobstis, kur anuomet telkėsi paskutiniai dvasinės
rezistencijos, o šiandien ir dvasios tvirtybės likučiai.
Nematomas režisierius ėmėsi kovos ir su katalikybe.
Negalima tvirtinti, kad daug tikrojo religingumo pavyzdžių mums
gali pateikti civilizuotoji Europa (juk net dėl krikščionybės paminėjimo
ES Konstitucijoje ten karštai ginčijamasi ir net prieštaraujama).
Bet ne paslaptis ir tai, kad su tikėjimu kovoja ne tik vakarykščiai
mokslinio ateizmo asai, akies mirksniu tapę liberalaus, bedvasio
kosmopolitizmo gerbėjais.
Nesveikas sensacijų vaikymasis ar dvasininkų klaidų
sutapatinimas su tikėjimu parodo, kad visiškam aukso veršio įsigalėjimui
Katalikų Bažnyčios autoritetas labai trukdo. Turbūt todėl su Katalikų
Bažnyčia kovojama ne mažiau aršiai kaip ir sovietmečiu. Tik tai
daroma žymiai subtiliau. Bažnyčia čia ne totaliai neigiama, o tik
ignoruojama. Geriausiu atveju jai stengiamasi tik palikti vos ne
psichologinės pagalbos tarnybos ar privalomų sakramentų (krikštas,
santuoka ir kt.) teikimo funkciją.
Politikoje sėkmingai prigijo purvinos politikos
mitas. Čia irgi didelis žiniasklaidos nuopelnas. Visi jie tokie,
- sako paprastas rinkėjas ir piktai numoja ranka. Jam baigiama įteigti,
kad nuo jo niekas nepriklauso. Tokie žmonės beveik nevaikšto į rinkimus,
o jei ir nueina, tai balsuoja vedami ne kokių sveiko proto argumentų,
o jausmų. Dažnai tai būna pyktis ant esančiųjų valdžioje. Kita rinkėjų
dalis kaskart balsuoja už kokį Lietuvos gelbėtoją, šventai tikėdamasi,
kad naujasis herojus kaip koks betmenas įves tvarką ir nubaus skriaudėjus.
Na, arba bent jau kaip Tadas Blinda atims iš turčių pinigus ir išdalys
juos vargšams. Žmonės niekaip nesuvokia, kad toks gerojo caro ieškojimas
niekaip nesusijęs nei su demokratija, nei su ekonominiu klestėjimu.
Stiprios rankos ir tvarkos įvedimo šūkiai dažniausiai madingi ten,
kur jais reikia uždangstyti valdžios nesugebėjimą tą ekonominį klestėjimą
pasiekti. Tradicinių politinių partijų suniekinimas ir išjuokimas
žiniasklaidoje kurstant jų vidaus problemas, griaunant jas į negyvybingas
partijas-atplaišėles, siekiant jas eliminuoti iš aktyvaus politinio
gyvenimo yra tik kita stiprios rankos, arba vieno lyderio partijų
mito kūrimo dalis. Talentingas režisierius, ar ne?
Kas lieka eiliniam piliečiui, demagogijos rūgšties
(prof. V.Landsbergio terminas) išplautomis smegenimis? Nusigerti
kontrabandiniu pilstuku, atvežtu į gimtąjį kaimą nepagaunamųjų kontrabandininkų?
Į viską spjovus, važiuoti į užsienį ravėti braškių? O gal laukti
eilinio politinio pažaduko pasirodymo?
Suprantama, kad atsiras balsų, priskiriančių žiniasklaidai
ir demokratijos garanto vaidmenį kovojant su valstybės pareigūnų
korupcija. Pavyzdžiu bus pateiktas paskutinysis Prezidentūros skandalas.
Bet ar jūs esate įsitikinę, kad kraupios užsienio specialistų ar
šalies vadovo patarėjų machinacijos su visomis smulkmenomis būtų
išaiškėjusios, jei, pavyzdžiui, du didieji šalies dienraščiai nekonkuruotų
tarpusavyje? Ar neliktų tai informacija, žinoma tik siauram pareigūnų
ratui? Kas žino!
Didysis režisierius trina delnais. Pakeitus slieką,
patikli liaudis griebė naują jauką. Anksti sakyti, kad, stebuklingai
įsikišus saugumo vadovui, pavyko užkirsti kelią baisiausiam sąmokslui.
Juk tauta, perauklėta realybės šou ar kruvinųjų bangų lygmeniu,
ne tik trokšta vieno stabuko nuvertimo. Horizonte jau šmėkščioja
naujas turtingas, visų geidžiamas, doras ir principingas didvyris!
Visų akys nukreiptos tik į jį!
Operacija Neviltis eina į pabaigą. Tvirtinti,
kad ji galutinai pavyko arba sužlugo, dar negalima. Kaip ir negalima
tvirtinti, kad ilga kelionė į Europą (tai tokia lietuvių pažadėtoji
žemė) jau pasibaigė. Tik nuo mūsų priklauso, kokie būdami ją pasieksime.
Ir ar pasieksime ją iš viso?
© 2003 "XXI amžius"
|