Atnaujintas 2003 m. gruodžio 5 d.
Nr.93
(1197)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jei lietuviais esame gimę...

Lietuvos laisvinimo šviesuoliai užsienyje penkis dešimtmečius įvairiais būdais siekė vaduoti pavergtą tėvynę, atgauti jos nepriklausomybę. Jie ir dabar nerimsta, nes jiems rūpi tikras tautos ir jos valstybės prisikėlimas. Daugelis jų jau išėjo į Amžinybę, tačiau kiti, grįžę į tėvų žemę, kilniais siekiais, taurumu, nesavanaudiška visuomenine bei valstybine veikla mums rodo pavyzdį, padeda dešimtmečius klupdytai ir niekintai tėvynei prisikelti. Tarp tokių ryškių šviesuolių – Jadvyga ir neseniai amžinam poilsiui tėvynėje atgulęs Adolfas Damušiai, Rūta ir Jonas Kronkaičiai, Vilius Bražėnas, Danutė ir Gabrielius Žemkalniai... Visų ir neišvardysi.


Prašome – rašykite tik teisybę

Mes, Alytaus rajono Simno parapijos žmonės, nebegalime tylėti ir nebežinome, į ką daugiau kreiptis. Rašome „XXI amžiaus“ redakcijai, norėdami apginti mūsų didžiai gerbiamą arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Manome, turime teisę už jį kalbėti ir bandyti jį apginti. Puikiai jį pažįstame, daug metų arkivyskupas dirbo mūsų parapijoje vikaru. Galite atvykti pas mus ir paklausinėti žmonių, kokie apie jį prisiminimai. Čia, Simne, jis mokė mūsų vaikus tikėjimo, gėrio, bendravo ne tik su jaunimu, bet ir su vyresniaisiais, čia jis pradėjo leisti „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Taigi nuomonę mes turime. Jis ne toks, kokį jį bando nupiešti „Lietuvos ryto“ žurnalistė L.Lavastė. Dėl tų straipsnių mes ir esame pasipiktinę.


Atsidūsėjimai

Kai koks nors kunigas bando prasitarti apie socialdemokratų nesocialumą, kyla didžiausias triukšmas: „Kunigai neprivalo kištis į politiką – tai mirtina nuodėmė!“ O kai tėvas Stanislovas, į dangų iškėlęs rankas, postringauja: „ES nuperka Lietuvą už milijardą eurų, nepasiduokime! Tebus prakeiktas NATO!“, tai jau esą ne politika, tai tik atsidūsėjimai.


Skaitytojai apie „XXI amžių“

Be katalikiškos spaudos nebus doros kartos

Man, platinančiam „XXI amžių“ ir vaikams skirtą „Kregždutę“, tenka išgirsti visokiausių nuomonių apie katalikišką spaudą, tiksliau, apie šiuos leidinius, nes tai vieninteliai katalikiški laikraščiai, jokių „biudžetų“ ar „fondų“ neremiami, nefinansuojami, o vis dar egzistuojantys. Skaitytojų nuomones perteikiu tiksliai, nieko neišgalvodamas ir nepridėdamas.


Kampelis

Tai buvo seniai. Vėlyvą rudenį, keliaujant autobusu iš Klaipėdos į Nidą, netikėtai susipažinau su aukšta, solidaus amžiaus ir išvaizdos dama. Ji keliavo net iš sostinės į Nidą patvarkyti savo kampelį.

Sėdžiu autobuse. Galvoju: „Koks tas jos kampelis? Pliušinis? Aksominis? Turbūt minkštas ir labai labai gražus?“

Taip svarsčiau greta sėdėdama, nes tokį kampelį pati norėjau įsigyti.


Motiniška meilė

Onutės vaikystė prabėgo tyliame ir gražiame kaime, apsuptame miškų, kurie buvo dosnūs grybų ir uogų. Ji labai mylėjo darbščius ir kantrius kaimo žmones. Tai patys gražiausi metai, kai kiekvieną dieną matai savo brangiuosius žmones, nežinai išsiskyrimų ir praradimų skausmo. Prabėgo vaikystė, paauglystė, į devyniolikmetės širdį pasibeldė pirmoji graži ir tyra meilė. Beprotiškai įsimylėjusi, norėjo su juo eiti į pasaulio kraštą, ištverti visus sunkumus. Jis buvo gražus, linksmas, nuoširdus. Saulius tarnavo kariuomenėje, galvojo, kai grįš po tarnybos, susituoks su Onute, augins vaikus ir gyvens kaime.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija